LRT nuotr.

Kiek erdvės žmogus turi formuodamas savo gyvenimą? Kokie jo pasirinkimai? Kiek toli jo paties sprendimai, veiksmai ir pastangos gali nulemti jo gyvenimo kelią ir jo prasmingumą?

Šiuos klausimus internetinio žurnalo „American Conservative“ gegužės 24 d. straipsnyje „Čekų dovanos“ kelia žurnalistas Rodas Dreheris.

„Čekų dovanos“ čia yra dviejų žymių šios tautos atstovų, dviejų disidentų – socialdemokrato, komunistų valdžios laikais kalinto sociologo Rudolfo Batteko ir vėliau prezidentu tapusio dramaturgo Vaclavo Havelo – mintys.

Pasak R. Batteko, „yra dvi alternatyvos. Viena jų dvasinė, kuri apima etikos postulatus, jautrų kūrybiškumą, analitinius ir sintetinius mokymosi bei savęs atradimo procesus siekiant atvirumo ir pažangos. Čia raktinės sąvokos yra justi, pažinti, duoti, išmokti, mylėti, tikėti.

Antra alternatyva – vartojimo kelias, susijęs su žmogaus fizinės egzistencijos puoselėjimu ir išlaikymu. Čia siekiama komforto, pertekliaus, materialinio turto, o raktinės sąvokos – turėti, gauti, pasiimti, vartoti.

Kuriant savo gyvenimą vadovaujantis tik vartojimo vertybėmis galima užsitikrinti „mikrokosminę tragediją“ ir „žmogiškumo praradimą“.  Priešingai, dvasinė orientacija būtų vieninelė kryptis, kuri įstengia žmonėms prieinamais būdais patenkinti prasmės poreikį.

Dvasinio savęs realizavimo formas galima atpažinti filosofijoje, kultūroje, religijoje. Pagrindinė prielaida čia yra iš pačios dvasios trykštantis tiesumas, etinis skaidrumas, plačiai suvoktas humaniškumas (tai tikro žmogiškumo postulatas) ir visų pirma išankstinis nusistatymas siekti tiesos ir priešintis blogiui bei melui.

Šiedu dalykai – tiesos siekimas ir priešinimasis blogiui – kartu sudėjus veda prie laisvės“, –  rašė R. Battekas straipsnyje „Dvasios vertybės, nepriklausomos iniciatyvos ir politika“, iš kurio citavo R. Dreheris.

Šis į stačiatikybę perėjęs amerikiečių žurnalistas, ankstyvosios krikščionybės vienuolynų kultūros žinovas ir gerbėjas, pats rašo knygas ir straipsnius apie tokią politiką, kuri atmeta „vartotojiškas vertybes“ dvasinių vertybių labui ir tuo būdu sukuria terpę dvasinėms grožybėms išsiskleisti.

Kad tokią terpę reikia sukurti, manė ir V. Havelas. Jis, anot R. Dreherio, buvo įsitikinęs, jog įprastinė politika „pototalitarinėje“ visuomenėje neduos reikiamų rezultatų, nes šios visuomenės pagrindas – nebe dvasinės vertybės.

„Pototalitarinė sistema, –  pasak V. Havelo, –  jau neišreiškia tam tikros politinės programos, kurią vykdo tam tikra vyriausybė. Tai kažkas radikaliai kitokio – tai sudėtinga, gili, ilgalaikė visuomenės žaizda, tiksliau pasakius, visuomenės sau pačiai sukelta trauma.

Jai pasipriešinti vien tik priimant skirtingą politinę programą ir tada siekiant atitinkamo valdžios pasikeitimo būtų ne tik nerealistiška, bet ir visiškai nepakankama, nes tai toli gražu nepaliestų problemos šaknies.

Jau kurį laiką problema nebeglūdi kokioje nors politinėje pozicijoje ar programoje – tai paties viso mūsų gyvenimo bėda“, –  rašė V. Havelas savo straipsnyje „Galios neturinčiųjų galia“.

R. Dreherio žodžiais, ši V. Havelo „antipolitiška politika“ reiškia pripažinimą, jog aktualiausia būtinybė dabar yra atkurti tą pirminį pagrindą, kurio reikia padoriam gyvenimui modernizacijos paliktuose griuvėsiuose.

Nors jis ir nebuvo kurios nors religijos adeptas, V. Havelas 1978 m. įspėjo, jog ir Vakarus, ir Rytus užgulė tas pats ateistinis, materialistinis dvasios slogutis, tik mes, Vakaruose, būsime atsidūrę kitoje to paties proceso stadijoje.

Šis R. Dreherio straipsnis tarp žurnalo „American Conservative“ skaitytojų sukėlė nemažai reakcijų. Atsiliepdamas į vieną iš jų dėl V. Havelo pasaulėžiūros, R. Dreheris teigė buvęs „nustebintas, kaip stipriai V. Havelas linko į transcendenciją. Skaitydamas jo tekstus manai, kad čia kalba įsitikinęs krikščionis, bet tokiu jis nebuvo.

V. Havelas užaugintas krikščioniškai, tačiau savo tikėjimą prarado ir, kiek žinau, jo niekada neatgavo. Vis dėlto jis buvo tikrų tikriausias krikščionybės bendrakeleivis“, –  teigė R. Dreheris.

Kitas skaitytojas, žurnalo „National Review“ bendradarbis Carlas Ericas Scottas, atkreipė dėmesį į dar du čekus, kurių verta nepamiršti.

Tai jaunas Prahos universiteto studentas, istorikas ir disidentas Janas Palachas, kuris 1969 m. susidegino Prahos Vaclavo aikštėje protestuodamas prieš 1968 m. Prahos pavasarį kraujyje paskandinusią sovietų invaziją, ir jauna advokatė Dagmara Burešova, kuri gynė jo šeimą ir kitus disidentus nuo komunistų valdžios bandymų juos diskredituoti.

Apie tai režisierė Agnieszka Holland 2013-aisiais sukūrė trijų dalių filmą „Degantis krūmas“ – „vieną geriausiųjų filmų apie komunizmą.“

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.