Scanpix nuotr.

Lietuvos pieno perdirbimo pramonės dalis Baltijos šalių rinkoje didėja, o kovoje dėl pieno žaliavos supirkimo rinkos mūsų ūkininkai kasmet pralaimi latviams ir estams, sako Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis.

Pasak jo, Baltijos šalyse Lietuvai tenka didžiausia pieno rinkos dalis – mūsų šalis perdirba 60 proc. ir iš ūkininkų superka beveik pusę viso pieno regione.

„Tačiau šios dvi svarbiausios pienininkystės grandys Baltijos šalyse eina skirtingais keliais – Lietuvos perdirbėjai rinkos dalį didina, o iš mūsų ūkininkų pieno gamybą ir supirkimą atsiriekia kaimynai“, – teigia E. Simonis.

Nuo 2006 metų, kai Lietuvai teko 52 proc. Baltijos šalių pieno supirkimo rinkos, iki 2017 m. mūsų rinkos dalis susitraukė 4 procentiniais punktais – iki 48 proc. Skaičiuojant vidutinėmis pieno supirkimo kainomis mūsų šalies prarastos pieno supirkimo rinkos vertė dabar siekia maždaug 30 mln. eurų.

Per tą patį laikotarpį Lietuvos pieno perdirbimo įmonės tarp Baltijos šalių rinkos dalį padidino nuo 56 iki 60 proc.

„Sėkmingus rezultatus lėmė investicijos į Lietuvos perdirbimo įmonių modernizaciją bei gamybą, taip pat aktyvi eksporto rinkų paieška ir produkcijos pardavimų didinimas užsienyje“, – sako E. Simonis.

Jo teigimu, kasmet prarandamą Lietuvos žaliavinio pieno rinkos dalį atsiriekia sparčiai pieno ūkius plėtojanti Latvija, kurioje aktyviau nei mūsų šalyje vyksta pieno ūkių stambėjimas bei kooperacija, didinamos investicijos į ūkių modernizavimą ir efektyvumą. Vidutiniai pieno ūkiai Latvijoje dabar dukart didesni nei Lietuvoje, kaimynai kasmet didina žalio pieno eksporto apimtis į Lietuvą, tampa rimtu konkurentu dėl žaliavos eksporto į Lenkiją.

Baltijos šalių pieno supirkimo rinka 2006-2016 m. išaugo 18 proc., iki 2941 tūkst. tonų pieno. Per tą laiką iš Baltijos trejeto Latvijos pieno supirkimo kiekiai augo daugiausiai – 38 proc., iki 814 tūkst. tonų, Estijos augimas atitiko regiono vidurkį – 18 proc., iki 715 tūkst. tonų, o Lietuvos prieauglis buvo kukliausias – 9 proc., iki 1412 tūkst. tonų.

„Pieno supirkimo statistika Baltijos šalyse liudija, kad Latvijos ir Estijos pieno ūkiai dirba efektyviau, jų konkurencinis potencialas didesnis, – sako E. Simonis. Tai lemia skirtinga Baltijos šalių pieno ūkių struktūra – Lietuvoje pieno supirkimo rinkoje dalyvaujančių ūkių vidutinis dydis siekia 11 karvių ūkyje, Latvijoje – 20, Estijoje – 133.

Eksperto teigimu, pieno ūkio dydis yra esminė konkurencijos pranašumo sąlyga – kuo ūkis gali pasiūlyti didesnį aukštos kokybės pieno kiekį, tuo mokama didesnė kaina už žaliavą. Pavyzdžiui, palyginti su Estija, turinčia 648 prekinius pieno ūkius, Lietuvoje ūkių skaičius 35 kartus didesnis – 23 tūkst. – tačiau mūsiškiai ūkininkai parduoda vos dukart daugiau pieno nei estai. Estijoje per metus iš karvės vidutiniškai primelžiama po 8,8 tonos, Lietuvoje – po 5,7 tonos pieno.

Šiuo metu Lietuvos ūkininkai pieno perdirbimo pramonės poreikius patenkina 80 proc., likusius 20 proc. šalyje perdirbamo pieno sudaro atvežtinė žaliava. Visas trūkstamas pienas importuojamas iš Latvijos ir Estijos.

Lietuvos žalio pieno užsienio prekybos balansas, rodantis eksporto ir importo skirtumą, yra neigiamas – jis kasmet auga. Tai reiškia, kad Lietuva daugiau importuoja pieno žaliavos nei eksportuoja. Grynasis pieno žaliavos importas į Lietuvą per pastaruosius dešimt metų išaugo dukart. Dėl pieno trūkumo vidaus rinkoje lietuviškos pieno žaliavos eksportas nėra didelis ir sudaro apie 7 proc. nuo supirkto kiekio šalyje.

Lietuviai beveik visą žalią pieną eksportuoja į Lenkiją. Nuo 2012 m. mūsų šalis yra didžiausia Lenkijos pieno tiekėjai iš užsienio, kasmet parduodanti apie 100 tūkst. tonų pieno.

„Panašu, kad dėl Lenkijos rinkos lietuviams ūkininkams teks rimtai pakovoti su latviais, kurie nuo 2014 m. iki 2016 m. žalio pieno eksporto apimtis į Lenkiją padidino 6 kartus. iki 27 tūkst. tonų. Latviai iki 2015 m. buvo mažai reikšmingi pieno tiekėjai į Lenkiją. Dabar mūsų kaimynai įsitvirtino trečioje vietoje po čekų“, – sako E. Simonis.