K. Kirtiklis. Bernardinai.lt nuotr.

Rudens lygiadienį švenčiame Baltų vienybės dieną. Gerai pagalvojus, keista tai šventė. Kas mums ta baltų vienybė, kai su latviais išties mažai kas sieja? Vieni kitų kalbą sunkokai suprantame, be to, gana dažnai latvių kalba mums atrodo juokinga,   jiems mūsų, beje, irgi. Nei bendros istorijos, nei kultūros nėra. Nebent vadinamoji baltų religija. Nors ir neaišku, kiek ji mus sieja, bet viešieji Rudens lygiadienio / Baltų vienybės dienos renginiai jau kelinti metai turi gana aiškią religinę potekstę. Ir niekam tai nė motais. O ir apskritai, pastaruoju metu vykstantis baltų religijos plitimas atrodo nelabai kam užkliūva ir nelabai kam įdomus.

Nors nepastebėti jo neįmanoma. Omenyje turiu ne tik tai, kad pastarojo 2011-ųjų metų surašymo duomenimis, baltų religijos išpažinėjų tapo keturis kartus daugiau nei prieš dešimt metų. Na jau, sakysite, nepaisant šio šuolio jų vis tiek tėra apie 5 tūkstančius (dabar, dar po šešeto metų gal kiek daugiau) ir jie yra mažytė religinė mažuma, kuriai toli toli šaukia net iki 1 gyventojų procento. Nesiginčiju, tikra tiesa. Tačiau atkreipsiu dėmesį, kad tai viena iš labai retų augančių religinių bendruomenių pamažėle sekuliarėjančioje Lietuvoje. Maža to, augančių ne vienetais, o kartais.

O ir apskirtai, turbūt gyvename laikais, kai vyksta tylioji pagonybės plėtra. Pagoniškų, saugiai vadinamų etno, dalykų gausėjimo kasdieniame gyvenime tempai konkuruoja su baltų religijos išpažinėjais: gal apsilankęs šiemet vykusiame jau dvidešimtajame festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ pagoniu automatiškai netampi, tačiau reta kuriame populiariosios, atseit liaudies, kultūros festivalyje apsieinama be vienaip ar kitaip su šita pasaulėžiūra susijusių atributų. Atsiranda etnokrautuvėlės, pilnos etnosuvenyrų ir etnopapuošalų, etnoalus padabintas etnosimbolika, etnoarbatos. O kur dar nuostabos niekam nekeliantis Rėdos rato projektas Lukiškių aikštėje ar kur kitur. Jau neminint to, kad šiuos metus Seimas yra paskelbęs ne tik Reformacijos, bet ir Tautinio kostiumo bei Piliakalnių metais, ir dar to, kad šiemet Lietuvoje pagaliau įvyko pirmosios Etnožaidynės.

Na, sakysite, čia komercija tokia, pardavinėjame baltišką kultūrą kaip skandinavai trolius. Galbūt. O gal ir ne, gal čia savotiškas kultūrinis postmodernizmas – dieną trini biuro kėdę, o vakare nori pusiau-dvasingai prasiblaškyti, bet negi eisi į krikščionių bažnyčią – nemadinga. O Rytų religijos ir praktikos tai importiniai dalykai, apie kuriuos protingi žmonės sako, kad jie europiečiui neskirti, nes, matote, mūsų sąmonė visai kitokia ir mes negalime taip mąstyti kaip jie ten Rytuose. Todėl reikia eiti prie šaknų. Savų šaknų.

Juolab, kad velionis senosios baltiškos pasaulėžiūros žinovas Gintaras Beresnevičius yra rašęs, kad šiandienė baltų religija – tai toks beveik zen budizmas, sieki sau ramiai, nesiblaškydamas vienybės su gamta, niekam nekliudydamas ir į nieką per daug nesikišdamas. Nieko neatvertinėji. Nepamokslauji gatvėse. Nes, tiesą sakant, nelabai yra ką pamokslauti.

Mat kaip byloja Senovės baltų religinės bendrijos internetinis puslapis, „Romuvos bendruomenė nepripažįsta švento rašto ir dogmų. Mūsų tikėjimo tiesų šaltinis yra mūsų protėvių per amžius sukaupta ir tradicijose bei etniniuose simboliuose pasireiškianti dvasinė patirtis.“

Labai liberalu ir labai, sakytum, šiuolaikiška: pasak baltų religijos išpažinėjų, pasaulis pilnas dievybių, o žmogus pasirenka tai, kas jam prie širdies. Kas per padarai tos dievybės iki galo neaišku – jos, sakoma, ir susijusios su gamta, ir antgamtiškos. Bet ar tai gamtos jėgų personifikacijos, ar realios būtybės? Nors gal tai ir nelabai svarbu. Gal gali pasirinkti kaip nori.

Pasaulis visas gyvas, ne tik gyvūnai, bet ir saulė, vanduo, medis, akmuo. O gyvybę reikia gerbti – kas su tuo ginčysis? Dar reikia gerbti protėvius, nes jiems esame dėkingi už tai kuo esame – irgi, atrodo, tiesa. Kai pagalvoji, tokia pagarbos viskam religija – tikrai nėra blogai, jei žmonės to siekia. Svarbiausia, kad ji visai neturi krikščionybei ar kokiam islamui būdingo aiškiai išreikšto anapusybės matmens. Niekas nenusikelia anapus. Viso ko centras čia yra ne pomirtinis gyvenimas ar išsigelbėjimas, bet darna su esamuoju pasauliu.

O šis principas baltų religiją sieja su dar viena naujosios pagonybės forma – pilietine pagonybe. Per metus nuo rinkimų galbūt pasimiršo, kad jus veikiausiai piktinusi tautinio kostiumo pradinukams idėja ar pasiūlymas įvesti etnokultūros pamokas mokyklose siekia labai kilnaus  tikslo – Darnios Lietuvos.

Mat religija, ypač jei anapusybės ji nelaiko svarbiausiuoju savo prioritetu puikiai tinka šiapusiniams ideologiniams poreikiams tenkinti. Nicolas Machiavellis prieš penkis šimtus metų rašė: „kas gerai ištyrinės romėnų istoriją, tas pamatys, kad religija padėjo vadovauti kariuomenei, sutelkti prastuomenę, išlaikyti žmones dorus, sugėdinti bloguosius“. Darnos šūkis, atrodo, kaip tik tam ir skirtas. Darnos su viskuo – nevisai aiškiai suformuluota archaine tvarka, materialiu ir nematerialiu kultūros paveldu, galiausiai, politinėmis institucijomis. Darna valstybiniu lygiu. Skleidžiama tylutėliai, be jokio atvertinėjimo ir pamokslavimo gatvėse. Bet krintanti į vis geriau purenamą etnopopkultūros ir senosios baltų religijos dirvą.

Viena vertus, kas gi blogai su šituo darnos šūkiu gyvenime ir politikoje? Na, lyg ir nieko. Antra vertus, dėl savo neapibrėžtumo ir nekonkretumo jis talpina savyje nemažai dalykų, kurie galiausiai gali pasirodyti ne tokie ir priimtini. Kitaip tariant, riba tarp darnos ir paklusnumo, nuolankumo, prisitaikymo, atsainumo, abejingumo plona, o kartais tiesiog neaiški. O tuomet ir peržengti ją gali pasirodyti ne taip jau ir sunku. Tik ar norėtųsi?

Kęstas Kirtiklis

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.