P. Lileikio nuotr.

Dar nepradėjus rašyti, iškilo teksto pavadinimas „Išmokti džiaugtis mažu“. Po minutės suvokiau, kad iš esmės tai reiškia – išmokti džiaugtis. Gyvename labai didelės pasiūlos ir vartojimo laikotarpiu. Galime daug pasiekti, išbandyti, išragauti, pakeliauti, turėti… Socialiniai tinklai lūžta nuo mūsų, besišypsančių ir patiriančių kažką naujo, įstabaus, puikaus, nepakartojamo. Vis labiau įprantame būti pozityvūs, sėkmingi, kuriame savo ir savo vaikų „sėkmingąjį“ įvaizdį. Paradoksalu, tačiau šis laikas pasižymi ir labai dideliu antidepresantų suvartojimo kiekiu.

„Kaip sekasi?“ – klausiame vieni kitų. Kažkodėl nepaklausiame: „Kaip nesiseka?“ O ir paklausę tikrai nenorėtume kalbėtis apie tai. Tarkime, sekasi. Bet kas yra tie dalykai, kuriuos vadiname „sėkme“? Titulai, ypatingi pasiekimai karjeroje, sporte, mene, galbūt apdovanojimai, kurių trokštame vis daugiau, ir tik juos gavę jaučiamės laimingi? O galbūt tiesiog, kad išmokai vairuoti, esi daugmaž sveikas, turi stogą virš galvos ir esi dėl to laimingas, negalvodamas, jog reikėtų namo ar kotedžo prestižinėje vietoje, ir tik tuomet bus viskas gerai. Kartais žmonės turi visą sėkmės spindesį, o viduje tvyro didžiulės, niekaip nepamaitinamos tuštumos. Galbūt jos galėtų būti mažesnės, jei natūraliau priimtume gyvenimą, kuriame būna visko. Žmonėms, tiek dideliems, tiek mažiems, ne visada sekasi, ir niekas – nei suaugusieji, nei vaikai neturi būti sėkmės pavyzdžiai ar priemonė pasipuikuoti artimiesiems ar patiems prieš aplinkinius. Dar vaikystėje būtų puiku išmokti gyventi su nutinkančiomis nesėkmėmis ir jas priimti kaip natūralią gyvenimo dalį, kartkartėmis neišvengiamai ištinkančią kiekvieną iš mūsų. Turime pripažinti, kad tokia yra tikrovė – įvairialypė ir nevienareikšmė.

Jei vaikystėje nepavyko to išmokti ir už klaidas buvome kritikuojami, o už pasiekimus – mylimi ir „glostomi“, tuomet galėjome susiformuoti nuostatą, kad nesėkmė nėra normalus dalykas. Tokiu atveju gyvenimas pats skaudžiai išmokys priimti jį tokį, koks yra, ir nesistengti idealizuoti. Sėkmės ir nesėkmės klausimas patiriamos kančios, ar sudėtingos situacijos kontekste žmogui gali suskambėti dar aštriau. Gali būti, kad aplinkoje nėra priimta kalbėti apie sunkius išgyvenimus, o čia pat bandoma žmogui parodyti „pozityviąją“ kančios pusę, jos prasmę ir pamokomą vertę. Galbūt ir tikriausiai galima įžvelgti prasmę visur, tačiau pirma vertėtų priimti vieną ar kitą įvykį kaip savo istorijos dalį, nesistengiant žūtbūt rasti pozityviąją pusę. Tik pats žmogus, laikui atėjus, galės atsakyti, kaip pavyko susigyventi su savo istorija, vienu ar kitu įvykiu, sunkumais.

Liuveno universiteto profesorius, psichiatras, psichoterapeutas Dirkas De Wachteris sako, kad yra normalu liūdėti, dalintis tuo su artimaisiais, ir priešingai, nenormalu visuomet jaustis „fantastiškai“. Dr. Dirkas De Wachteris pabrėžia, kad kartkartėmis turime išmokti būti šiek tiek nelaimingi, kad gyvenimas nėra visuomet nuostabus, jis yra toks, koks yra, su savo kartais džiugia, o kartais skausminga tikrove. Gyvenimas nėra tik apie laimę, bet ir apie praradimus, sudėtingas situacijas, įvykius. Dirkas De Wachteris kalba apie tai, kad šiandienis žmogus, Vakarų visuomenė yra apsėsta „laimės“. Mums atrodo, kad laimė yra aukščiausias tikslas, kurį turime pasiekti. Mums reikia afekto, vis naujų ir naujų įspūdžių, vis didesnio pasitenkinimo, pasiekimų, tobulų santykių, nepaliekant vietos ramiam pabuvimui su savo mintimis, apmąstymais, mažais džiaugsmais. Pabuvimas su savimi taip pat perkamas SPA savaitgalių ar kitu formatu, ir tokiu būdu vėl įsisukame į nesibaigiantį ratą. Laimė tapo matuojama asmenine sėkme. Normalus ir tiesiog geras gyvenimas tapo neįprastas, mums reikia jo puikaus, „fantastiško“. Mums reikia vis daugiau nuostabesnių dalykų, kad jaustumėmės gerai. Tik kažkodėl tai veda į vis didesnę tuštumą ir vienatvę. Tačiau būtent tiesiog geras gyvenimas yra mūsų tikslas, o tuomet ir laimė savaimė ateis.

