Redakcijos archyvo nuotr. Prekybininkai ir perdirbėjai yra tiek įsigalėję, kad ūkininkai jau seniai trečiojo brolio vietoje.

Europos Komisija (EK) susirūpino maisto tiekimo grandinės skaidrumu ir pakvietė visuomenę išsakyti savo nuomonę. Lietuvoje šis klausimas itin aštrus: maisto produktų kainos vejasi vakarietiškas, o žemdirbius perdirbėjai ir prekybininkai stumia į trečiojo brolio vietą.

Flirtas su visuomene

Rugpjūčio viduryje EK paskelbė viešąsias diskusijas (jos vyks iki lapkričio 17 d.), kaip užtikrinti, kad Europos Sąjungos maisto tiekimo grandinė būtų sąžiningesnė. Kitaip tariant, kad stambūs prekybininkai ir perdirbėjai nemulkintų žemdirbių ir smulkių įmonių, taip pat ir vartotojų, kuriems reikia vis plačiau atverti pinigines.

Po tokios iniciatyvos už žemės ūkį ir kaimo plėtrą atsakingas komisaras Philas Hoganas pareiškė: „Ūkininkai – pirmoji grandis, be jų neturėtume maisto, kurį reikia perdirbti, parduoti ir vartoti. Deja, pastebime, kad jie dažnai yra silpniausia grandis.“

Iš tikrųjų jokia naujiena, kad žemdirbiams sunku atsilaikyti prieš stambiųjų prekybininkų ir perdirbėjų galią. ES komisarai apie tai puikiausiai žino, tačiau pareiškė norintys pasitarti su visuomene ir pakviesti į viešas diskusijas ūkininkus ir kitus suinteresuotus asmenis bei paprastus piliečius. Tai jau ne pirmas EK flirtas su visuomene sprendžiant, kaip pažaboti didžiųjų įtaką.

„Europos Komisija nori sužinoti nuomones, kad galėtų įvertinti, ar reikia ir naudinga imtis priemonių ES lygmeniu nesąžiningos prekybos žemės ūkio maisto produktais praktikos problemai spręsti arba reglamentuoti“, – teigiama EK išplatintame pranešime spaudai.

Nepavyko pakeisti įstatymo

„Lietuvoje maisto tiekimo grandinėje yra daug tamsių vietų, kurių niekam kol kas nepavyko praskaidrinti. Pirkėjai daug moka, o, pavyzdžiui, duonos kepaliuko kainoje žemdirbio dalis sudaro vos 12–15 proc., pieno litre – nuo 20 iki 26 proc. Mažai vilties, kad po EK paskelbtų viešųjų konsultacijų kas nors iš esmės pasikeis“, – didelio entuziazmo nerodė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis.

Jis priminė, kad prieš kelerius metus, kai ėmė augti atotrūkis tarp maisto produktų kainų parduotuvių lentynose ir žemdirbių pajamų, EK paragino šalis nares imtis veiksmų, kad maisto tiekimo grandinėje būtų išvengta nesąžiningumo.

„Na ir kas iš to? Šalių valdžios, matyt, silpnos, kad negali sutramdyti prekybininkų. Praėjusios kadencijos mūsų Seimas bandė tobulinti Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, vylėmės, kad bus bent kiek pažaboti prekybos tinklai. Deja, mums nieko nepavyko pakeisti“, – nusivylimo neslėpė J.Sviderskis.

Žemdirbių savivaldos organizacijos siūlė apriboti didžiųjų prekybos centrų darbo laiką savaitgaliais ir švenčių dienomis, būta raginimų riboti prekybininkų antkainius, griežčiau apibrėžti ūkio subjekto vyraujančią padėtį rinkoje ir kt.

„Regis, buvome atradę šiokių tokių sąlyčio taškų su parlamentarais, atrodė, kad minėtas įstatymas bus tikrai patobulintas. Tačiau, matyt, prekybininkų lobistai darbavosi aktyviau“, – po įdėto triūso rankas nuleido LŽŪBA vadovas.

