Scanpix nuotr.

Pagaliau tai įvyko. Pagaliau mūsų naujai išrinktieji turi konkretų, apčiuopiamą ir, neslėpkim, įspūdingą savo veiklos rezultatą. Keturis mėnesius spurdėję ir dusę lyg žuvis, išmesta ant ledo, dabar bet kam gali pasakyti ir net parodyti: taip, mes tai padarėme.

Praėjusį mėnesį prekyba degtine Lietuvoje beveik sustojo. Alaus pardavimai, palyginti su pernai kovu,  krito ketvirtadaliu. Vyno – perpus. Taip atsitiko įspūdingai padidinus akcizus gėrimams. Kai kam net gali atrodyti, jog  šis kovas tapo Aurelijaus Verygos, Dainiaus Kepenio  ir visų blaivininkų svajonės išsipildymu.

Bet neskubėkime. Čia dar ne ta pergalė, kurią vertėtų prisiminti. Vasarį, prieš pat įsigaliojant didesniems mokesčiams, viskas vyko atvirkščiai. Degtinės parduota maždaug 30 kartų daugiau, vyno – 17 kartų, alaus – maždaug dvigubai daugiau.

Bet kas, pergyvenęs bent vieną akcizų alkoholiui didinimą, pasakys, jog taip būna visada. Tai – dėsnis. Teisybė. Toks dėsnis veikia. Bet tokių skaičių, kokius šįkart pateikė Valstybinė mokesčių inspekcija, iki šiol dar neteko matyti.

Bet ir tai dar ne viskas. Dėl objektyvumo imkime ne vieną, du, o tris mėnesius. Pridėkime sausį dėl balanso. Rezultatas – per tris šių metų mėnesius akcizų už parduotą alkoholį surinkta 69 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Tai reiškia, kad maždaug tiek pat padidėjo ir oficialus alkoholio suvartojimas. Beje, labiausiai didėjo ne alaus ar vyno, o degtinės pardavimai.

Su tuo ir derėtų pasveikinti visus kovotojus su girtavimu, kurie mano jog geriausias kovos būdas – riboti ir drausti. Per mažiau nei pusmetį  taip pagerinti alkoholio pardavimų statistiką dar niekam nepavyko. Blaivinimo kampanija dar vos tik prasidėjo, o rezultatas – pusantro karto didesnė oficiali girtuoklystė.

Tokio parankaus partnerio alkoholio importuotojai, gamintojai ir pardavėjai iki šiol dar neturėjo. Galima ilgai diskutuoti, jog tiksli yra tik kokių dvylikos mėnesių statistika, skaičiai galbūt išsilygins, kad dalis gėrybių sukaupta ateičiai ir ilsisi sandėliukuose. Bet šiandien nuogi faktai yra tokie ir jie siunčia pakankamai aiškius signalus.

Visų pirma jie rodo, kad žmonės nėra avių banda, kaip galbūt įsivaizduoja kai kas netyčia atsidūręs ten, kur suteikiama teisė priimti sprendimus visų žmonių vardu. Vien todėl, kad piemuo pamojavo botagu, jie nekeičia savo požiūrio ir įpročių, o pritaiko paprastus būdus, kurie bent jau sumažina tikimybę gauti per sprandą.

Tad galima numatyti, jog kuo didesnė bus draudimais ir ribojimais grįsta isterija, tuo daugiau lankstumo bus parodyta, nes normaliems, savo galva gyvenantiems žmonėms iš principo nepatinka, kai kas nors bando juos perdėtai reguliuoti, o ką jau bekalbėti, kai šio vaidmens imasi užsižaidusius fanatikus primenanti kompanija.

Nėra jokio pagrindo manyti, jog normalų santykį su alkoholiu turintys nepraleis progos pasipildyti atsargas važiuodami pro kraštus, kur jis kainuoja gerokai mažiau.

Tikriausiai draudimų fanatikai jau svajoja, kad ir tai būtų galima uždrausti, bet čia jiems skersai kelio stoja laisvą judėjimą ir prekybą ginanti Europos Sąjunga. Tada kils mintis didinti per sieną įvežamų kiekių kontrolę ir teks statyti vis daugiau prižiūrėtojų, kurie gaudys vėją laukuose, nes priežasčių to girtavimo, kuris iš tiesų yra problema, reikia ieškoti ne parduotuvėje, ne teatre ir ne lauko kavinėje.

Nėra pagrindo abejoti, jog dalis renginių, jeigu įsigalios visiškas draudimas, persikels kitur – pasaulis tampa mažas, lengvai aprėpiamas ir jokia problema nuvažiuoti kiek toliau. Ir taip nutiks net ne todėl, kad negalima pasėdėti su alaus bokalu – kas nori, visada suras, o todėl, kad bandymai surišti rankas ar kojas normaliam šiuolaikiniam žmogui nepatinka iš principo.

Nebebus galima pasėdėti su taure vyno mėgiamoje lauko kavinėje? Ką padarysi? Europoje yra daug puikių miestų, į kuriuos galima dažniau nuskristi arba persikelt į uždarą erdvę, kurios nepasiekia fanatiko ranka.

Bet ką bendra visa tai turi su juodąja girtuoklyste? Beveik nieko. Šitie būdai nepaliečia tų sluoksnių, kurie prisiliuobę vartosi patvory, eina ieškoti kirvio ar šakių, o po to vėl eina liuobti.

Tokia kova sukelia daug triukšmo ir sukuria kovos iliuziją. Drausti yra lengva, gali bet kas. Matyti gilias priežastis ir pakeisti motyvaciją – sunku, reikalauja sunkaus darbo, daug laiko, o rezultatai matosi labai negreitai.

Bet kitaip nieko nebus, vien tik manipuliacijos skaičiais ir rodikliais, bandant pateisinti beprasmes, normalius žmones siutinančias ir atstumiančias kampanijas.

Niekada nevėlu pripažinti, jog visuomenėje yra tam tikra dalis, kuriai jau niekas nebepadės. Nei už ausų, nei kojų nebeištempsi. Ją reikia apibrėžti ir tiesiog kontroliuoti, jog žalos daug nepridarytų.

Galvoti pirmiausia reikėtų apie mažuosius piliečius arba kaip užsiauginti naujas blaivias kartas. Pradėti galima pagalvojant, kokią alternatyvą jie turi tuo momentu, kai ranka pirmą kartą išsitiesia link butelio ar skardinės.

R. Sotvarė-Šemetienė

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.