FB. nuotr.

Rinkimai nenumaldomai artėja. Pagal kokius kriterijus rinksime tautos atstovus? Asmenų ar partijų simpatiškumą? Pažadų įtikinamumą? Reputacijos švarumą? Kiek yra žmonių, kurie partijas ar asmenybes renkasi dėl jų idėjinės pozicijos ar politinės koncepcijos?

Jausmas toks, kad Lietuvoje politinė kairė ar politinė dešinė tėra tuščios etiketės. Viena vertus, visų partijų sprendimai dažniausiai būna palankūs stambiam verslui ir atitinka dabartiniame pasaulėvaizdyje dominuojančio neoliberalizmo idėjas, antra vertus, rinkimų pažadai visų gerokai socialistiški. Tiksliau – populistiški. Netgi, sakyčiau, įžūliai populistiški. Kaip įžūliai absurdiška būna reklama, kai dantų pasta ar muilas staiga susiejami su laimingu visaverčiu gyvenimu. Niekas tuo netiki, regis, ne tam ir skirta, kad kas nors tikėtų.

Kai TS-LKD pirmininkas prakalbo apie homoseksualų partnerystę, žmonės komentaruose stebėjosi: „Kam mums tokie konservatoriai-krikščionys demokratai, jeigu yra liberalai?! Tačiau vos po kelių dienų pasipylė kritika Liberalų sąjūdžiui, ir vienas iš priekaištų buvo, kad jų programoje nerasta liberalizmo. Tiesa, balsuodami už naująjį Darbo kodeksą jie buvo nuoseklūs – visi balsavo už. O štai kitos partijos, regis, nutarė galutinai sugriauti politikų skirstymo į kairiuosius ir dešiniuosius tradicijas. Antai dauguma socialdemokratų ir „darbiečių“ – tai partijos, kurios pagal pavadinimą ir apibrėžimą, ir senas Europos tradicijas yra socialistinės pakraipos – balsavo už neoliberalųjį kodeksą. Tuo tarpu dauguma konservatorių – politinė dešinė – balsavo prieš. Tad kas gi vyksta mūsų politinėje padangėje? Susigaudyti nelengva, nes čia susipina ir vidinės problemos, ir viso Vakarų pasaulio tendencijos.

Pradėkime nuo Lietuvos. Politinė kultūra kuriama šimtmečiais. Kaip toji angliška pievelė iš seno anekdoto: viskas paprasta, tereikia užsėti pievą ir tris šimtus metų reguliariai pjauti. Deja, dėl objektyvių istorinių priežasčių Lietuva neturėjo galimybės reguliariai ir nuosekliai puoselėti savo politinių pievų. Atgavus nepriklausomybę partijos kūrėsi gan chaotiškai, žmonės pirmiausia telkėsi apie asmenybes, o vienijo juos daugų daugiausia dvi trys idėjos – ir tos labiau praktinės nei pasaulėžiūrinės. Praėjo ketvirtis amžiaus, o mūsų politinių partijų idėjiniai kontūrai taip ir neišryškėjo. Regis, niekas neturėjo laiko gilintis į politinės teorijos ar pasaulėžiūros klausimus. Ką čia daug galvoti, reikia veikti! Dar ir šiandien daugeliui atrodo, kad mąstymas – tai laiko gaišimas. Neretai net ir iš politikų pareikalaujama dirbti, o ne politikuoti. Bėda ta, kad, kai negalvoji, galiausiai ir pats nežinai, ką darai. O politiko darbas kaip tik ir yra politikavimas. Bet mūsų politikai apsileido taip pat ir todėl, kad neturėjo rimto pašnekovo bei oponento, kuris juos prakalbintų – žiniasklaidos. Na taip, žiniasklaida kaip tokia egzistuoja, tačiau ji neatlieka to ketvirtosios valdžios vaidmens, kurio esmė – priversti politikus galvoti, atsakyti už savo sprendimus, už visą savo politinę strategiją, o taip pat daryti įtaką politikų sprendimams, informuoti ir aktyvinti visuomenę. Juk kai nėra pakankamai gyvos, sąmoningos pilietinės visuomenės, politikai virsta paprasčiausiais valstybės administratoriais. O tam idėjos nereikalingos, ir jokio skirtumo, ar oficialiai vadiniesi kairiuoju ar dešiniuoju.

