Redakcijos archyvo nuotr.

Žvejai versline žvejyba vidaus vandenyse užsiimti nebegali, tačiau teoriškai didesniuose nei 200 ha telkiniuose šią veiklą galėtų vykdyti. Tereikia, kad žemės ūkio ministras atšauktų savo pirmtakų įsakymą. Tačiau jis to daryti neketina, be to, vis daugiau žuvininkystės reikalų planuojama perduoti Aplinkos ministerijai, o Seimo Aplinkos apsaugos komitetas jau ruošiasi atlikti chirurginę operaciją – verslinę žvejybą vidaus vandenyse žada uždrausti įstatymu. Paskutines viltis prarandantys žvejai verslininkai dar bando protestuoti.

Tinklus meta mintyse

Per 120 ha augalininkystės ūkį turintis Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacijos vadovas Danius Pumputis mintyse vis dar meta tinklus į savo nuomojamus ežerus. Jau trečius metus – tik mintyse.

„Iš valstybės nuomoju tris vandens telkinius, dviejuose ežeruose galėčiau plėtoti verslinę žvejybą. Aš juos įžuvinu, moku nustatytus mokesčius, atlikau ichtiologinius tyrimus, specialistai nustatė tikslius galimus žuvies gaudymo kiekius, tačiau versline žvejyba užsiimti neturiu teisės“, – apgailestavo D.Pumputis.

Beje, į žvejybą jis žvelgia ūkininko akimis: „Atkreipiu dėmesį, kad dauguma ežerų, kuriuose būtų galima užsiimti versline žvejyba, telkšo vietovėse, kur vyrauja prastos žemės, yra didesnis nei kitur nedarbas, todėl vietos gyventojai žuvaudami turėtų galimybę prisidurti šiek tiek pajamų.“

Ūkininkas užjaučia ir savo kolegas, pavyzdžiui, gyvenančius prie Drūkšių ežero, per kurį eina valstybinė siena su Baltarusija. Lietuviai žvejai verslininkai į šį ežerą išplaukti negali.

Keistoka padėtis. Štai zoologas ichtiologas Egidijus Bukelskis teigia, kad seliavų populiacijos būklė šiame ežere labai gera (800 vnt. kub. ha), tačiau yra ir pergaudymo rizika. Baltarusiai į lietuvio išvadas nekreipia dėmesio ir meta tinklus, o žuvys valstybinės sienos nepripažįsta.

Žuvų padaugėjo

Pasak D.Pumpučio, 80 proc. ežerų būklė žuvų atžvilgiu yra gera, nepatenkinama – gal tik 1 proc. mažų ežeriukų. Tačiau Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacijos vadovas pripažįsta, kad iki uždraudžiant verslinę žvejybą 2015-aisiais ežeruose žuvų buvo gerokai mažiau. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas įsitikinęs, kad žuvų sumažėjo ir dėl žvejų verslininkų veiklos.

„Priežastis kita. Gamtos apsaugos tarnybos tada dirbo labai prastai. Reikėjo kontroliuoti, pažeidėjus bausti griežčiau, pavyzdžiui, konfiskuoti ne tik žvejybos įrankius, bet ir valtis bei automobilius. Tačiau tada į mūsų pasiūlymus jie neatsižvelgė, o paskui žvejus verslininkus pavertė atpirkimo ožiais“, – tikino D.Pumputis.

Jam pritarė ir asociacijų sąjungos „Žuvininkų rūmai“ tarybos pirmininkas Vytautas Vaitiekūnas: „Niekas iki šiol nepaaiškino, kaip verslininkai galėjo nualinti visus vandens telkinius, jeigu versline žvejyba užsiimdavo tik 30-yje jų, o Lietuvoje yra apie 3 tūkst. ežerų, apie 1,5 tūkst. tvenkinių ir apie 29 tūkst. upių, upelių bei kanalų.“

Tačiau akivaizdu, kad per 2–3 metus padėtis vidaus vandenyse pagerėjo. Kitas klausimas, ar pagerėjo tiek, kad būtų galima atnaujinti verslinę žvejybą? Ir ar valstybei apskritai apsimoka atnaujinti?

V.Graičiūnas sako, kad verslinė žvejyba traukiasi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES – neišlaiko konkurencijos su žvejais mėgėjais. Redakcijos archyvo nuotr.

