FB pieš.

Žmogžudystė yra nusikaltimas. O kiekvieną kartą išgirdus apie tokį atvejį prapliumpantis isterikų choras yra tiesiog isterikų choras. Net jei jie scenos ir eterio žvaigždės ar politikai.

Pilnatienos naujienos

Einu sau iš Seimo ir jo prieigose sutinku nuolat ten nežinia ko aplink (į vidų seniai neleidžia) besitrinantį neva labai svarbų visuomenininką. „Vakar buvau prokuratūroje dėl Ievos nužudymo. Tai tipiškas Rusijos specialiųjų tarnybų braižas,“ – išsako jis vieną iš pilnaties metu būdingų įžvalgų. Dar patikslina, kad taip buvo norima sukelti piliečių neviltį Kovo 11-osios proga ir paskatinti emigraciją.

Nesiginčiju – prasmės nėra, laiko irgi. Tik paskui pagalvoju, kad šis balsas iš užribio nelabai kuo skiriasi nuo oficialaus politinio ir televizinio triukšmo. Jei tik kas nutinka – iškart kyla vajus ir mūsų garsenybės ima rėkti taip garsiai, kad užgožia visus kitus reikalus.

Ieva Strazdauskaitė buvo nužudyta, ir natūralu, kad merginos artimuosius drasko didžiulis skausmas. Kiekvienas žudikas turi būti būti nubaustas, to niekas neginčija. Tik būtų gerai, kad visuose eteriuose siautėjantys garsūs etatiniai jautruoliai praktiškai įrodytų savo skausmo nuoširdumą. Toks mano palinkėjimas pilnaties fone išsibliovusiems skubaus mirties bausmės grąžinimo šalininkams.

Kraujo ir mėsos alkis

„Socialiniuose tinkluose plinta užuojautos žinutės, o žudikams siunčiamas prakeiksmas,“ – skelbia vienas didelis interneto portalas. „Nenoriu mokėti už jų sriubą“, – rėkia atseit labai garsus fotomodelis, apie kurį, ačiū Dievui, ir išgirsti tenka tik atsitiktinai – štai tokiomis progomis. Žodžiu, susirenka visas bunkynas, zvonkynas, cicinynas ir ima skanduoti: „Kraujo! Kraujo! Keršto! Keršto!“ Būtinai į areną išropoja koks politikas, kuriam maga pasišildyti reitingus laidotuvių žvakių šviesoje. Pasisako už mirties bausmę, nes tai neva viską išspręs. Na, o koks policijos šulas neužmiršta painkšti, kad trūksta pinigų.

„To dar nebuvo“, „priėjome liepto galą“ ir t. t. Ir kiekvieną kartą tas pats – iki kito karto. Net Seimas susidomi iki to momento, kol kitą dieną Valstybės saugumo departamentas paviešina kokią pažymą apie vieną iš jo narių, ir visa kompanija meta į šalį aukos karstą bei puola aiškintis, kada pagal statutą dera rengti apkaltą – antradienį ar ketvirtadienį. Dėl to galima parlamente skaniai ir prasmingai pasiginčyti gerą valandą – valstybei ir piliečiams tai turbūt duoda daug naudos.

Kai sakoma, kad „to dar nebuvo“, norisi pasitikslinti, ko nebuvo. Nebuvo žmogžudysčių, vagysčių, prievartavimų, vaikų mėtymo į šulinius ir konteinerius, sudegintos automobilio bagažinėje įkalintos merginos? Nebuvo epochos ar santvarkos, kurioms būtų buvę būdingi tokie dalykai? Nesu apie tokias girdėjęs. Net ir nuolat reklamuojamas (kitaip jau nepavadinsi) smurtas artimoje aplinkoje egzistavo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais, buvo ten, kur galiojo Hamurabio įstatymai, ir ten, kur veikia griežta Šarijato teisė.

Sriubos kaina

Iš eilės bandau paaiškinti lyg ir paprastus dalykus. Pirmiausia, plyšaujančiai įžymybių kompanijai noriu priminti, kad mirties bausmės jiems sugrąžinti nepavyks, jei nepavyks arba išstodinti Lietuvos iš Europos Sąjungos, arba įtikinti pastarąją pakeisti savo nusistatymus. O tam blauzdos per skystos.

Antra, seniai kriminalistinėmis studijomis įrodyta, kad nusikaltimų skaičių lemia ne griežtesnės bausmės, o investicijos į teisėsaugą. Šiurkščiai tariant – į policijos pajėgų gausumą bei profesionalumą. Įžymybė, kuri gedi savo neva labai didelių mokesčių, skirtų iki gyvos galvos uždaryto nusikaltėlio sriubai, galėtų pasidomėti, kiek kainuotų tokia reforma. Budelis, beje, irgi visada buvo gerai apmokama profesija – už sriubą nedirba..

Trečia, perdėtai į represines struktūras investuojančios sistemos moka žudyti savo taisyklių priešus santykinai pigiai, nes daro tai masiškai, pramoniniu būdu, bet ar tikrai norėtumėte tokioje šalyje gyventi? SSRS nebėra, bet galite išbandyti emigraciją į „Islamo valstybę“ – ten mirties bausmė populiari.

Gerai, kad blauzdos skystos

Pabaigoje, nors nesinori kergti skirtingų temų, verta pasakyti, kad primityvūs rėksniai, jei dar gauna didelių valdiškų įgaliojimų, padaro daugiau žalos nei pavieniai niekšai. Antai, kiaules Lietuvoje baigia išnaikinti ne kiaulių maras, o „griežtų priemonių“ įsigeidusi valdžia. Nėra kiaulių, nėra kam sirgti maru. Tas pats pasakytina ir apie žmones. Kaip teigė tvirtos rankos autoritetas Josifas Stalinas, nėra žmogaus – nėra problemos. Gerai, kad dauguma bet kokia proga rėkiančiųjų Lietuvoje labiau primena nevykusius juokdarius, o ne diktatorius.

Galima suprasti protingų žmonių, pasisakančių už mirties bausmę, pasaulėžiūrą, bet tokių santykinai nedaug. Paprastai tai religingi žmonės, manantys, kad žemiau gyvulio puolusiam individui orumą grąžinti gali tik išlydėjimas į pomirtinę erdvę. Bet rėksnių kompanijai tai būtų per sudėtinga net dviem sakiniais suformuluoti. Na, ir tegul rėkia – balsas į dangų neis, ir tai yra gerai.