Jei 2014–2020 m. Kaimo plėtros programoje atsiras teigiamų pokyčių, privačių miškų savininkai galės įveisti daugiau naujų miškų.

Pastaraisiais metais privačių miškų plėtrą vis labiau varžo įvairūs draudimai ir apribojimai. Įsisenėjusios problemos, atrodo, rūpi tik patiems miškų šeimininkams, nors statistika rodo, kad ši pramonės šaka menksta, mažėja kirtimų.

Žlugdo mokestis

Privačių miškų savininkai teigė, kad pati pagrindinė bėda, slegianti jų pečius, – 5 proc. dydžio apyvartos mokestis už parduotą medieną. Šis mokestis, pasak Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) vadovo Algio Gaižučio, sudarė ekonomiškai nepatrauklias sąlygas gamybinei ir komercinei veiklai privačiuose miškuose. Remiantis statistikos duomenimis, vien per praėjusius dvejus metus privačiuose miškuose trečdaliu sumažėjo darbų apimtys, iškirsta 1 mln. kub. m medienos mažiau nei įprastai. Teigiama, kad, papildomai apmokestinus privačių miškų savininkus, nesulaukta teigiamo ekonominio efekto nei valstybės biudžeto pajamoms, nei šalies ekonomikai. Surinktas 5 proc. mokestis iš privačių miškų savininkų (fizinių ir juridinių asmenų) 2014 m. siekė beveik 2 mln. eurų, o 2015 m. – 2,9 mln. eurų. „Įvertinus gerokai padidėjusias šio papildomo mokesčio administravimo išlaidas ir dėl 1/3 gamybinių apimčių sumažėjusias kitas mokestines įplaukas, nes fiziniai asmenys dar moka 15 proc. gyventojų pajamų mokestį, o įmonės – 15 proc. pelno ir kitus mokesčius, matyti, kad rezultatas gana liūdnas. Žmonės renkasi kitą alternatyvą – stabdo suplanuotus darbus“, – pabrėžė A.Gaižutis.

A.Gaižutis

A.Gaižutis

Moka tik lietuviai

„Valstiečių laikraštis“ pasiteiravo, kokia privačių miškų šeimininkų apyvartos apmokestinimo praktika taikoma kitose Europos Sąjungos valstybėse. Pasak LMSA vadovo, kitų valstybių narių privačių miškų valdytojams netaikomas apyvartos mokestis. A.Gaižutis pateikė šalies kaimynės Latvijos pavyzdį. Joje, siekiant paskatinti medienos pasiūlą smarkiai išplėtotai medienos pramonei iš privačių miškų, ilgą laiką šių miškų valdytojai buvo iš viso atleisti nuo pajamų mokesčio. Ir tik pastaraisiais metais jiems buvo nustatytas 10 proc. gyventojų pajamų mokestis. „Latviai iš visų įprastinių išlaidų dar gali atimti būsimas miškų atkūrimo išlaidas, tad realiai sumoka tik apie 5–7 proc. pajamų mokestį“, – teigė A.Gaižutis. Pasak LMSA vadovo, mūsų šalies privačių miškų savininkai vylėsi, kad naujoji valdžia atsisakys šio ydingo ir ekonomiškai nenaudingo papildomo apmokestinimo. Tačiau jų optimizmas išblėso susipažinus su Vyriausybės mokesčių reforma, kurioje nė žodeliu neužsimenama apie privačių miškų savininkų mokesčio atsisakymą.

Nerimą keliantys klausimai

A.Gaižutis įvardijo dar kelis privačių miškų savininkams nerimą keliančius klausimus. Vienas jų –žemės saugiklių įstatymas, neproporcingai apribojantis savininkų teises disponuoti sava nuosavybe. Įsigaliojus minėtam įstatymui, žemėnaudos tvarkymo klausimai tapo itin sudėtingi. Juos sudėtinga sutvarkyti netgi bendraturčiams ir giminėms. LMSA vadovo manymu, įsigyjant žemės ūkio ar kitos paskirties žemėje esančius miškus (t. y. ne miškų ūkio paskirties žemės sklypuose esančias miško naudmenas), turėtų būti taikomi Miškų įstatymo reikalavimai. Tas pats principas turėtų būti taikomas ir tais atvejais, kai įsigyjamo žemės ūkio ar kitos paskirties sklypo ploto didžiąją dalį, pavyzdžiui, du trečdalius, užima ten augantis miškas. Privačių miškų valdytojai prabilo ir apie kryptingesnę paramą miškų ūkiui, ja būtų galima pasinaudoti per 2014–2020 m. Kaimo plėtros programos priemones. Anot jų, jei programoje atsirastų teigiamų pokyčių, jie galėtų efektyviau ir racionaliau panaudoti ES ir biudžeto lėšas naujiems miškams įveisti, miško keliams tvarkyti, miškų ūkio veikloje naudojamai technikai įsigyti ir kt. Miškų savininkai paminėjo dar vieną klausimą, kuris jaudina ne tik juos, bet ir ūkininkus bei žemdirbius. Tai – medžioklė, dėl kurios kyla nemažai konfliktų. Anot A.Gaižučio, medžiotojų, įgijusių teisę medžioti, – daug, o pačių žemės ir miško savininkų narystė medžiotojų klubuose – ribota. „Ne kiekvienas norintis gali įstoti į medžiotojų būrelį ir medžioti. Todėl norima kooperuotis ir kurti medžioklės plotų vienetą. Juk medžioklės teisė – išvestinė, o privačios nuosavybės – pirminė, todėl būtina iki šiol galiojusią sovietinę tvarką pakoreguoti“, – pabrėžė pašnekovas.

Atsakymai nenudžiugino

Neseniai LMSA sulaukė Aplinkos ministerijos atsakymų į jų pateiktus klausimus. Jiems vilties suteikė aplinkos viceministro Martyno Norbuto atsakymas tik į vieną iš neatidėliotinai spręstinų klausimų – būtinybę peržiūrėti Lietuvos kaimo plėtros programos 2014–2020 m. priemones. Viceministras priminė, kad šios programos priemonių pataisos, kuriomis siekiama pagerinti paramos sąlygas ir šių priemonių finansavimo galimybes, buvo aptartos kovo pabaigoje Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM). Artimiausiu metu ŽŪM planuoja priemonių pakeitimus pateikti vertinti Europos Komisijai. Kitų problemų sprendimai, pasak A.Gaižučio, buvo atidėti vėlesniam laikui, daugeliui LMSA siūlymų buvo nepritarta, pvz., pakoreguoti Medžioklės įstatymą. M.Narbutas, atsakydamas į LMSA narių klausimą apie nustatytą privačių miškų savininkų prievolę mokėti privalomuosius 5 proc. atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą medieną, teigė, kad Aplinkos ministerija pritaria, kad reikia keisti apmokestinimą, tačiau šis klausimas Vyriausybės programoje numatytas nagrinėti tik 2019 m. II ketvirtį. „Ketinimai 5 proc. apyvartos mokesčio klausimo nagrinėjimą atidėti kadencijos pabaigai reiškia, kad jo išnagrinėti gali ir nespėti. Mums tarsi atsakoma, kad ne privačių miškų savininkai ir jų valdomi miškai Aplinkos ministerijai dabar svarbiausi. Jei išgyvensime ateinančius 10 metų, galbūt tada su mumis ir pašnekės“, – teigė A.Gaižutis. Tad kokia ateitis laukia privačių miškų valdytojų, jei Vyriausybė nespręs juos slegiančių problemų? Pask LMSA vadovo, žmonės arba sukils, arba paliks likimo valiai visus pradėtus darbus.