Mėgėjai lenkia

Iš žvejų verslininkų, kai dar nebuvo apribota verslinė žvejyba, valstybė per metus surinkdavo tik apie 0,1 mln. eurų mokesčių, o štai apie 200 tūkst. žvejų mėgėjų išpirkdavo leidimų už 1,8 mln. eurų. Oficialiais duomenimis, pastarųjų laimikiai siekė apie 3 000 t, o saujelė žvejų verslininkų iki 2008-ųjų per metus sugaudavo apie 1 600 t žuvų. Kita vertus, valstybė naudą patiria ne tik surinkdama mokesčius už leidimus.

Štai Lietuvos meškeriotojų sąjungos vadovas Saulius Mikalauskas ragina įvertinti visą grandinę – nuo žvejo iki žuvies keptuvėje. Taigi, pasak jo, per žvejus mėgėjus į valstybės biudžetą iš viso patenka apie 13,5 mln. eurų mokesčių. Juos sumoka ne tik žvejai mėgėjai, bet ir žvejybos priemonių gamybos bei prekybos įmonės, keli žurnalai, televizijos laidos, kaimo turizmu užsiimantys verslininkai ir kt. Pavyzdžiui, žvejybos priemonėmis prekiaujančiose parduotuvėse ar parduotuvių žūklės prekių skyriuose nuolat dirba apie 500 darbuotojų. Visi jie irgi valstybei moka mokesčius. Tačiau D.Pumputis abejoja tokia nauda: „Susidaro įspūdis, kad žvejų mėgėjų organizacijos tapo klestinčios žvejų įrankių pramonės lobizmo aukomis. Žvejybos industrijos apyvarta didelė, tačiau ar pastebėjote, kad dauguma prekių įvežama iš kitų šalių. Lietuviškos kilmės yra gal tik karpių pašaras. Taigi ir nauda valstybei ne tokia didelė.“

V.Graičiūnas pasitelkė neseniai Airijoje atlikto tyrimo išvadą. Airių duomenimis, žvejų mėgėjų sugauta lašiša sukuria 25,5 karto didesnę vertę, palyginti su sugauta žvejų verslininkų.

V. Graičiūnas

Kitų šalių patirtis

Iš 28 ES šalių verslinė žvejyba vidaus vandenyse leidžiama 20 valstybių. Žvejų verslininkų laimikiai per pastaruosius 25 metus kasmet mažėja, taigi menksta ir ekonominė verslinės žvejybos vidaus vandenyse reikšmė. Apskritai verslininkai ES vidaus vandenyse sugauna tik apie 0,3 proc. (Lietuvoje 2008 m. – 0,8 proc.) bendro žvejų laimikio.

Pasak V.Graičiūno, 2007–2008 m. Lietuva buvo tarp dešimties daugiausia žuvų vidaus vandenyse versliniais įrankiais sužvejojančių ES šalių (žr. grafiką), o pagal verslininkų pagautą laimikį, tenkantį vienam žvejui, daugiau už mūsiškius (5,3 t) sugaudavo tik švedai (8,4 t), vengrai (7,5 t) ir čekai (6 t).

„Beje, nuo 2015 m. verslinė žvejyba draudžiama visuose Vengrijos vidaus vandens telkiniuose, o Čekijoje šia veikla užsiima tik 1 įmonė, kurioje dirba 4 žvejai“, – teisino Lietuvos sprendimą V.Graičiūnas.

„Tačiau Lenkijoje net 80 proc. ežerų išnuomota verslinei žvejybai. Lietuviai dabar perka žuvis iš lenkų, nors galėtume jomis apsirūpinti patys“, – stebėjosi D.Pumputis.

Tačiau V.Graičiūnas pateikia kitus duomenis: „Verslinė žvejyba ES kasmet traukiasi dėl konkuravimo su mėgėjų žvejyba, akvakultūra, dėl mažėjančio pelningumo, dėl aplinkosauginių ar socialinių priežasčių. Net Lenkijoje, kurioje sudarytos visos sąlygos verslinės žvejybos plėtrai, verslininkų pagaunamų žuvų kiekis mažėja. Pavyzdžiui, 1995–1996 m. Lenkijos vidaus vandenyse žvejai verslininkai sugaudavo 8 000 t, o 2008-aisiais jau tik tik 3 057 t žuvų.“

