FB nuotr.

Dažnai grožinės literatūros veikalai pasako daugiau tiesos apie gyvenimą, netgi politiką, nei geriausi žurnalistiniai reportažai. Toks gali būti pernai pasirodęs sensaciją sukėlęs Michelio Houellebecqo romanas „Pasidavimas“. Bent taip mano dabar Vašingtone gyvenantis Artimųjų Rytų politikos ekspertas Andrew Doranas. 

Šiomis dienomis portalo „American Conservative“ išspausdintame straipsnyje „Amerikos elito pasidavimas“ jis rašo, jog M. Houellebecqo romanas meta žvilgsnį į ateities Prancūziją, kuri iš krikščioniškosios religijos jungo jau seniai išsivadavusi vis dėlto nepajėgia atsispirti naujai ir stiprėjančiai islamo įtakai. Taigi praeities istorija dažnai yra prologas ateičiai.

Šiuo romanu į Prancūzijos elitą nutaikyta stayra primena Alexį de Tocqueville`į, kuris prieš pusantro šimtmečio pastebėjo, jog senojo režimo diduomenė „turėjo atgrasių privilegijų, džiaugėsi žmones erzinančiomis teisėmis, bet ji bent saugojo viešąją tvarką, vykdė teisingumą, žiūrėjo, kad būtų laikomasi įstatymų, teikė pagalbą silpniesiems, vadovavo viešiesiems reikalams“.

Tačiau kai „didikai pradėjo šių reikalų nebetvarkyti, jų privilegijų našta pasirodė dar sunkesnė ir jų tolesnis buvimas jau tapo nebesuprantamas“.

Šie pastebėjimai apie Prancūzijos praeitį ir ateitį gali užgauti skambią stygą ir šiandienos Amerikos populistiniame šurmulyje. Sunkia našta kitus užgulęs elitas, nuo eilinių žmonių atsiskyręs savo gyvenimo būdu ir interesais, yra ne tik priešrevoliucinės Prancūzijos XVIII-ojo amžiaus istorijos faktas ir ne tik vaizdelis iš jos distopinės ateities.

Jeigu tai kaltinamasis aktas bailiems, savanaudiškiems prancūzų elito sluoksniams, tai lygiai taip pat jis taikytinas ir amerikietiškiesiems, kurių išaukštintos pozicijos ir privilegijų jau nebegalima priimti.

M. Houellebecqo pasakojime Prancūzijos išsikvėpusi, išsivėpusi „grietinėlė“ prisiplaka prie kylančio viešpačio, islamo, kadangi pati dar nori išsilaikyti valdžioje. Pasakojimo šlykštusis anti-herojus Fransua nemato jokios prasmės toliau egzistuoti išskyrus gašlių potroškių tenkinimą.

Nusivylęs ir įvarytas į kampą, jis pasuka savo disertacijos objekto, rašytojo Joris-Karlo Huysmanso, pėdomis ir ieško dvasinio atgimimo, bet randa tik išsekimą ir prieina prie išvados, kad krikščioniškoji kultūra – tiek jam, tiek visai Europai – jau nebeturi savyje jėgų atsigaivinti.

Skaitytojas su krikščionybe susiduria, kai Fransua išvyksta iš Paryžiaus, kad pirmą kartą patirtų krikščioniškųjų viduramžių dvasią. Jis nukeliauja į Puatjė, kur Charlesas Martelis sustabdė musulmonų veržimąsi, ir paskui į abatiją, kurioje Huysmansas buvo pasidavęs krikščionybės grožiui ir paslapčiai.

Fransua, galbūt kaip ir pats M. Houellebecqas, viliasi, kad krikščionybės šaknimis pasimaitinęs atsigaus Prancūzijos ir Europos civilizacinis vitališkumas, tačiau turi nusivylęs pripažinti, kad šitą dvasinę gyvybę iš pačių pagrindų jau išrovė  karai, bedievybė, postmodernizmas.

