Scanpix nuotr.

Idėją atgaivinti pluoštinių linų auginimą Lietuvoje galima būtų pavadinti beprotiškai romantiška, tačiau entuziastai sako, kad prie šios šimtmečiais lietuvius maitinusios ir rengusios kultūros ūkininkai gali būti priversti sugrįžti – rapsų auginimo perspektyva darosi gana miglota.

Pakeistų rapsus?

Pluoštinė linininkystė Lietuvoje praktiškai buvo palaidota bene prieš dešimtmetį, tačiau vienas kitas šios šakos entuziastas kartkartėmis vis pakursto mintis apie šios tradicinės šakos atgaivinimą. Vienas jų – Kupiškio rajono ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius, liepos mėnesį įvykusiame Lietuvos ūkininkų sąjungos 29-ajame suvažiavime išrėžęs kalbą apie tai, kad metas pradėti mąstyti, kaip prikelti pluoštinių linų auginimą.

„Šiandien per radiją pranešė, kad Vokietijoje kai kurie miestai artimiausiu metu žada neįsileisti automobilių su dyzeliniais varikliais. Ką tai reiškia ūkininkams? Ogi tai, kad rinkai nebereikės rapsų, kurių didžioji dalis dabar panaudojama būtent degalams. Ką mes tada auginsime, jeigu ir toliau bus skatinama tokia politika?“ – jau dabar galvoti apie ateitį kvietė stambaus augalininkystės ūkio savininkas.

Kupiškėno manymu, pluoštiniai linai galėtų būti viena iš alternatyvų rapsams, kuriuos tampa sudėtinga auginti ir dėl cheminėms augalų apsaugos priemonėms atsparumą įgaunančių kenkėjų bei ligų. „Apie linus kalbėti pradėjome ne šiaip sau. Dalyvauju COPA-COGECA posėdžiuose ir matau kitų valstybių žemdirbių susirūpinimą dėl rapsų perspektyvos. Metas ir mums galvoti, kaip apsidrausti. Linai – vienas iš variantų, jie galėtų paįvairinti Lietuvos laukus“, – kalbėjo ūkininkas.

Valdžia taško lėšas

Kaip gaivinti linus, kai nėra deramų subsidijų? Būtent dėl to ir sužlugo linininkystė. „Tai – valdžios reikalas. Aš tik užvedu ant kelio“, – Z.Aleksandravičius patarė šį klausimą užduoti politikams ir pridūrė, kad mūsų valdžia taškosi pinigais, kai nori ką paremti.

„Nereikia eiti pas rabiną klausti patarimo, kad suvoktum, ką Vyriausybė nutars dėl linų gaivinimo. Pasakys, kad tam nėra lėšų, – kaip įprastai vaizdžiai kalbėjo kupiškėnas. – O mes manome kitaip. Nereikia dumti akių, kad valdo rinka. Iš tikrųjų daug ką nusprendžia valdžia. Pavyzdžiui, susėdo didžiavyriai ir leido statyti saulės elektrines ir įpareigojo brangiai mokėti už superkamą jų elektros energiją. Taip pat nepamiršime, kaip buvo paremti šiltnamiai. Vienam subjektui atiteko įspūdinga suma – net apie 10 mln. eurų! Galima būtų ilgai kalbėti, kaip neracionaliai taškomi pinigai.“

Z.Aleksandravičius

Z. Aleksandravičius

Z.Aleksandravičius nebuvo linkęs kapstytis po praeitį ir ieškoti kaltininkų, myriop pastūmėjusių linininkystę. Jis siūlo įvertinti realijas ir galvoti apie ateitį. „Nesakau, kad reikia auginti iki 100 tūkst. hektarų, kaip buvo tarpukariu. Gal pakaktų 6–8 tūkst. hektarų. Žemės dirbimo, tręšimo, purškimo technikos turime, reikia tik specialios technikos linams nuimti. Valstybei turėtų būti garbės reikalas prikelti šimtus metų lietuvių puoselėtą šaką. Juk valdžioje – „valstiečiai“. Deja, jie kol kas elgiasi prasčiau nei seimūnai miestiečiai. Jeigu jie nepasinaudos istoriniu šansu ir nepasistengs dėl kaimo ir žemdirbių, į valdžią grįš, matyt, po 4 000 metų“, – kandaus humoro nestokojo kupiškėnas.