Nors ne, šioks toks skirtumas yra. Po trauminės sovietmečio patirties Lietuvoje žmonės noriau orientuojasi į dešinę. Bet koks kairumas asocijuojasi su komunizmu ir – baisiausia – su Rusija. O juk tai didelis nesusipratimas. Tradiciškai kairiosios pakraipos partijos Europoje rūpinasi nelygybės mažinimu, socialiniu teisingumu, samdomų darbuotojų ir neturtingųjų interesais. Mažos pajamos, silpnos profesinės sąjungos, menkos socialinės garantijos, neteisingi mokesčiai – visa tai paprastai nurodoma kaip pagrindinės emigracijos priežastys. Bet kodėl susidarė būtent tokia situacija? Negi valdžiai, politikams nerūpi? Priežasčių, be abejo, daug, bet viena iš jų yra tai, kad dauguma politikų – daugiau ar mažiau dešinieji. O realios kairės nematyti. Yra tokia Darbo partija. Atvirai sakant, niekada taip ir nesupratau, kokio darbo. Atrodo, kad išskyrus kalbas apie keltiną minimalų atlyginimą jokio rimtesnio ryšio su darbo žmonių interesais ši partija neturi. Nors ir susijungė su leiboristais (pagal pavadinimą sprendžiant, tai lyg ir turėtų būti kairioji partija), įvardija save kaip centro partiją.

Dar yra socialdemokratai. Šios partijos istorija Lietuvoje išties paini. Pirmoji tarpukario Lietuvoje veikusi Socialdemokratų partija buvo iš tikrųjų kairių pažiūrų, joje kuo puikiausiai suderėjo socializmo idėjos ir nepriklausomybės siekiai. Po pusės šimtmečio atgavus nepriklausomybę, ji buvo atkurta ir tapo Socialistų internacionalo nare. Tačiau šių dienų socialdemokratija jau nebe tokia, kokia ji buvo XX amžiaus pradžioje. Ypač Lietuvoje, kur socializmo idėjų garsiai geriau neminėti. Galiausiai ji susijungė su A. Brazausko LDDP. Atrodytų, kairiau nebūna – tikri komunistų įpėdiniai. Tačiau sovietinės Komunistų partijos padėtis buvo galėtinai paradoksali. Teoriškai tai kairiosios ideologijos atstovai. Tačiau praktiškai tai buvo valstybinės nomenklatūros partija, ir sovietinėje visuomenėje jų pozicija labiau panašėjo į feodalų žemvaldžių, kurie, prasidėjus liberalizmo, laisvosios rinkos epochai, tapo kapitalistais. Panašiai kaip tikrieji feodalinių visuomenių žemvaldžiai tapo kapitalistais, prasidėjus industrinei revoliucijai. O šiandien šios partijos veikloje socializmo ar kokio nors kitokio kairumo išskirtinai maža. Sakytum, Lietuva tapo politiškai vienarankė. Ir bet kuriuo atveju visose pusėse idėjiškai silpna. Opozicija tiesiog reiškia tą žmonių grupę, kuri nepriklauso tai kitai, kuri turi daugumą Seime. Alternatyvių ekonominių socialinių modelių, valstybės raidos strategijų dažniausiai nėra kas pasiūlo.

