15min. nuotr.

Iš visų kvailysčių, kurias ES politikos formuotojai pažėrė kaip atsaką į britų referendumo rezultatus, dvi – ypač vertos dėmesio, portale telegraph.co.uk dėsto verslo ir ekonomikos reikalų apžvalgininkas Jeremy Warneris.

Viena iš jų – buvusio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Hermano Van Rompuy verdiktas. Pasak jo, premjero Davido Camerono sprendimas surengti referendumą – blogiausias pastarųjų dešimtmečių politinis sprendimas.

Vis dėlto Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude`as Junckeris su šia nuomone nesutinka.

„Sienos yra visų laikų prasčiausias politikų sumanymas“, – teigia jis. Jis – buvęs Liuksemburgo ministras pirmininkas, begėdiškai naudojęsis šiuo sumanymu, kad Liuksemburgas pamažu taptų pagrindiniu Europos mokesčių rojumi.

Net atsižvelgiant į tai, kad pastaroji pastaba išdėstyta migrantų krizės akivaizdoje, yra visiškai aišku, kad šiais žodžiais pasakyta viskas, kas negerai su Europos Sąjunga. Kartu su arogantišku H. Van Rompuy pareikštu demokratinio proceso paniekinimu, šie žodžiai atskleidžia Europos projekto šerdyje glūdinčią nepagarbą visuotinei žmonių valiai ir interesams.

Reuters/Scanpix nuotr.

Jei Europa nori išlikti, būtina imtis reformų

Kaip pastebi ekonomistas Josephas Stiglitzas, naujoje, tačiau jau intensyviai apkalbėtoje savo knygoje apie Europos projekto žlugimą „The Euro, and its threat to the future of Europe“ (liet. Euras ir jo keliama grėsmė Europos ateičiai), praktiškai kiekvieną kartą, kai rinkėjų atsiklausiama tiesiogiai, tolesnės integracijos idėja atmetama.

Nei euro įvedimo, nei konstitucijos reformos klausimu į jų nuomonę nebuvo atsižvelgta.

ES negali sulaikyti Britanijos nuo pasitraukimo, tačiau ji gali sau leisti negirdėti garsiai ir aiškiai britų referendume pasakytos žinutės – kad Europa neveikia taip, kaip turėtų, ir jei ji norinti išlikti, būtina imtis neatidėliotinų reformų.

Žvelgiant į dabartinę padėtį, ženklų, kad kas nors būtų daroma, nėra.

Priešingai – prieš kelias dienas Ventotenėje (Italija) vykusiame susitikime Italijos premjeras Matteo Renzis tvirtai laikėsi nuomonės, kad „Brexit“ procesui nevalia leisti Europos integracijos pakreipti priešinga linkme.

Autorius nurodo, kad būtent Ventotenėje fašistų diktatoriaus įkalintas vienas Europos Sąjungos steigėjų Altiero Spinellis parašė manifestą Europai, kuriame išdėstė federacinės Europos idėją, tad M. Renzio pasakyti žodžiai įgavo dar daugiau prasmės.

M. Renzis tvirtino, kad, sprendžiant nesuskaitomus šios dienos uždavinius, Europa yra ne problema, o sprendimas. Deja, su juo sutikti darosi vis sunkiau.

Reuters/Scanpix nuotr.

Euras įvestas per anksti

Po euro zonos krizės praėjus šešeriems metams, ekonomika vis dar neatsigauna po stagnacijos, iš kai kurių šalių nelikę nieko daugiau, tik blankus šešėlis, jaunimo nedarbo lygis – pasibaisėtinas, o bet kokios augimo užuomazgos beveik visiškai priklauso nuo centrinio banko išleidžiamų banknotų injekcijų, rašo J. Warneris.

Kodėl padėtis tapo tokia bloga? Savo knygoje J. Stiglitzas įtikinamai aiškina, kad esminė praktiškai visų Europos bėdų ir negandų priežastis – pernelyg ankstyvas euro įvedimas.

Ši ekonomisto mintis nėra visiškai nauja, tačiau J. Stiglitzas ją pagrindžia nepaneigiamais ir itin racionaliais argumentais.

Nuo pat pradžių atrodė, kad viskas vyksta sklandžiai – visos valstybės narės, rodėsi, drauge tampa turtingesnės. Tačiau, užuot vedusi nacionalinių ekonomikų susiliejimo link, bendra valiuta lėmė grėsmingai destabilizuojantį susiskaidymo procesą.

