Scanpix nuotr.

Vasara skatina keliauti. Randasi progų pamatyti Maskvoje sukurtus naujausius Rimo Tumino ir Mindaugo Karbauskio spektaklius, o kartu – pajusti Rusijos sostinės gyvenimo ritmą ir skonį.

Nuvykus į Maskvą žvilgsnį pirmiausia patraukia gatves plaunančios mašinos. Lietuvoje jų neregėti nuo sovietmečio pabaigos. Rusijos sostinėje paskelbus akciją „Mano gatvė“, centrinės miesto gatvės švarinamos išsijuosus. Kiemsargiai ir šiukšlių rinkėjai kasdien marširuoja vorele. Pagrindinės miesto gatvės išlaižytos tarsi muziejus. Net nejauku. Tomis gatvėmis gali nueiti į teatrus, kuriuose šlovės spinduliuose maudosi Lietuvos vardą garsinantys menininkai Rimas Tuminas, Faustas Latėnas, Adomas Jacovskis, Andželika Cholina, Mindaugas Karbauskis, Marius Ivaškevičius. Kai politika sugrąžina į Šaltojo karo laikus, dvišaliai santykiai gali judėti tik kultūros tvirtinamais pabėgiais.

Maskvoje nesunku rasti verslininkų, naktimis maišais kišančių pinigus į bankomatus, tačiau didžioji dalis jos gyventojų skursta kaip ir anksčiau. Rusiškose propagandinėse televizijose nematomas gyvenimas išryškėja elektriniuose traukiniuose. Čia linksminasi neįperkantieji bilietų į teatrus. Traukinių prekiautojai stebina balso stiprumu, įtaigumu, rankų miklumu ir sąmoju. Elektriniai traukiniai nepasikeitę, lygiai tokie pat kaip filme „Maskva netiki ašaromis“. Vasarnamiai, vietinių vadinamos dačios, atgaivina dažną maskvietį, bėgantį nuo užteršto ir tvankaus sostinės oro. Kelionėje, trunkančioje valandą, gali nusipirkti, ko širdis geidžia: uodus gaudančių tinklų langams, palapinių, meškerių, kurpinių, peilių, kremų, knygų, medžiaginių nosinių.

Maskvos gatvių švarinimo tvarkos imi ilgėtis grįžus į Vilnių. Naujamiestyje kiemsargis į kiemą užsuka rečiau nei kalėdotojai. Norint džiaugtis švariu kiemu, tenka rašyti laiškus. „Naujamiesčio būsto“ atstovai elgiasi kaip aukščiausiojo lygio biurokratai. Jeigu prašai išvežti nežinia kieno suverstas šiukšles, šiukšliavežiai tik jas ir išveš. Nepaminėjus greta po audros gulinčių šakų, senų baldų arba šviestuvų, jie ir liks gulėti iki kito laiško.

Kiekvienai šiukšlei – po raštą, kiekvienam raštui – po skaitytoją, o kiekvienai šiukšlei – po vežiką. Gal taip mažinama bedarbių armija, kuriai priklauso kas aštuntas gyventojas?

Vilniaus valdžia, lyg septynių miegančiųjų brolių giminaičiai, deda į akį. Turbūt dėl to dangus retsykiais užsirūstina ir atsiunčia liūtis, kad nuplautų dulkėtą Vilniaus veidą. Kartu su jomis gatves užtvindo akmenys. Jie primena nykstantį Gedimino kalną, į kurį kasami milijonai. Norisi tikėtis, kad ateityje jo nereikės atstatyti kaip išnykusių Valdovų rūmų.

Prieš metus senamiestyje, Onos Šimaitės ir Bokšto gatvių sankirtoje, atidarytų Czeslawo Miloszo laiptų kūrėjas skulptorius Jonas Gencevičius savaitgalį ima šluotą. Skulptorius valo laiptus, kurie buvo puikiai perstatyti, tačiau norint jais grožėtis, reikia kasdienės priežiūros. Čia auga piktžolės, o dulkės slepia Nobelio premijos laureato eiles.

Trumpiausios ir ilgiausiai trukusios Vilniaus gatvės rekonstrukcija baigta, tačiau kiek ji džiugins miestiečius ir svečius, jei nebus prižiūrima? Gal atėjo laikas kiekvienam vilniečiui turėti savo gatvę, savo laiptus ir jai rūpintis?

Sinoptikai teigia, kad ir kitais metais liūtys nesibaigs bei baugins miestą. Jeigu sostinės biudžetas liks skylėtas ir nebus už ką keisti nuotekų kanalų, naujuose Vilniaus mero rinkimuose labiausiai pageidautini bus gelbėtojai, tikėtina, iš versliojo Kauno. Bent asmeninėmis jėgomis gelbės sutrikusius senjorus ir vandenyje plūduriuojančius automobilius.

R. Sakalauskaitė