Tačiau visą atsakomybę susiversti sau nebūtų teisinga. Nespėjusi sutvirtėti ir politiškai susiformuoti, Lietuva išėjo į pasaulį kaip tik tuo metu, kai tas pasaulis ėmė intensyviai keistis. Ir Europos Sąjunga jau nebe visai ta, į kurią veržėmės ir stojome, ir neoliberalizmas, nors vis dar valdo daugumą politinių ir ekonominių sprendimų, vis dažniau kvestionuojamas. Globalėjantis pasaulis kelia vis daugiau klausimų, o viena po kitos kylančios krizės verčia iš esmės peržiūrėti pačius politinių pažiūrų ir pasirinkimų pagrindus.

Įdomus sutapimas. Ne tik politinės partijos, bet ir žmogaus smegenys tradiciškai skirstomos į kairę ir dešinę. Žinoma, tai visiškai skirtingi dalykai, tačiau taip jau sutapo, kad ir vienu, ir kitu atveju toks suskirstymas laikomas atgyvenusiu, mažų mažiausiai perdėm supaprastintu. Neurologai jau seniai atrado, kad atliekant daugelį operacijų dalyvauja keletas smegenų sričių abiejuose pusrutuliuose, be to, smegenys yra plastiškos, t. y. reikalui esant, pažeidimo atveju, viena sritis gali pavaduoti kitą. Tai tik vienas iš pavyzdžių, iliustruojančių, kaip schematiškas, pats savaime paprastas ir aiškus suskirstymas nepadeda padaryti aiškesnės pačios tikrovės.

Kad ir kaip būtų, daugelyje situacijų kairė ir dešinė tereiškia labai bendrą politinę kryptį, paveldėtą iš senų laikų. Laikai pasikeitė, ir nemaža dalis atskaitos taškų, kurių atžvilgiu žmonės skirstėsi į kairiuosius ir dešiniuosius, paprasčiausiai nebeegzistuoja. Šis suskirstymas atsirado Prancūzijos revoliucijos metu, kai Nacionalinėje Asamblėjoje dešinėje susėdo karaliaus ir Bažnyčios šalininkai, o kairėje – revoliucijos šalininkai. Terminai prigijo, tačiau skirtingais laikotarpiais ir skirtingose šalyse konkretus jų turinys kito. Paimkime, pavyzdžiui, religiją. Monarchiją ir Bažnyčią Prancūzijos revoliucijos metu susiejo konkreti istorinė situacija. Savaime šių dalykų nesieja joks būtinybės ryšys. Šiandieniniai dešinieji jau gina ne monarchiją, kurios paprasčiausiai daugelyje kraštų nebėra, bet stambųjį kapitalą ir gina liberalų ar neoliberalų ekonomikos modelį. Bet ar jie būtinai gina krikščioniškas vertybes? O ar kairieji būtinai prieš tikėjimą? Tradiciškai dažniausiai taip būdavo. Tačiau nuo to laiko, kai Bažnyčia atskirta nuo valstybės, o religija nebėra visuomenę ir politiką struktūruojanti jėga, kairiesiems Bažnyčia nebėra oponentė. Netgi priešingai, socialinio teisingumo siekis gali būti visiškai evangeliškas.

Tad gal mes turėtume sustoti, liautis bėgę paskui įvykius ir kaip visaverčiai pasaulio bendrijos nariai įsitraukti į diskusiją esminiais klausimais. Tai padėtų aiškiau įvardinti savo situaciją ir priimti gerus sprendimus. Deja, Europoje ir pasaulyje vykstanti diskusija retai kada pasiekia Lietuvos žmones. Regis, esame įsipainioję senų siekių ir senų baimių, senų stereotipų tinkle. Klausimas ir mūsų politikams, ir mums visiems: kaip išsivaduoti iš tų jėgų, kurios mus verčia vis virti savo sultyse, jaustis nebrandžia visuomene, bet kokią Vakarų ar ES kritiką vertinti kaip Europos atmetimą ir puolimą į glėbį Rusijai?

Edita Janulevičiūtė