Asmeninio archyvo nuotr.

Jau prasidėjo. Mano kolegos, dirbantys aukštojo mokslo sektoriuje, aktyviai ieškosi kito profilio darbų, nebenorėdami tęsti primestų politinių žaidimų ir laukti galimų universitetų rokiruočių rezultatų. Pasitvirtino faktas, jog drąsius žingsnius žengia šviesiausi, daugiausia potencijos bei studentų pagarbos turintieji.

Natūralu, kad dabar mūsų rate dažna tema – darbo interviu. Kokie jie yra ir kokie turėtų būti.

Atmetame darbdavius, kurie ieško darbuotojų – robotukų, kurie į ištekėjusias moteris žiūri kaip į potencialų virusą.  Jie nepersistengia pasiruošti darbo pokalbiams.

Taip išsifiltruoja, deja, nelietuviško kapitalo įmonės su aukštesnio lygio institucine kultūra, kuriems įdomūs išsilavinimą turintys žmonės. Ryškėja tendencija dažniau darbuotoją rinktis tiesiogiai, be tarpininkų – atrankų specialistų.

Vienbalsiai pasmerkėme tradicinio formato darbo pokalbius, kai atsakinėjama į nuspėjamus klausimus, kartais po jų dar pateikiant kalbos suvokimo, matematinių gebėjimų, loginio mąstymo testus. Kaip per trumpą laiką pasirinkti geriausią kandidatą? Spręsdami darbdavių galvosūkius ėmėme ieškoti informacijos apie pasitvirtinusias kitokio formato darbuotojų atrankas.

Vertas dėmesio pasirodė JAV specialistų aprašytas variantas, kai tradicinio interviu metu kardinaliai pasikeičiama vaidmenimis.

Tarkim, išskiriami penki aplikantai.

Pirma drąsi idėja – kviesti juos pokalbio visus vienu metu.

Antras žingsnis – leisti jiems iškart apklausti darbdavį ar jo atstovą; padrąsinti juos užduoti bet kokį klausimą, svarbų priimant sprendimą. Tai pagreitina galimybę susivokti, ar norisi dirbti toje kompanijoje. Juk darbas – rimtas įsipareigojimas, tokios, sakytum, mini vedybos.

Dažniausi kandidatų užduodami klausimai – apie finansus, vadybos politiką, darbo metodus ir darbdavio lūkesčius.

Kompanijų atstovai itin vertino, jei buvo domimasi, kas atsitinka, jei klientas nėra patenkintas kompanijos atliekamu darbu. Arba – kaip darbuotojas gali žinoti, jog įmonė yra finansiškai saugi?

Neturintis klausimų aplikantas nėra patrauklus tokiems darbdaviams.

Trečias žingsnis – kandidatai prašomi apklausti vienas kitą ir pasiūlyti vieną vertingą kandidatą. Ne save.

Labiausiai šiame etape vertinami įdėmiai klausantys, dedantys pastangas rasti konsensusą grupėje kandidatai.

Kai šis etapas baigiamas, prašoma raštu atsakyti į šiuos klausimus:

1. Kas jus turėtų įdarbinti ir kodėl?

2. Kas iš šios grupės, tavo nuomone, labiausiai techniškai kompetentingas atlikti šį darbą?

3. Kuris kandidatas turi geriausius bendruosius gebėjimus?

4. Su kuo iš šios grupės pasirinktum užstrikti oro uoste dėl prastų oro salygų?

Paskutinis klausimas – puikus indikatorius kandidato patrauklumui ir patikimumui įvertinti. Būtent šis klausimas, teigia šio metodo šalininkai, pasiteisino geriausiam kandidatui išskirti.

Be abejo, šis metodas turi savų trūkumų. Tikėtina, jog ekstravertai okupuos visą dėmesį, o intravertai negaus progos atsiskleisti, nors būtent jie įmonei dažnai sukuria didžiulę pridėtinę vertę.

Dinamiškas darbas grupėje reikalauja greitos reakcijos ir gali neigiamai paveikti kandidato galimybę atsakyti į klausimą gerai pagalvojus.

Ko gero, tas nepasiteisintų ir ypač aukštoms pozicijoms ieškomiems darbuotojams. Jiems svarbu interviu metu giliau pažvelgti į pačią organizaciją, o tas nelabai įmanoma, kai esi apsuptas kitų potencialių kandidatų.

Šis provokatyvus metodas minimas kaip vienas sėkmingiausių atrenkant geriausius kandidatus į pakankamai svarbias pozicijas.  Jis leidžia pamatyti, kaip kandidatai elgiasi gyvenimiškose situacijose ir kaip jie suvaldo pirmąjį iššūkį.

Kolkas nei vienas iš mano kolegų nedalyvavo tokio formato darbo pokalbyje.

Tačiau gyvename didelių pokyčių laikais – tiek globalių, tiek lokalių. Tikėtina, jog toks formatas greitai atsiras ir mūsų aplinkoje.

O talentingi žmonės tikrai pritaikys savo gebėjimus neakademinėse srityse, neabejotinai geriau finansuojamose ir patrauklesnėse kitokia – pažangesne – institucine kultūra.

Raimonda Agnė Medeišienė

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.