Jis gyrė baltarusius, kurie išlaikė pluoštinių linų auginimą, atnaujino linų perdirbimo fabrikus. O Lietuvos keliolikos linų perdirbimo įmonių įranga virto metalo laužu. „Baltarusiai, iš kurių mes dabar mėgstame pasišaipyti, atsivežė perdirbimo įrangą iš Belgijos ir toliau augina linus. O mes iš jų ir Kinijos vežamės žaliavą. Tai kas protingiau elgiasi?“ – buvusių ir dabartinių valdančiųjų klausė pašnekovas.

Paragino kurti programą

Pluoštinių linų gaivinimas – ne tik kelių entuziastų išmonė. Seimo Kaimo reikalų komitetas vasarą pasiūlė Vyriausybei parengti nacionalinę ilgalaikę linų ūkių plėtros programą. Tokia programa, anot seimūnų, padėtų išsaugoti linų auginimą mūsų šalyje ir užtikrintų kompleksišką šios unikalios kultūros plėtrą. Dėl linų susirūpinę parlamentarai paprašė Vyriausybės apie priimtus sprendimus informuoti iki 2017-ųjų gruodžio 1 d.

Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai entuziastingai palaikė linų gaivinimo idėją ir išvažiuojamajame posėdyje, kuris vyko Širvintų rajone, ūkininko Bronislovo Liubomiro Vošterio ūkyje.

„Kalbėjome apie pluoštinius linus, parlamentarai vieningai sutarė, kad juos reikėtų vėl auginti. Kiek žinau, duotas pavedimas Vyriausybei sukurti programą, tačiau vargu ar iš to kas nors išeis. Matyt, viskas pasibaigs tik gražiais paraginimais“, – realių žingsnių nesitiki B.L.Vošteris.

Parlamentarai į šio ūkininko valdas važiavo neatsitiktinai – Bagaslaviškyje ūkininkaujantis vyras 26 hektarų plote augina sėmeninius linus ir pats spaudžia bei sėkmingai realizuoja aliejų. Tik sėmeniniai linai ir liko Lietuvos laukuose. Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, šiemet jų deklaruota per 470 hektarų, pernai jų auginta apie 240 hektarų.

Derybininkai pralošė

B.L.Vošteris negailėtų patarimų tiems, kurie ryžtųsi auginti pluoštinius linus, tačiau pats į tą pačią upę antrą kartą nebristų. „Amžius ne tas, – juokėsi ūkininkas. – Bet, manau, atsirastų augintojų, kurie prikeltų linus, jeigu būtų palanki politika. Lietuvoje klimatas tinkamas linams auginti, ir įgūdžių žmonės dar neprarado –aukščiausios kokybės linų priaugindavome. Turbūt ir linų rovimo kombainus dar ne vienas turi. Ir mano ūkyje toks yra.“

Palanki politika – tai pakankamos subsidijos ir parama technikai įsigyti. Be to, reikėtų galvoti ir apie linų perdirbimo įrangą. Linų perdirbėjų šalyje nebeliko. Anot Širvintų rajono ūkininko, Lietuvoje kasmet auginama po kelis tūkstančius hektarų pluoštinių kanapių, tad racionalu būtų statyti fabriką, kur būtų ruošiamas kanapių ir linų pluoštas.

„Žinoma, sunkoka būtų atgaivinti, bet viskas priklauso nuo valstybės politikos. Stojant į Europos Sąjungą mūsų derybininkai pralošė linus, sulygino juos su kviečiais ir linininkystę pastūmėjo į žlugimą. Politikai nenorėjo subsidijuoti žemdirbių, išlaikyti linų apdirbimo pramonės, šaukė, kad iš užsienio atsivešime pigesnės žaliavos. Augintojai dar kelerius metus pratempė ir atsisveikino su buvusia pelninga kultūra. O juk prieškario laikais linų pramonė kone trečdaliu papildydavo šalies biudžetą“, – priminė linų augintojas.

