Bet tai menka paguoda tiems, kurių artimieji tapo ar tai vieno, ar tai kito karo aukomis. Juk kiekvienas nekalto žmogaus nužudymas yra skaudus, nesvarbu, ar jam gyvybę atėmė „normalaus kareivio“ kulka, Sibiro speigas ar teroristo šėlsmas.

Tokios mintys kyla, perskaičius Scotto Stewarto straipsnį „Ko Šaltasis karas gali mus išmokyti apie džihadizmą“. Su juo verta susipažinti. Ne tik dėl to, kad jo autorius įsitikinęs, jog tarp šių konfliktų panašumų tikrai yra daugiau negu tik tariamas jų „šaltumas“, bet ir dėl to, kad straipsnį parašė šiuos dalykus gerai  išmanantis žmogus.

Nevyriausybiniame JAV strateginių tyrimų institute „Stratfor“ įsidarbinęs analitikas S. Stewartas kuruoja  terorizmo ir saugumo studijas. Prieš tai jis apie 10 metų tarnavo specialiuoju agentu JAV Valstybės departamente ir dalyvavo tiriant šimtus terorizmo atvejų.

Tarp jam anksčiau patikėtų pagrindinių užduočių – 1993 m. vykdyto Pasaulio prekybos centro sprogdinimo ir jį sekusio sąmokslo sprogdinti Niujorko miestą tyrimas. Jis taip pat padėjo tirti 1992 m. vykdytą Izraelio ambasados Buenos Airėse sprogdinimą ir dalyvavo tiriant Irako saugumo agentų surengtus sėkmingus ar tik sumanytus, tačiau nepavykusius išpuolius pirmojo Persų įlankos karo metu.

Savo naujausiame straipsnyje S. Stewartas ir rašo, kad šalia panašumų tarp abiejų sąjūdžių – „Islamo valstybės“ ir globalinio komunizmo – utopinių  ideologijų, „šiedu sąjūdžiai, nepaisant tarp jų esamų skirtumų, kiekvienas savaip taikė, skatino ir palaikė prievartos veiksmus.

Tokių paralelių akivaizdoje pamokos iš dešimtmečius trukusios kovos su komunizmu skersai išilgai pasaulio gali suteikti naudingų sugestijų ir dabar vykstančiai kovai su džihadizmu“.

Žinoma, sutinka S. Stewartas, „paimti atskirai, marksistinių ar maoistinių teroristinių grupuočių smurto veiksmai nė iš tolo neprilygsta tiems siaubams, kuriais pasaulį šiuo metu pripildo „Islamo valstybė“ ar „Al Qaeda“.

Išpuoliai ir teritorijų grobimai, kuriuos kadaise vykdė tokios pavienės marksistų grupuotės kaip, pvz., Raudonosios armijos frakcija, Tupac Amaru revoliucinis sąjūdis, Naujoji liaudies armija, Palestinos išlaisvinimo liaudies frontas ir kitos panašios grupuotės – tiesiog nublanksta prieš tą naikinamąją galią, kurią šiandien į darbą paleidžia „Islamo valstybė“.

Esama reikšmingų skirtumų ir tarp marksistinių ir džihadistinių grupių Europoje naudojamų metodų. Marksistų teroristai taikydavo dažniausiai į valstybės ir tarptautinės sistemos simbolius, jie labai retai rengdavo išpuolius su tikslu nužudyti masę žmonių.

Labiau suinteresuoti laimėti širdis ir protus, marksistiniai teroristai nenorėjo sužeisti tų žmonių, kuriuos tikėjosi palenkti į savo pusę. Užtat Europos marksistai taikydavo tik į žymius politikus, pramonininkus, diplomatus, kariškius.

O kai naudodavo didelėse transporto priemonėse paslėptus sprogmenis, europietiškos grupės dažnai apie tai paskelbdavo iš anksto,  kad sumažintų pašalinių civilinių aukų skaičių.

Už Europos ribų veikiančios marksistinės grupuotės ne visada būdavo tokios atsargios, ypač Izraelyje. Japonų raudonosios armijos 1972-ųjų  išpuolis Izraelio Lod oro uoste turėjo daug panašumų su neseniai „Islamo valstybės“ veikėjų surengtais išpuoliais Stambulo Atatiurko oro uoste, nors japonų raudonarmiečiai nenaudojo savižudžių liemenių.

