Tikrai nežinau, kur apsipirkti vaikšto Premjeras. Bet tikrai žinau, kad aš vaikštau kitur. Nes šiandien tikrai negaliu pritarti jo teiginiams, kad po euro įvedimo kainos nepakilo. Matau, kad kainos pakilo ne tik tiems pagarsėjusiems kalafiorams. Kainos pakilo praktiškai viskam. Ir visu savo svoriu užgriuvo sunkiausiai besiverčiančių žmonių pečius.
Suprantu, kad Premjeras pats greičiausiai į jokius prekybos centrus nevaikšto, ką jau kalbėti apie turgų. Žinoma, valstybės vadovams reikia taupyti savo brangų laiką – nėra kada eilėse stumdytis. Bet kai pagalvoji – gal toks pasistumdymas duotų naudos? Pamatytų žmogus, kiek kainuoja pienas parduotuvėje, o gal kartu ir rinkėjų nuomonę išgirstų. Apie kainas, apie eurą, o gal net ir apie savo partiją? Nors greičiausiai ne, nes mūsų žmonės mandagūs ir kultūringi.
Gaila, kad šita diskusija apie kainas ir eurus kilo tik dabar, kai priartėjo Seimo rinkimai. Tuo tarpu įvedant eurą tokių diskusijų akivaizdžiai pritrūko. Specialistai aiškino, kaip Lietuvai naudinga turėti eurą, o su savo nacionaliniais litais būsime kažkoks Europos užkampis. Pats Premjeras dar 2014-ųjų birželį žadėjo, jog po „euro įvedimo ypatingai didelių bėdų nekils nei verslininkams, nei vartotojams“, o „jei bus pastebėtos verslininkų piktnaudžiavimo keliant kainas apraiškos, jiems bus taikomos sankcijos“. Šitas frazes cituoju iš tų dienų žiniasklaidos. Kiekvienas, bent kiek besinaudojantis internetu ir netikintis mano teisumu, gali jas surasti akimirksniu. Bėda tik tokia, kad mažai kas susimąsto, jog reguliuoti kainas laisvos rinkos šalyje neįmanoma. Nėra nei svertų, nei mechanizmų. Laisvas verslas pats nustato žaidimo sąlygas, atsižvelgdamas į situaciją rinkoje. O rinkoje kas? Vienam iš prekybos tinklų euro įvedimas, kaip buvo skelbiama, kainavo pusę milijono litų. Tai gal tą pusę milijono nurašė į nuostolius? Nejuokaukit. Protingai palaukė ir pripliusavo prie kainos. Ir eurais, o ne litais. Pasinaudojo tuo, kad praėjus kuriam laikui nustojome skaičiuoti kainą litais ir kilstelėjo kartelę. Turbūt visi matėme žongliravimo pavyzdžių – ant kainos litais klijuojame kainą eurais. Tik skaičiai visiškai tokie patys.
Taip, euro įvedimo viešinimo kampanija mums kainavo daug. Tik praėjus pusantrų metų ir jau pamačius akivaizdžius tos kampanijos rezultatus norisi paklausti – kokį euro privalumą iš tos kampanijos prisimena žmonės? Mano kalbinti žmonės prisiminė vienintelį privalumą – keliaujant po Europą nereikia keisti valiutos. Ir pridurdavo – „tfu, tai čia tiems, kas turi pinigų keliauti, o tokių labai mažai“. Pasiklausau ir galvoju – o tai gal tų privalumų daugiau ir nebuvo, jei žmonės neprisimena?
Tiesą pasakius, nežinau gero recepto, kaip suvaldyti šią situaciją. Kaip apginti žmones, iš kurių tyčiojasi valdžia? Nes jei partijų vadukai prieš kelis metus vietoj lėšų viešinimo kampanijai būtų paskyrę lėšas referendumui, šiandien turėtume visiškai kitą situaciją. Jei žmonės patys būtų nusprendę, jog euro reikia, dabar ramiai sau žingsniuotume tarp prekystalių su kalafiorais ir brokoliais ir matytume savo sprendimo rezultatus. Jei būtume nusprendę, kad euro nereikia, šiandien kai kam būtų nepatogu keliauti po Europą, nes reikėtų keistis valiutą. Bet taip nebuvo. Nebuvo jokio referendumo, nebuvo jokio klausimo. Buvo keli partijų vadukai, kurie priėmė sprendimą už mus visus. Todėl dabar būtų visai logiška, jei už savo sprendimo pasekmes atsakytų. Stotų koks atsakingas ministras ir sakytų – va štai, šitų euro įvedimo poveikių neįvertinome, o gal ir įvertinome, tik tautai teisybės nesakėme, užtat dabar dėl savo melavimo ir atsistatydiname. Gražu būtų? Pasvajoti niekas neuždraus.
Dabar mes turime svajones apie euro įvedimo nesuvaldžiusių politikų atsakomybę. Ir galimybę priversti juos atsakyti per Seimo rinkimus.
Valerijus Simulik