B.L.Vošteris aiškino, kad galima realizuoti visas linų dalis. Panaudojamas ne tik pluoštas, bet ir spaliai, ką jau kalbėti apie sėmenis. Ūkininkas apgailestavo, kad linininkyste garsėjusioje Lietuvoje linas ir jo gaminiai tapo prabangos preke. „Į ūkyje organizuojamą Lino šventę norėjome pasikviesti Biržuose dirbančios lininių gaminių įmonės atstovus. Tačiau jie pasakė, kad mūsų žmonės neįpirks jų produkcijos, tik užsieniečiai gali brangiai mokėti. Štai kas liko iš mūsų linininkystės“, – sakė jis.

Panaikino bandymų stotį

Upytės eksperimentinio ūkio direktorius Audrius Zalatoris, neseniai buvęs ir linininkystės mokslinio branduolio – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Upytės bandymų stoties vadovu, neslėpė, kad dabartinis siekis grįžti prie pluoštinių linų auginimo jam atrodo utopinis.

„Tegu politikai kuria planus, bet realiai jau nebėra ko gaivinti, neturime technikos, neliko pirminio linų apdirbimo fabrikų. Jau buvo ne vienas sumanymas prikelti linininkystę, kurtos programos, bet nieko neišėjo. Buvo numatyta skirti europinę paramą naudotai linų technikai pirkti, tačiau niekas ja nesinaudojo“, – skeptiškai naują linų gaivinimo bangą vertino pašnekovas.

A.Zalatoris sakė, kad šiemet padėtas taškas ir linininkystės mokslui – Upytės bandymų stotis prijungta prie Lietuvos žemdirbystės instituto, o buvusios mokslo darbuotojos, matyt, jau nebedirbs linų srityje, kone šimtmetį vykdyti mokslo tyrimo darbai guls į archyvą. „Kam mokslinės pastangos, naujos linų veislės, jeigu niekas jų neaugina. Turtingesnės šalys galbūt tai gali sau leisti, bet mums tai sudėtinga“, – vilčių dėl linininkystės ateities nepuoselėja prieš dešimtmetį nemažus linų plotus auginusios bendrovės vadovas.

A. Zalatoris

A. Zalatoris

Upytės eksperimentinio ūkio direktorius taip pat užsiminė, kad dabar auginti linus būtų sudėtinga ir dėl klimato sąlygų bei darbo jėgos stygiaus. „Auginant šią kultūrą reikia nemažai darbo rankų. O kur dabar kaime jų rasi? Ir orai darosi nepalankūs. Negalime nuimti javų, o linams būtų viskas“, – nepuoselėti iliuzijų kvietė A.Zalatoris.

Pamoka ateičiai

 Komentaras_stancikas_andrejus

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Lauksime Vyriausybės projekto, kaip ji įžvelgia šio sektoriaus gaivinimo galimybes. Bet, ko gero, pagrindinė problema – ne linų auginimas, o perdirbimo pramonė. Juk neliko nė vieno linų perdirbimo fabriko. Ūkininkai, matyt, jų nestatys. Čia jau verslininkai turėtų tarti žodį, ar kas iš jų būtų pasiryžęs investuoti.

Linininkystės žlugimas – didelė pamoka mums, kad ateityje išvengtume tokių bėdų kituose sektoriuose. Buvo metas, kai linų augintojams buvo nuolat kartojama, kad linų Lietuvai nereikia, žaliavos galima atsivežti iš užsienio. Bet kai žemdirbiai atsisakė linų auginimo, neliko ir apdirbamosios pramonės.

Reikia suvokti, kad lengvai šio sektoriaus neprikelsime. Tam reikėtų nemažų investicijų. Entuziastai galėtų pradėti auginti pluoštinius linus, tik kur juos dės?

Ar linai pakeis rapsus? Kol kas ūkininkai juos augina ir gauna neblogą kainą. Jeigu neapsimokėtų, neaugintų. Juk rapsų reikia ne tik degalams, bet ir maistui.