FB nuotr.

Pamiškėse ir prie sodybų žvilga juodos šeivamedžių uogelių kekės. Šis  augalas įdomus ir savo savybėmis, ir žmogaus suteiktomis prasmėmis. Tai medelis ar greičiau krūmokšnis; priklauso sausmedžių šeimai. Žydi pieno baltumo žiedynais. Jo lapų ir net pumpurų ypatingas kvapas atgina sodą nuo visokių vabzdžių kenkėjų. Šeimininkės sutrintų šeivamedžio lapų padėdavo ten, kur atsirado tarakonų ar blakių. Sakoma, kad svaigus augalo kvapas atbaidąs net peles ir kurmius. Tačiau žiedus mielai lanko bitės.

Prinokusios uogelės yra valgomos, turi vaistinių medžiagų. Jų sultimis gydomi virškinamojo trakto sutrikimai. Žiniuonių teigimu, kelios kasdien suvalgomos uogelės prailgina žmogaus amžių. Kaip ten bebūtų, jos tikrai turi bakterijas naikinančių savybių. Ir musės niekada nenutūps ant šeivamedžio. Todėl dažnai medelis būdavo sodinamas sodyboje prie tvarto ar atliekų duobės.

O iš kur toks augalo pavadinimas? Šeiva dažniausiai vadinamas pagaliukas, ant kurio audėjos suvynioja ataudų siūlus. Pasakymas „šeivas pritrinti“ reiškia prisukti ant pagaliuko siūlų ir įdėti jį į šaudyklėlę. Tada, Kristijono Donelaičio žodžiais, „ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia“.

Liaudiškuose palyginimuose, posakiuose, priežodžiuose vis šeiva paminima: „Nosis ilga kaip ta šeiva“; „Blauzdos tęvos kaip šeivos“; „Linksma, greita kaip šeivelė“; „Pasigėriau kaip bitelė, man kojos kaip šeivelės“. Tačiau žodis „šeiva“ yra daugiaprasmis. Šitaip pavadinami taip pat pypkiakotis, latakėlis sulai tekinti ir šaudyklėlė tinklui megzti. Išvardytosios prasmės bus kilusios iš šeivamedžio medienos savybių. Daugeliui gaminių ji tinkama. Medelio šakelės turi purią šerdį, tad lengva iš jų pasidaryti vamzdelį. Mediena gana kieta, neplaušijanti, siūlas prie jos nekimba, nesidrasko.

Žmogus bus nuo seno pastebėjęs naudingąsias šeivamedžio savybes; ir tas vaistines, ir  tinkamas įnagiams gaminti. Netgi „apgyvendino“ po šeivamedžiu mitines būtybes, – būtent tas, kurios padeda kasdieniniuose rūpesčiuose.

Apie augalo mitologizavimą pastabų parašė XVI a. autoriai, pirmieji ėmę domėtis senąja baltų religija. Štai istorikas Motiejus Stryjkovskis savo Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje, išspausdintoje 1582 m., teigia: „Ir Aukštutinėje Prūsijoje, ir kitur vietiniai gyventojai dar tebesilaiko seno pagoniško tikėjimo, kad po šeivamedžiu gyvenančios kažkokios požeminės būtybės, kažkokios dvasios ar vaiduliai, kuriuos jie vadina nykštukais, ir kurie dažnai pasirodą naktimis, kai mėnuo šviečia“.

Dar daugiau žinių apie mitinių būtybių buveinę po šeivamedžiu pateikė Jonas Lasickis knygelėje „Apie žemaičių dievus“, išleistoje 1615 m. Jis rašo: „…daugelis ypač gerbia Puškaitį  (Purscetum), šventųjų medžių ir miškelių valdovą. Jų įsitikinimu, jis gyvenąs po šeivamedžiu. Jam  žmonės visur deda po šituo medžiu duonos, alaus ir kitokių valgių bei gėrimų ir maldauja, kad tas dievas nuramintų didikų ir kilmingųjų dievą Markopolį (Marcoppolum), kad šis nekamuotų jų sunkia vergija, kad atsiųstų pas juos barstukų (Barstuccae), kurie, jų nuomone, apsigyvenę namuose, atnešą jiems palaimą. Šitiems jie vakare sudeda ant užtiesto stalo duonos, sūrių, sviesto ir pastato alaus.  Jei rytą valgių neberanda, tada jie būna tikri, jog jų turtai padidės.“ Belieka pridurti, kad barstukai Žemaičiuose žinomi kaukų vardu. Tai miško žmogeliukai, įsiprašą žiemai į žmogaus būstą. Mažieji atneša namams skalsą, – duonos šeimai per žiemą nepritrūksta.

Iš tų senosios mitologijos gelmių iki mūsų laikų gyvojoje kalboje užsiliko tradicinis atsakymas į įprastinį klausimą: „Kaip gyveni?“ – „Nagi, kaip alus šeivoje išpiltas“. Reiškia, labai gerai! Posakio nesupras nežinantys, kas gi gyvena po šventuoju protėvių šeivamedžiu…

Ir dar apie vieną savito kvapo krūmokšnį, tačiau sodinamą jau po langais. Tai – diemedis. Šio pavadinimas itin įdomus, susijęs su senovine burtavimo praktika, ypač būdinga prigimtinėms religijoms. Burtais sužinoma dievų valia, kad būtų galima elgtis pagal ją; tik toks elgesys būdavo pripažįstamas teisingu ir garantuojančiu sėkmę. „Burtas“ lietuviškai reiškia keturkampį medžio gabalėlį; tikėtina, kad toks ir būdavo naudojamas ateities spėjimams. Detaliai tai aprašė XVII a. autorius Motiejus Pretorijus, sakydamas, kad žyniai, vadinami burtininkais, turi tris mažus medžio gabalėlius, kiekvieno dydis kaip piršto dalis. Jie metami žemėn ranka, o spėjama iš to, kokia puse – blogąja ar gerąja – nukrinta.

Jo aprašymą rašinyje „Žinios apie lietuvių būdą, prigimtį ir gyvenimą“ papildė anoniminis autorius, pridūręs, kad burtų kaladėlės turi būti iš diemedžio. Esminė pastaba, paaiškinanti augalo pavadinimą bei jo mitologizavimą.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.