I. Jonušytės nuotr.

Rašyti iš Graikijos, rašyti apie Graikiją darosi vis sudėtingiau: tas pats per tą patį. Ir nors Europos žiniasklaidoje bent kartą per savaitę sumirga kokia nors naujiena, daugeliui ji visai neatrodo nauja.  

Pavyzdžiui, kad ir tokia žinia: „Dėl streiko Graikijoje lankytojams uždaryti Akropolis ir kitos įžymybės. Streikas truks dvidešimt keturias valandas. Profsąjunga, atstovaujanti protestuojančių darbuotojų interesams, reikalauja iš vyriausybės, kad būtų samdomas papildomas personalas ir būtų mokama už darbo viršvalandžius. „Mes tikimės, kad šie klausimai bus išspręsti ir kad velykinės atostogos, kaip ir turizmo sezonas, galės prasidėti be problemų lankant muziejus ir kultūrinio paveldo objektus“, – teigiama pareiškime. Ar kas nors keisis? Visai gali būti, bet tikrai – ne į gera.

O ką sako faktai, apie kuriuos pasaulinės agentūros nebesivargina pranešinėti? Savaitę streikuoja visos Graikijos ugniagesiai, nes mažinami etatai… Antrą savaitę streikuoja ūkininkai, pieną pila ant kelių, stovi traktoriai, nepraleidžia importo, prekės užstrigusiuose sunkvežimiuose pūna… Ligoninių pagalbinis personalas streikuoja, nes ištisus metus algų negauna. Vietinė televizija rodo ligoninių palatas ir operacines su tarakonais, nes nebeliko valytojų ir ūkio prižiūrėtojų…

Viskas sukasi ratu. Ir tik blogyn. Streikas po streiko. Visai dėsninga, kad niekam nebeįdomu, jog eilinį kartą streikuoja šios nusistekenusios Balkanų šalies pensininkai, ūkininkai, medikai, moksleivių tėvai ar ugniagesiai. Panašu, kad tai nebejaudina nei pačios Graikijos valdžios, nei Europos Sąjungos vadovų. O jeigu ir kalbama ar diskutuojama, tai tik apie pinigus, apie pelną, apie politiką, apie naują 86 milijardų paskolą, bet ne apie žmones, ne apie didėjantį skurdą, ne apie jų baimes ir lūkesčius.

Anksčiau graikai labiausiai rūpinosi patys savimi, savo šeima ir artimaisiais, o dabar tą daro dar aršiau, dar labiau rizikuodami. Ir nebe tiek su baime, kiek su pykčiu – kaip į kampą užspeistas žvėris. O kaip kitaip paprastas žmogus gali kovoti su jį socialiniu impotentu pavertusia valstybe?

Pažvelkime į buhalterius, į konsultacines firmas, kurios per pastaruosius 7 krizės metus prarado beveik visus savo klientus. Šiandien darbo joms netrūksta, bet toli gražu ne dėl to, kad Graikijos reikalai gerėja. O dėl to, kad Graikijos valdžiai priimant vis daugiau ir daugiau naujų mokesčių, mažos firmos ir dirbantieji savarankiškai nebeturi jokio pasirinkimo, tik uždaryti savo įmones ir nutraukti bet kokią veiklą. Vien per pastaruosius 2 mėnesius finansininkų paslaugomis, uždarant verslą, pasinaudojo apie 21 000 iki tol oficialiai dirbusių žmonių. Ką jie darys, kai likviduos savo verslus? Žinoma, bandys išgyventi. Įsidarbinti kur nors kitur galimybių beveik nėra, todėl firmos ir firmelės dirbs… nelegaliai. Tik tokiu būdu jos galės teikti paslaugas ar prekes, kurias vartotojai ar pirkėjai išgalės įsigyti.

Toks įspūdis, kad ES politikai ir ekonomistai tiesiog nenori matyti to apsisukusio rato. „Nemato“, kad nesurinktų mokesčių suma auga kaip ant mielių, kad Graikija grimzta į dar gilesnį šešėlį, kad vis didėja skurdas ir neviltis.

Nieko naujo nepasakysiu: jei Graikija per artimiausius 4 mėnesius nesumokės 6 milijardų šalies skolos, ko ji, žinoma, negalės padaryti, ateinančią vasarą vėl bus nemoki. Ko galima tikėtis iš tokias naujienas skaitančio paprasto žmogaus? Pasitikėjimo, kad valdžia viską išspręs? Saugumo jausmo dėl savo ir savo šeimos ateities? Ar normalios žmogiškos reakcijos – vienokiu ar kitokiu būdu uždirbtus pinigus slėpti po čiužiniu? Beje, Graikijos valdžia rodo „pavyzdį“ – savo pinigus valstybės vadovai, tarnautojai ir valdininkai dažniausiai patiki Šveicarijos ir Vokietijos bankams.

Po 2015 metais šalies bankus ištikusios krizės graikai, bijodami prarasti pinigus Graikijai galint išstoti iš Europos Sąjungos, nusiiminėjo po 100 milijonų eurų per dieną. Tąkart Europos centrinis bankas įsikišo ir apribojo nusiimamų pinigų sumą. Ir šiandien graikai gali iš savo sąskaitų išsiimti iki 1 800 eurų per mėnesį. Pinigai iš bankų „dingsta“ kosminiu greičiu.

Senos naujienos, senos baimės, o kai kuriems naujos viltys, nes vėl ant bangos – Grexitas. Tai – žodis, vis dažniau girdimas ir Graikijos žiniasklaidoje, ir jau nuo visko pavargusių piliečių lūpose. Jo bijoma, bet ir laukiama, ko gero, vienodai – su nerimu ir baime.

Indrė Jonušytė