Žvejų rojaus vartai neatsivėrė

Žemės ūkio ministerijoje neseniai vykusioje konferencijoje „Vidaus vandenų žuvininkystė Lietuvoje“ žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ragino žvejus verslininkus ir mėgėjus išgirsti vieniems kitus ir siekti bendro tikslo – kad žuvų užtektų ir mums, ir mūsų vaikams bei provaikaičiams. Tačiau tikslo pasiekti, ko gero, nepavyks. Nesutarimų ugnį dar kovo mėnesį įpūtė Molėtų meras Stasys Žvilys, premjerą Saulių Skvernelį ir Seimo narį Petrą Čimbarą paraginęs pritarti jo pasiūlymui reabilituoti verslinę žvejybą, pradedant nuo jo gimtojo Molėtų krašto, kurį meras pavadino žvejų rojumi. Tada į kovą pakilo žvejų mėgėjų organizacijos. Žvejai mėgėjai prisiminė visus verslininkų bandymus sužlugdyti buvusio aplinkos ministro Valentino Mazuronio pastangas uždrausti verslinę žvejybą. Paaiškėjo, kad S.Žvilys 2016-aisiais savo sumanymą bandė prakišti per tuometinį premjerą Algirdą Butkevičių, tačiau Vyriausybės galva nedrįso imtis tokios iniciatyvos.

Nuo žvejų mėgėjų kliuvo ir D.Pumpučiui – jis buvo pavadintas pilkuoju Molėtų meru. Aplinkosaugininkai iškapstė duomenis, kad D.Pumpučiui priklausęs Malkėsto ežeras buvo nustekentas – 1 ha buvo likę apie 200 g žuvies. Tiesa, D.Pumputis kategoriškai neigė kaltinimus, tačiau niekas jo argumentų jau negirdėjo. Netrukus savo ketinimų atsisakė ir S.Žvilys.

Draudimų pasekmės

Leonas Kerosierius, asociacijų sąjungos „Žuvininkų rūmai“ prezidentas

Lietuvos politikai labai mėgsta drausti, tačiau ne visada pagalvoja apie draudimų pasekmes. Pavyzdžiui, Lietuvos piliečiai Drūkšių ežere neturi teisės užsiimti versline žvejyba. Tuo labai džiaugiasi Baltarusijos žvejai verslininkai, kuriems tame pačiame ežere gaudyti žuvis leidžiama. Tokia pat padėtis ir Vištyčio ežere – lietuviai varvina seilę matydami, kaip Rusijos žvejai verslininkai iš jo traukia pilnus tinklus žuvų. „Žuvininkų rūmai“, pasitelkdami mokslininkų pateiktus argumentus apie gerą žuvų būklę daugelyje šalies vandens telkinių, siūlė valdžios institucijoms leisti žvejyba užsiimti ir žvejams verslininkams, remiantis dabar veikiančiais įstatymais. Pasipiktinau, kad konstruktyvias diskusijas neseniai vykusioje konferencijoje „Vidaus vandenų žuvininkystė Lietuvoje“ nutraukė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika, pareiškęs, kad verslinė žvejyba turi būti uždrausta įstatymu.

Teiks įstatymo pataisas

Kęstutis Mažeika, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas

Galiu patvirtinti, kad artimiausiu laiku teiksiu įstatymo pataisas dėl verslinės žvejybos vidaus vandens telkiniuose uždraudimo. Mano argumentai labai aiškūs – šiuo metu verslinė žvejyba vidaus vandenyse sustabdyta žemės ūkio ministro įsakymu, tačiau ministrai dažnai keičiasi, o žvejai verslininkai ir jų rėmėjai nerimsta – siekia, kad toks draudimas būtų atšauktas. Manau, įstatymas sustabdytų jų siekius. Štai Molėtų meras teigia, kad jų krašte yra žvejų rojus, todėl į ežerus reikėtų su tinklais įleisti ir žvejus verslininkus. Noriu priminti, kad tas rojus Molėtuose pasiektas naudojant visų žvejų pinigus. Beje, gerokai daugiau mokesčių sumokėjo ne žvejai verslininkai, bet žvejai mėgėjai. Argi būtų teisinga, jeigu vieni mokėtų, o kiti tik pasiimtų? Verslinės žvejybos veiklos sustabdymas pasiteisino, todėl tokios strategijos turime laikytis ir toliau bei pasiekti, kad ne tik Molėtuose, bet ir visoje Lietuvoje būtų žvejų rojus. Be to, iš esmės jau susitarėme, kad žuvivaisa rūpinsis ne Žemės ūkio, bet Aplinkos ministerija.