Mindaugas Lukošaitis. Lietuvos partizanai ir jų archyvas. Iš piešinių ciklo „Rezistencija“

Šis klausimas buvo iškeltas ir apsvarstytas Balandiškio akademinio jaunimo stovyklos-seminaro „Laisvės kovų atmintis“ dalyvių šių metų rugpjūtį. Stovykla rengiama jau šešeri metai. Be įvairioms studijų kryptims atstovaujančių studentų, stovykloje dalyvauja mokslų daktarai, doktorantai, nemažas pulkas gimnazistų. Jaunų ir veržlių žmonių mintys stovyklos užsiėmimų metu siekia apčiuopti istorinių įvykių gelmę, priežastinius ryšius, veda istorijos tyrimų ir dabarties politinio gyvenimo keliais. Šis tekstas – per stovykloje surengtą seminarą šia tema išsakytų minčių apibendrinimas.

1944–1953 m. Lietuvos partizaninio karo tema neišsemiama ir vis iš naujo iškyla viešojoje erdvėje: kasmet sukuriama keletas filmų, parašoma mokslinių tekstų, vis dar mąstoma apie Lietuvos istorijos politiką šia tema. Ji – visuomet aktuali. Laikotarpis tirtinas įvairiais pjūviais, todėl ir pergalės – pralaimėjimo klausimas turėtų būti apžvelgtas iš kelių pusių.

Matyt, visi pripažins, kad partizanai pralaimėjo fizinę kovą. Pasipriešinimo tinkle žmonių palaipsniui mažėjo, seko jų ginklų ir amunicijos atsargos, gyventojams, sukeltiems į kolchozus, buvo vis sunkiau teikti paramą. Okupantui tremiant ir kitaip susidorojant su ryšininkais, vis sunkiau buvo palaikyti tarpusavio ryšius… Būtų galima vardyti dar dešimtį priežasčių ir aplinkybių, dėl kurių Lietuvos partizanai karą pralaimėjo. 1950-aisiais tą, beje, suvokė ir patys laisvės kovotojai. Štai ištrauka iš bene ilgiausiai bunkeryje gyvenusios Kęstučio, vėliau Prisikėlimo apygardos ryšininkės ir partizanės Aleksandros Radzevičiūtės-Caporkienės (1925–2017) prisiminimų: „Prasmė buvo, kaip pasakyt, iškovot laisvę, bet kad… žuvo, žuvo, vis mažėjo, vis mažėjo… Iš užsienio nieko gero negird[ėt]i, nusivylę anie jau buvo, bet vis tiek kovojo, vis viena galvojo vis tiek, gal dar ateis. Turėjo viltį, bet jau buvo nusivylę prieš galą, nes nieko gero negirdėjo, kad kas nors, kas užsistotų…“

Tačiau pralaimėtame kare, akivaizdu, buvo laimėtų mūšių! Pavyzdžiui, tautinė Lietuvos kaimo sudėtis per penktąjį, o ir vėlesnius dešimtmečius, iš esmės nepasikeitė, nes partizanai atkakliai kovojo su kolaborantais ir naujakuriais. Dėl to šiandien galime džiaugtis, jaučiame kur kas menkesnes separatistines nuotaikas nei kitų Baltijos šalių gyventojai.

Žvelgiant per moralinę prizmę, gali skambėti Lietuvos partizanų pergalės natos. Įsijungti į partizanų, ryšininkų arba rėmėjų gretas reiškė aiškią, tvirtą antisovietinę (antiokupacinę) laikyseną. Kovotojai juto ir suprato, kad bus lemta žūti; tai skambėjo ir jų priesaikos žodžiuose. Apie tokią būtį ir, be jokių išlygų, apie laisvės kovos prasmę kalba Lionginas Baliukevičius-Dzūkas: „Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį.“

Taip pat svarbu nepamiršti partizanų vaidmens tolesnėje antisovietinėje rezistencijoje – šis karas ir gyvi liudytojai buvo vėlesnių kartų įkvėpimo šaltinis. Tam tikra dalimi čia slypi ir Sąjūdžio ištakos. Įkvėpę, padėję siekti pergalės būsimiems laisvės kovotojams, Lietuvos partizanai gali būti įrašyti tarp nugalėtojų.

Ir štai Balandiškyje kyla dar viena mintis, kurią seminaro dalyviai linkę rimtai svarstyti: ar nebus Lietuvos partizanai 1944 m. prasidėjusiame kare pasiekę pergalę tada, kai 1949 m. vasario 10 d. suvienijo visos Lietuvos partizanų pajėgas (iki 1951 m. atskirtį išlaikė tik nedidelė Dariaus ir Girėno tėvūnija Biržų krašte). Reikšmingiausią politinę Lietuvos partizanų pergalę skelbia ir įtvirtina tų pačių metų vasario 16-osios deklaracija: aukščiausias tautos politinis organas yra Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (sutrumpintai LLKS) Taryba, jos Prezidiumo pirmininkas iki susirenkant Seimui eis prezidento pareigas.

1999 m. Lietuvos Respublikos Seimas 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją paskelbė teisės aktu, ją pasirašiusiems partizanų vadams suteikė signatarų, o po dešimtmečio Jonui Žemaičiui-Vytautui – Prezidento statusą. Kur dar slypi partizanų laimėjimas be to, jog LLKS buvo pripažintas vienintele legitime Lietuvos valdžia? Deklaracija primena Konstitucijos ir deklaracijos – politinio turinio pareiškimo – lydinį. Dokumentas pasako LLKS tikslus ir uždavinius ir, svarbiausia, skelbia tokius straipsnius, kaip: „3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika“ arba „4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.“ Tai iš esmės konstitucinės formuluotės. Tačiau dar didesnį įspūdį palieka tai, kad partizanai nepamiršo socialinių klausimų: „19. Socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių. Ypatingą globą valstybė teikia išsilaisvinimo kovose nukentėjusiems asmenims ir jų šeimoms“, „20. Socialinių problemų racionalus išsprendimas ir krašto ūkinis atstatymas yra susijęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma, kuri [bus] vykdoma pačioje nepriklausomo gyvenimo pradžioje…“

Nors pergalės – pralaimėjimo klausimą iki šiol nagrinėjome kaip tam tikrą istorinį, praeities įvykį, jo atvirumas leidžia klausti, ar kartais partizaninis karas nesitęsia iki šiol: Lietuvos partizanai norėjo būti įamžinti ir atmenami kaip garbingai už Lietuvos laisvę kovoję piliečiai. Ar tai išsipildė? Nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų atstovai mano, kad jie daro viską, kas būtina. Tačiau ar valdininkų pozicija gali būti ir visų valstybės piliečių nuomonė? Ko gero ne. Čia veriasi naujos – partizaninio karo įamžinimo – diskusijos erdvė.

Natūralu, kad šią minčių santrauką perskaitęs žmogus diskusiją tęs, atsispirdamas nuo šių ir daugelio kitų samprotavimų. Svarbiausia tai, kad jis apie partizaninį karą apskritai nori kalbėti ir kalba, kad partizanų tema yra viena iš esminių XX a. Lietuvos istorijos erdvių. Ten jau lankėsi, buvoja šiuo metu ir ateityje dar kryps ne viena karta, norinti tuos pačius įvykius ir reiškinius interpretuoti savaip, aktualiai.

Vykintas Vaitkevičius