Tas pasitikėjimas, kuris kadaise statė katedras ir vienuolynus, užleido vietą nuoboduliui, nuosmukiui, išsisėmimui. Fransua yra ateistas, išsiilgęs slėpinių ir prasmių – žodžiu, Dievo.

Tačiau savo piligrimo kelionės į Rokamadūrą metu jis įsitikina, jog krikščionybės Dievas jau miręs. Galų gale Fransua paseka Huysmansą religinio persivertimo keliu – bet ne į krikščionybę, o į islamą.

Fransua naujai prisiimta religija užtikrina jam dėstytojo etatą musulmoniškame Paryžiaus universitete, finansuojamame Saudo Arabijos. Per visą romaną šešėlyje dunkso Persų įlankos valstybės, konkuruojančios dėl įtakos šalies politinėms ir akademinėms institucijoms.

Ir ši įtaka nėra tik kažkokia ateities distopija, o labai apčiuopiama šiandienos Vakarų realybė, – sako A. Doranas ir duoda štai kokius pavyzdžius.

Mažytė, bet labai turtinga Persų įlankos šalių valdančioji klasė finansuoja ekstremizmą, terorizmą, prižiūri viešą galvų kapojimą, net nukryžiavimą, įskaitant nepilnamečių, palaiko institucionalizuotą moterų žeminimą, nežmonišką elgesį su tarnais, kurie paversti vergais, religinių mažumų ir homoseksualų persekiojimą.

Pasak grupės „Amnesty International“ pranešimų, Saudo Arabija rutiniškai pažeidinėja žmogaus teises, suiminėdama, persekiodama ir įkalindama žmogaus teisių gynėjus ir valdžios kritikus, įskaitant sąžinės kalinius. Tarp nuolatinių reiškinių yra suimtųjų kankinimas, neteisingi teismai, moterų, mažumų, migrantų diskriminavimas, platus mirties bausmės taikymas.

Net ir Vakarus pliekiantis „Islamo valstybės“ sąjūdis susijęs su arabiška vahabitų sekta, jį finansuoja Persų įlankos šalys ypač per Kuveitą, kaip svetainėje „Daily Beast“ detaliai atskleidė politologas Andrew Tableris.

O kur dar Vakarų priklausomybė nuo Artimuosiuose Rytuose išgaunamos naftos, už kurią vien Jungtinės Amerikos Valstijos per pastaruosius keturis dešimtmečius sumokėjo 7 tūkstančius milijonų dolerių, nemaža dalimi nutekėjusius fundamentalistinei islamo ideologijai, terorui ir smurtui skersai išilgai pasaulio finansuoti.

Pasak Artimųjų Rytų eksperto J. B. Kelly, naftos pinigai buvo naudojami ne tiktai musulmonams Artimuosiuose Rytuose radikalizuoti, bet ir viešosioms institucijoms Vakaruose paveikti.

Jo žodžiais, tai „šliaužiantis mūsų politinių, ekonominių, socialinių institucijų korumpavimas atviru ir slaptu iš naftos pardavimo gaunamų pinigų panaudojimu“. Jie skiriami universitetams, lobistų ir advokatų grupėms bei ekspertų kalvėms, darančioms tiesioginę įtaką Amerikos užsienio politikai.

Savo ilgą straipsnį A. Doranas baigia taip: „M. Houllebecqo pasidavimo versija, tai apgailėtinas pavaldinių keliaklupsčiavimas prieš dvaro ponus, tai neištikimybė, kurioje Europos elito sluoksniai išduoda savo pačių paveldą – Prancūziją, Europą, viduramžių krikščionybę, Vakarų civilizaciją – tik tam, kad patys išliktų kaip elito atstovai.

Gali būti, kaip Adamas Gopnikas rašo žurnale „New Yorker“, kad mes, amerikiečiai ir europiečiai, niekada ir neatsirasime M. Houellebecqo satyros piešiamame pasaulyje. Tačiau gali būti, kad mes jau esame jame atsidūrę“.

M. Drunga

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.