Šalių ekonomikos pradėjo tolti viena nuo kitos: euro zona ėmė pavojingai dalytis į pertekliaus ir deficito valstybes.

Pasak J. Warnerio, kad euras apskritai dar gyvuoja, galima paaiškinti tik egoistiniais ir politinės karjeros troškimu grįstais išskaičiavimais. Žinoma, dar ir baime įsivaizduoti ekonomines šios raizgalynės atnarpliojimo pasekmes.

Viso šio proceso atomazga tapo finansų krizė, kuriai ištikus pasidarė aišku, kad, nors ir oficialiai turi pinigų sąjungos statusą, Europa stokoja politinių ir ekonominių institucijų, o tiksliau – politinio sutarimo, kuris užtikrintų jos, kaip vieningo darinio, veikimą.

Didėjanti skolos našta

Pinigų sąjungą sudarydama prieš politinę, bankų ir fiskalinę sąjungą, Europa pastatė vežimą prieš arklį, o dabar moka kainą. Europa atsisakė savaime susiformavusio rinkos dėsniais pagrįsto kintamų valiutų kursų koregavimo mechanizmo, tačiau nepagalvojo, kuo jį pakeisti.

Vokietijos nenoras padidinti algas ir kainas reiškė, kad deficitą turinčioms šalims algas ir kainas teks mažinti. Šis vadinamosios vidinės devalvacijos procesas ne tik buvo labai skausmingas socialiniu ir politiniu požiūriu, tačiau ir taip jau negaluojančias šalis dar labiau įklampino į skolas.

Apibendrindamas J. Warneris nurodo, kad euro zonos politikos formuotojai mėgino paspartinti konvergencijos procesą įvesdami griežto taupymo priemones, kurios, jų įsitikinimu, turėjo panaikinti šalių biudžeto deficitą ir sustabdyti skolos didėjimą, tačiau pastangos buvo nesėkmingos.

Pinigų sąjungos nesėkmes teko išgyventi ir britams

Apžvalgininko nuomone, su pinigų sąjungos nesėkmėmis taip pat gali būti susijęs ir „Brexit“, nepaisant, kad Britanija šiai sąjungai niekada nepriklausė. Nesėkmių poveikis buvo trejopas. Visų pirma, Europos integracijos procesas virto susvetimėjimo procesu.

Britanija, būdama ES narė, tapo atsitiktine federalistų užmojo auka. Antra, griuvo pasitikėjimas Europos politikos formuotojų gebėjimais. Trečia, dėl šių nesėkmių gerokai padidėjo į Britaniją vykstančių migrantų srautas, nes gyvenimas žemyninėje Europoje pasidarė pernelyg slogus. Laisvas judėjimas tapo glaudžios prekybos ir nacionalinės ekonomikos pažangos pakaitalu.

Suprantama, kad dalyvavimas pinigų sąjungoje, kaip ir prievolė laikytis laisvo judėjimo taisyklių, šalyse, kuriose gaunama gerokai daugiau pajamų, kurios yra turtingesnės ir kuriose veikia gerovės užtikrinimo sistemos, sukėlė nemažų problemų, apmaudo ir atitinkamo politinio atsako. Apžvalgininkas tikina, kad, jei padėtis nesikeis, atsiras ir daugiau norinčių trauktis – galbūt pirmoji bus Italija, o gal Prancūzija.

Mąstant logiškai, įgyvendinant projektą, kurio pirminis tikslas – susieti valstybes prekybos saitais, būtų iš visų jėgų stengiamasi užtikrinti taikias skyrybas su Britanija, kad esami prekybos ryšiai ir toliau išliktų tvirti. Tačiau galvoti apie tokią racionalią atomazgą – tai nepažinti žvėries natūros. Pirmieji ženklai nežada nieko gero.

„Galimybė patekti į vidaus rinką nebus suteikta tiems, kurie nesilaiko taisyklių – be jokių išimčių ir niuansų, – apie padėtį kalbėjo J.-C. Junckeris. – Šios taisyklės yra vidaus rinkos sistemos esmė.“

Panašu, kad J.-C. Junckeris nori nubausti Britaniją už tai, kad ji siekia pasitraukti iš ES, net jei toks jo žingsnis būtų žalingas ir pačiai Europai. Belieka tik tikėtis, kad atomazgą nulems šaltas protas ir išmintis.