Scanpix nuotr.

Koks jausmas apima trumpam ar ilgesniam laikui sugrįžusį Lietuvos emigrantą? Galbūt toks pat kaip visada, galbūt – visada kitoks. Kiekvienam labai asmeniškas tik jam būdingas liūdesys, euforija, džiaugsmas, bet dažniausiai – dar vieno, gal net galutinio išsiskyrimo nuojauta… 

Pastarąjį kartą sugrįžusi po gana ilgo laiko patyriau keistą pojūtį, pavadinčiau tai savo pačios neišgyvento, nepatirto gyvenimo déjà vu.

Anksčiau važiuodama per Vilnių visada matydavau vietas, kur buvau apsistojusi, kur gyveno mano draugai, kur mokiausi arba leidau laisvalaikį. Šį kartą mačiau vietas, kuriose būčiau galėjusi gyventi, vietas, kur būčiau galėjusi dirbti, žmones, kurie būtų galėję tapti mano likimo dalimi, jeigu nebūčiau emigravusi. Mačiau vietas, kurių nebėra, nes ten dabar stūkso kažkas naujo, nebepažįstamo. Ir tai liudija, kad mano pasaulis čia jau yra dingęs, kad mano Lietuvos jau greitai nebeliks. Tačiau tai negąsdina, atvirkščiai – džiugina.

Gimtasis miestas irgi pasitiko kitaip. Ne tik nostalgiškais vaikystės prisiminimais, įprastu giminaičių dėmesiu, smalsumu ir dosnumu, bet ir pažintimis su naujais įdomiais žmonėmis, Panevėžiui būdingu entuziazmu menui. O kur pasisuksi – nauja kavinė, naujas prekybos centras, nauja odontologijos klinika ir ne vienas, ne du madingi jaunuoliai ir merginos, šeimos su vaikais. Ir jų pilna Laisvės aikštė, jaukios stilingos vyninės, kavinės, tavernos – net pirmadienio vakarą.

Lietuva iš tiesų keičiasi. Daug kas pakitę, išaugę, išplatėję, išgražėję. Ir akimirką, bet tik akimirką gali įsivaizduoti, kad būtent čia, Lietuvoje, Vilniuje arba gimtajame mieste, kur nors provincijoje galėtum pradėti suaugusiojo gyvenimą, kurį, bent jau mano atveju, emigracija ir nuolatinis mokymasis iš naujo „vaikščioti“, mąstyti kitaip, vis į kažką ar už kažko kabinantis, sugaišino, ir iki šiolei jis nėra galutinai suaugusio žmogaus gyvenimas, nes netelpa į įprastas normas, o yra gerokai nukrypęs nuo daugelio mūsų įsivaizduojamos. Galbūt kažkiek panašus į daugelio kitų emigrantų būseną – „ir čia, ir ten“, o iš tikrųjų „nei ten, nei čia“.

Deja, tas suaugusiojo gyvenimas, kuriame tarsi gerais baldais apstatytame bute turėtų būti mėgstamas darbas, sutuoktinis, vaikai, šuo ar katinas, vazoninės gėlės balkone, darbo vakarėliai, krepšinio žiūrėjimas su draugų būriu, kas pusmetį atostogos užsienyje, vestuvės ir krikštynos, Kalėdos, Velykos, Joninės, vaikščiojimas į teatrą, dailės galerijas, muziejus, vaikų darželiai, mokyklos, o svarbiausia – glaudus giminių ir draugų būrys… Viskas šalia, viskas sava, visi kartu, visi laimingi ir visi saugūs. Bet ar tai šiandieniame pasaulyje nėra tik miražas, svajonė, neįmanomo gyvenimo déjà vu?

Tokios nebebūsimos ateities nostalgiją pajuntame mes, dažnas emigrantas, žvelgdamas į Vilniaus dangoraižių atšvaitus pakeliui iš oro uosto. Pajutau ir aš, susitikusi vaikystės draugę, su kuria galbūt būtume šventusios vestuves ir visus gimtadienius, žiūrėjusios krepšinį ir kepusios šašlykus, savaitgaliais lankiusis pirtyje, iškylavusios, su šeimomis atostogavusios Palangoje arba Maljorkoje. Bet jaučiu, kad niekada to nebus. Žiūrėdama lietuviškus  spektaklius, vaikščiodama po velykiniais margučiais mirgantį turgų, valgydama tėtės pagamintą pačią skaniausią pasaulyje silkę, vaikštinėdama po visa ko pilnutėlį prekybos centą, turėjau sau pripažinti – aš, kaip ir tūkstančiai kitų, čia gyventi nebegrįšiu.

Klausimas, ar neplanuoju grįžti, vėl lydėjo kiekvieną viešnagės dieną. Ar nenori? Ar neplanuoji? O gal kada nors?.. Galbūt tiesmukas, galbūt per griežtas atsakymas „ne“, bet jis galutinis. Ir toks atsakymas išsiveržia ne todėl, kad man nepatinka besikeičianti Lietuva, ne todėl, kad savo gyvenimo čia negaliu įsivaizduoti, ir ne todėl, kad visiškai nebenorėčiau, o todėl, kad čia nebelikę pamatų, ant kurių galėčiau jį statyti iš naujo.

Daugeliui atrodo, kad vien geri darbai ir geri atlyginimai yra tai, ko iš Lietuvos tikisi emigravusieji, bet tai ne visa tiesa. Mes tiesiog nebemokame gyventi apsupti didelių šeimų, mes nedalyvavome savo vaikystės draugų vestuvėse ir nesame jų vaikų krikštatėviai, mes, net bakalaurai, magistrantai, mokslų daktarai, išleidę čia ir svetur nemažai knygų, surengę parodų, radę kitokių pašaukimų ir paprastų, bet mums priimtinų darbų, Lietuvoje nepadarėme jokios karjeros, nesusikūrėme jokio verslo, jokio bendradarbių rato.

Be mažų atlyginimų, mums nepatinka prastas oras, vis dar pikti ir susiraukę bendrapiliečiai, apšiurusios ligoninės, nekompetentingi mokytojai ir trūkstamos vietos vaikų darželiuose. Čia jau mums mažai kas sava, todėl ir kritikuojame viską daug lengviau. Kaip pašaliečiai, kaip svečiai.

Kurti gyvenimus iš naujo mums nebeužtenka to, ką čia palikome. Nepadėtų tai, ką atsivežtume su savimi, negana mums tik meilės ir patriotizmo. Katapultuoti ar katapultavęsi iš Lietuvos mes visi kažką sukūrėme jau kitur. Ten galbūt irgi ne tobula, bet jau ne mažiau sava.

Kad ir kaip ten būtų, per dešimt–penkiolika metų stipriai pasikeitėme. Ir Lietuvoje likusieji, ir ją palikusieji. Nemažai mūsų tapome absorbuoti kito pasaulio. Išsinarplioti ir išrauti save iš jo reikštų palikti mylimą žmogų, aplinką, kurioje tau gera, saugu, perspektyvu. Bent jau sprendžiant iš gausybės patirčių, Lietuvai jos emigrantų antrųjų pusių kol kas nereikia. Svetur gimusių vaikų juo labiau.

Mes jau įpratome mylėti Lietuvą ir saviškius per atstumą: internetu, telefonu, per siuntinius, per nuotraukas. O jeigu ir sugrįžtume, tai ne į namus, ne į savo šalį, o tik į jų iliuziją, į gyvenimą, kurį pradėti galėtume tik vėl iš esmės keisdami save. Išbandykite tai, jeigu dar nebandėte…

Indrė Jonušytė