Valstybė nesusitvarko

Kupiškio rajono pieno gamintoja Adelė Adomonienė, paklausta apie maisto kainų grandinės skaidrumą, atsiduso: „Prekybininkai ir perdirbėjai jau seniai nustūmė ūkininkus į trečiojo brolio vietą. Niekas neįstengė, o gal ir nesistengė, tokios nenormalios padėties pakeisti. Nevaldomai viskas nusirito iki to, ką dabar ir turime. Jeigu patys nesugebame, tvarką gali įvesti kiti.“

Ūkininkė įsitikinusi, kad dėl bedantės valdžios, nesugebančios pažaboti stambiųjų verslo struktūrų apetitų, kenčia ir žemdirbiai, ir vartotojai. Tokiu atveju silpnuosius turi remti valstybė.

„Jeigu valstybė nesusitvarko su prekybininkais ir perdirbėjais, turi padėti iš biudžeto išlaikyti ūkius. Kitaip ne tik mažųjų, bet ir vidutiniokų neliks. Negi Lietuvai reikia tik 1 000–1 500 galvijų laikančių ūkių? Lietuvoje tik politikuojama, o tikros žemės ūkio politikos nėra. Pasikeitė daug ministrų ir seimūnų, tačiau nė viena valdžia nesugebėjo susėsti ir nuspręsti, kokia kryptimi eisime“, – prošvaisčių nemato A.Adomonienė.

Adelė Adomonienė

Adelė Adomonienė

Paklūsta stipresniam

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys pripažino, kad mūsų šalyje maisto tiekimo grandinės sąžininga nepavadinsi. Jis pridūrė, kad skaidrumo šioje srityje tikriausiai pasigendama ir kitose ES šalyse, jeigu jau EK visos Bendrijos mastu dėl to pradėjo viešas diskusijas.

Panašūs procesai vyksta ir Rumunijoje, Bulgarijoje, iš dalies ir Lenkijoje, kur daug priimtinesnės maisto produktų kainos. Geriau ES senbuvių šalių ūkininkams, kur yra stiprūs kooperatyvai, kurie patys valdo produkcijos perdirbimą.

„Čia daug povandeninių srovių. Žemdirbiams tenka susitaikyti su perdirbėjų keliamais reikalavimais, o šiems tenka paklusti prekybininkų diktuojamoms sąlygoms. Konkurencijos tarybai sunkiai sekasi valdyti situaciją“, – konstatavo A.Gabšys.

Prieš keletą metų LAEI tyrėjas dalyvavo darbo grupėje, kurią ankstesnis premjeras buvo įpareigojęs išsiaiškinti, kokius antkainius taiko prekybininkai. A.Gabšys nenorėjo detaliai atskleisti, ką jiems pavyko išsiaiškinti, tik pažymėjo, kad ne visi prekybininkų ir perdirbėjų susitarimai gali būti fiksuojami popieriuje.

„Pavyzdžiui, gali egzistuoti perdirbėjų ir prekybininkų žodinis susitarimas neparduoti pigiau produktų kitam prekybos tinklui. Vienas prekybos tinklas turi 30–40 proc. mažmeninės prekybos rinkos, jis gali diktuoti sąlygas tiekėjams. Nepaklusi, užvers duris. Todėl ir jaučiamas konkurencijos stygius“, – kalbėjo ekspertas.

Pažaboti prekybininkus raginami politikai ginasi: „Pas mus laisva rinka, reikia ne žaboti, o stiprinti konkurenciją.“ Anot A.Gabšio, naujas tinklas „Lidl“ kol kas didelio teigiamo postūmio mažmeninės prekybos rinkoje nesuteikė. „Žinoma, turint 20–30 parduotuvių šalyje didesnės įtakos nėra ko tikėtis“, – pridūrė pašnekovas.

Turgūs be žemdirbių

LAEI atstovo manymu, dabar, kai valstybė leido įsigalėti stambiems prekybos centrams ir jiems užleido miestų centrus, nieko kito nelieka, kaip stiprinti smulkiuosius prekybininkus, skatinti žemdirbių kooperaciją ir naujas pardavimo formas.

„Savivaldybės galėtų pasistengti suteikti jiems visokių lengvatų. Kiek pats kovojau, kad miestuose gyvuotų žemdirbių turgūs. Ne žemės ūkio produkcijos perpardavėjų, o tikrų ūkininkų. Esame praradę šią tradiciją. Siūliau visas turgavietes perduoti Žemės ūkio rūmams, kad jie administruotų ir pritrauktų daugiau žemdirbių. Raginau turgų infrastruktūrai įrengti panaudoti europinę paramą, tačiau reikalai nepajudėjo“, – apgailestavo A.Gapšys.