Tuo tarpu prancūzų filosofas Emmanuelis Levinas gyvenimo realybei, jos esmei apibūdinti vartoja terminą „Il-y-a“ (pranc. „tai yra“, „esama“). „Il-y-a“ – tai žmogiškos egzistencijos dugnas, realaus gyvenimo košmaras. Su gyvenimo košmaru tikroviškiausiai susiduria tie, kas patenka į sunkias gyvenimo aplinkybes, suserga, išgyvena netektį ir kitus didelius sunkumus. Įsivaizduoju šią būseną tarsi kalėjimą, į kurį buvai įmestas iki gyvos galvos, ir visgi privalantis nesustoti rašyti laiškus apeliacijai. Besiremdamas E. Levino filosofija, kaip pirmą žingsnelį išėjimo iš sunkios „il-y-a“ tikrovės link, Dirkas De Wachteris siūlo mokymąsi džiaugtis mažais dalykais. Privalome išgyventi tai, kas atrodo neišgyvenama, neįveikiama. Žmogus negali tiesiog leisti gyvenimui tekėti sava vaga, jis yra už tai atsakingas ir turi kažką su tuo daryti, nors yra labai sunku.

Pirmas dalykas, kurį siūlo Dirkas De Wachteris, norint pabėgti iš šio košmaro – mėgautis gyvenimu ir jo teikiamais mažais džiaugsmais (žiūrėti į saulėlydį, vaikščioti po parką, klausytis muzikos ir t. t.). Tai pasyvus buvimas nieko nedarant, ir tiesiog džiaugiantis. Neįprastas ir labai „neproduktyvus“ mūsų dienomis! Kiek iš mūsų dar sau leidžiame šį pasyvų buvimo būdą? Manau, kad visas grožis, kurį teikia mums pasaulis, yra dovanai duodamas maistas sielai. Jei esame išsekę, nuvargę, tušti, pirmiausia reikia ieškoti tų dalykų, kurie maitina, ir pasisemti iki soties, kol galėsime tarti – na štai, jau galėčiau ką nors ir nuveikti… Kitas žingsnis – veikimas. Jei mums teikia malonumą grožėjimasis gėlėmis, galime vieną pasisodinti, stebėti, kaip ji auga, ir tokiu būdu jau ne tik priimti džiaugsmą, bet ir kurti jį. Gali būti, kad ši gėlė nebus nuostabiausia, bet mums suteiks džiaugsmo ir prasmės pojūtį, ir tai bus dar vienas žingsnis didesnės pilnatvės link. Kartą neprižiūrėta nuvyto viena vazoninė gėlė, ir beveik neturėjau vilties, kad ji atsigaus. Vis dėlto atrėmiau ir kantriai laisčiau, kol vieną dieną ji sukrovė žiedus! Tas džiaugsmas, kurį išgyvenau ir iki šiol išgyvenu jai pražydus, tapo dvigubai didesnis – ir dėl grožio, ir dėl pastangų. Per veikimą mes tarsi imame gyvenimą rieškučiomis, semiamės jo, įžeminame džiaugsmą, suteikiame jam žemišką pavidalą. Per veiksmą mes tiesiog kuriame gyvenimą, o ne tik jaučiamės į jį įmesti. Mes jį gauname dovanai, ir savo veiksmais suteikiame formą, pavidalą, statome, dėliojame, skiriame jam vietos. Galiausiai paskutinis žingsnis gyventi šį sudėtingą gyvenimą yra suprasti. Mes turime ne tik semti gyvenimą rieškučiomis, bet ir suprasti jį, kurti idėjas, mąstyti apie tai, kodėl jaučiuosi vienaip ar kitaip, kodėl man kažkas pavyksta ar nepavyksta, ieškoti atsakymų knygose, paskaitose.

Čia pats laikas būtų prisiminti, jog šioje kelionėje nesame vieni. Nors daugelis žmonių šiandien ypač dideliuose miestuose jaučiasi vieniši, nutolę vieni nuo kitų (ypač tai pajaučiame iš kokio mažo miestelio atvykę į didmiestį) vis dėlto turi galimybę, o gal net pareigą ieškoti bendraminčių, bendrakeleivių, tikrų susitikimų. Tai atneš daug didesnį džiaugsmą negu tūkstantis mūsų pasiekimų, nuostabių veiklų ar daiktų. Tai bus tiesiog gero (nereikia nuostabaus!) gyvenimo variklis, širdis, pulsavimas. Tai padės gyventi šį gyvenimą. Gyvenimas, kartais skirtingai negu tėvai, giminės ir artimieji, nekelia reikalavimo visuomet būti sėkmingam. Jei pažvelgtume į kokių šventųjų ar kankinių istorijas, jų tikrai nepavadintume sėkmingomis, tačiau pavadintume pavyzdžiais, iš kurių galime mokytis mylėti, būti bendrystėje.

Taigi, gyvenimas kelia pačius įvairiausius klausimus, taip pat ir skaudžius, nepakeliamus, sunkiai atsakomus. Ieškoti prasmės ir atsakymų į juos galime po vieną ir drauge. Tikriausiai didžiausia pamoka ir dovana – išmokti kalbėti, klausytis ir suprasti vieniems kitus. Galbūt tai ir yra laimė arba palaiminimas, kuris su sėkme nebūtinai turi kažką bendro. Kažką bendro verčiau turėkime vieni su kitais.

Jurgita Vaitkutė