Europiečių grupės galėjo nusitaikyti ir į tokius kietus taikinius kaip naftą eksportuojančių valstybių organizacijos OPEC būstinė Vienoje, Vokietijos ambasada Stokholme ar koks nors amerikiečių CŽA viršininkas ar atašė, nes seniau tai būdavo kur kas lengviau pasiekiami taikiniai nei šiandien.

Bet galbūt didžiausia marksistinių teroristų pirmenybė prieš džihadistus buvo ta, kad marksistinės grupuotės turėjo priėjimą prie profesionalių mokytojų iš sovietų KGB, rytų Vokietijos Stasi, kubiečių saugumo DGI gretų.

Šie mokytojai būsimuosius teroristus supažindindavo su sekimo, operacijų saugumo, bombų gamybos, slaptų operacijų, slapto keliavimo plonybėmis ir, be to, dar parūpindavo jiems ginklų, lėšų, netgi autentiškų ar bent aukštu lygiu suklastotų kelionės dokumentų.

Europiečių teroristai galėjo užuovėją rasti tokiose šalyse kaip Jugoslavija, Libanas, Jemenas, o jiems skirti pinigai, net ginklai ir sprogmenys, galėdavo juos pasiekti diplomatiniais kanalais.

Šis priėjimas prie gerų mokytojų ir resursų europiečiams marksistams teroristams suteikė tokią didelę pirmenybę, – rašo S. Stewartas portale „Stratfor“, – jog kai kurie iš jų įgijo ir pademonstravo džihadistus toli pranokstančią teroristinę kompetenciją, ypač planuodami ir vykdydami atakas.

Iki šiol dar joks džihadistų išpuolis Europoje nepriartėjo prie lordo Louiso Mountbatteno nužudymo 1979 m., Brightono viešbučio sprogdinimo 1984 m. ar bankininko Alfredo Herrhauseno mužudymo 1989 m. įmantrumo.

O tai, kad Japonijos raudonoji armija smogė taikiniui Izraelyje bendradarbiaudama su Palestinos išlaisvinimo liaudies frontu pabrėžia tarptautinį marksistinio sąjūdžio pobūdį, – sako S. Stewartas ir pasakoja, kaip vienas jo bičiulis, buvęs JAV komunistų partijos narys, lankėsi Demokratinio Palestinos išlaisvinimo fronto stovykloje Jordanijoje ir ten sutiko daugybę tarptautinių kovotojų.

Toks įvairių tautybių kovotojų būrys, kaip ir kitose marksistų ginkluotos praktikos stovyklose Libijoje, Jemene, Libane, panašus į užsienio karių kolektyvą, kokį šiandien galėtume aptikti „Al Qaeda“ ar „Islamo valstybės“ karinio mokymo stovyklose.

Ir panašiai kaip airių marksistai kadaise mokydavo kolumbiečius ar filipiniečius daryti sprogmenis, taip šiandien čečėnų ar egiptiečių džihadistai moko to amato tuniziečius ir indoneziečius.

Taip, komunizmo ir džihadizmo pagrindai skiriasi. Juk vienas yra ateistinė ekonominė politinė sistema, o antras – religija. Bet vis dėlto norėčiau teigti, – sako S. Stewartas, – kad džihadizmas gerokai daugiau negu  tik  religija.

Kaip ir komunizmas, džihadizmas yra ideologija, siekianti pajungti sau visas gyvenimo apraiškas, įskaitant politinę valdžią, ekonomiką, kultūrą. Iš kitos pusės, komunizmą grindžiantys marksizmas bei maoizmas savo ruožtu kur kas artimesni religijoms, nei daugelis žmonių mano.

Bet nepaisant realių ir, tiesa, didžiulių ideologinių skirtumų tarp komunizmo ir džihadizmo, tarp jų esama ir svarbių panašumų. Abu iš pagrindų yra revoliuciniai sąjūdžiai ir atvirai skelbia kovą, kurios tikslas – prievartos būdais pakeisti esamą santvarką.

Be to, ir komunizmas, ir džihadizmas yra nesidangstydami „ekspansionistiniai“ – jie siekia „išlaisvinti“ visą pasaulį ir visus žmones pajungti jų, komunistų ar džihadistų, kuriamos naujos santvarkos kontrolei“, – rašo S. Stewartas JAV nevyriausybinio strateginių studijų instituto „Stratfor“ svetainėje.

Bet kaip tam pasipriešinti? Ar yra būdų nugalėti džihadistus taip, kaip jau  pasisekė įveikti pasaulinę revoliuciją skelbusius komunistus? Apie tai kitą kartą.