Žinia, įstatymų leidėjai turi ir daugiau galimybių maisto tiekimo grandinei skaidrinti. Pavyzdžiui, pakeisti Konkurencijos įstatymą. „Jeigu rinkos dalis nėra didesnė nei 40 proc., monopolinės padėties nėra. Ramu. Konkurencijos taryba sako, kad įstatymai nepažeisti. Gal mūsų mažoje rinkoje ribą reikėtų nuleisti iki 20 proc. Bet mūsų Seimo nariai to nesiima keisti. Apskritai, mūsų visoms valdžioms nesisekė tvarkytis su prekybininkais“, – sakė LAEI tyrėjas.

Konkurencijos pakanka

Egidijus Simonis, Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas

Čia tinka posakis: kai parduodi, atrodo, kad per pigiai, o kai perki – kad per brangiai. Iš tikrųjų reguliuoti prekybos santykius laisvojoje rinkoje nėra tikslinga. Nemanau, kad ES ar atskiros valstybės to imtųsi.

Lietuvoje kalbos apie oligopoliją pieno perdirbimo pramonėje nėra teisingos. Pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos pieno gamintojų kooperatyvas „Fonterra“ užima beveik visą rinką. Pas mus yra penkios didelės pieno perdirbimo bendrovės, penkiolika mažų perdirbimo įmonių. Taigi yra normali konkurencija. Prekybos srityje taip pat konkurencijos pakanka – yra ir stambių tinklų, ir mažų parduotuvių. Todėl kai kurių produktų kainos Lietuvoje nekyla taip, kaip Vokietijoje, Lenkijoje ar Latvijoje. Pavyzdžiui, sviestas pas mus pabrango 12–15 proc., o minėtose šalyse – 25–35 proc.

Būtina skaidrinti

 Mackevicius-Egidijus

Egidijus Mackevičius, Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius

Kainų grandinę reikia būtinai skaidrinti, nes tai mūsų užsisenėjusi problema. Lietuvos mažmeninės prekybos konkurencija nėra didelė, todėl daug kas priklauso nuo mažmeninių prekybos tinklų ir tai atsiliepia visai kainų grandinei. Reikia aiškumo, kad visi matytų antkainius ir kt. Yra Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, tačiau jis realiai neveikia.

Aišku, reguliuojant kainų grandinę nereikėtų persverti nė į vieną pusę. Jeigu ūkininkai įgaus didelę galią, tada pradės diktuoti savo sąlygas ir tai atsilieps kitiems grandinės dalyviams. Būtų gerai, jeigu kažkokie sprendimai būtų priimti ES mastu. Šalia mūsų yra Lenkija, kur yra mažesni antkainiai, taikomas mažesnis pridėtinės vertės mokestis, todėl ir produktų kainos yra apie 20–30 proc. mažesnės.

Mūsų ekonomistai mėgsta pakalbėti apie menką mūsų vidaus rinkos konkurencingumą. Jį reikėtų didinti, bet vidutinių ir mažesnių įmonių skaičius pas mus mažėja, verslas bankrutuoja. Vadinasi, mūsų šalyje kažkas iš esmės negerai. Jeigu ir toliau eisime tokiu pačiu keliu, liks tik stambios įmonės ir smulki turgaus prekyba.

Nusižengėlių nedaug

 

Laurynas Vilimas

Laurynas Vilimas

Laurynas Vilimas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius

Prekybininkai yra tik viena iš maisto tiekimo grandinės dalių. Daug valstybinių institucijų kontroliuoja ir užtikrina skaidrumą. Jeigu kas nusižengia, būna nubausti. Tokių bylų pasitaiko, bet tik viena kita.

Mes esame atviri diskusijoms su valdžios institucijomis, žemdirbiais, perdirbimo įmonėmis, kaip gerinti situaciją. Kadaise ūkininkai norėjo bendradarbiauti tiesiai su prekybos tinklais, dabar taip ir yra. Prieš 10 metų nebuvo tokio masiškumo, vadinasi, santykiai gerėja. Kitas klausimas, kaip perdirbėjai ir ūkininkai pasinaudoja partneryste.

Situacija kiekvienoje ES šalyje skirtinga. Pavyzdžiui, Švedijoje yra 2–3 dideli prekybos tinklai. Lietuvoje, kur labai nedidelė rinka, veikia 5 stiprūs tarptautinio ir vietinio kapitalo prekybos tinklai. Konkurencija labai didelė.