Neatmetama, kad ateityje Lietuvos laukuose dirbs užsieniečiai ir iš vargingų Azijos šalių. Scanpix nuotr.

Lietuviai lenkia nugaras svetimų kraštų gamyklose, laukuose, fermose, o į jų vietas Lietuvoje stoja ukrainiečiai, baltarusiai, gruzinai, moldavai, kazachai. Šiemet šalyje leista įsidarbinti per 18 tūkst. užsieniečių iš trečiųjų šalių, tačiau tik vienas kitas jų pluša žemės ūkyje.

Antplūdis iš svetur

Pastaraisiais metais užsieniečių įdarbinimas Lietuvoje gerokai išaugo. 2014 m. Lietuvos darbo birža išdavė 5 382, 2015-aisiais – 8 817, o pernai sausį–lapkritį net 18,2 tūkst. leidimų įsidarbinti. Kaip aiškino šios biržos, pernai gruodžio 1 d. fiksavusios per 135 tūkst. bedarbių Lietuvoje, atstovai, užsieniečių prireikė „sprendžiant kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problemą“.

Galima numanyti, kad milijonai eurų, skiriami bedarbiams perkvalifikuoti, nesimokantiems ir nedirbantiems jaunuoliams padėti „atrasti save“ ir kitoms aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms įgyvendinti, eina vėjais. Darbdaviams perkvalifikuotų žmonių, matyt, nereikia arba jie dumia iš šalies. O jų vietas užima kaimynai iš Rytų.

Daugiausia į mūsų darbo rinką plūstelėjo ukrainiečių ir baltarusių. Taip pat leidimų dirbti išduota ir moldavams, gruzinams, kazachams, Rusijos bei Serbijos piliečiams. Dauguma svetimšalių įsidarbino tarptautinio krovinių vežimo transporto vairuotojais ir statybininkais. Taip pat jų priimta dirbti metalinių laivų korpusų surinkėjais, virėjais restoranuose.

Vienuolikos svetimšalių paprašė mūsų žemdirbiai. Keturi žemės ūkio specialistai įdarbinti Klaipėdos, du – Kauno ir vienas – Vilniaus apskrityse. Dar keturi žemės ūkio mechanizatoriai neseniai atvyko dirbti į vieną Kupiškio rajono ūkį. Ukrainiečius įdarbinę stambaus ūkio savininkai nenorėjo plačiau komentuoti apie savo pasiryžimą samdyti darbo imigrantus iš Rytų.

Ieško su žiburiu

Precedentas žemės ūkyje padarytas. Ar juo paseks kiti ūkininkai ir žemės ūkio įmonės? Žemdirbių nestebina, kad kolegų laukus jau aria ir gyvulius prižiūri svetimšaliai. Ne vienas kalbintas ūkininkas prisipažino, kad galvoje kirba mintis ieškoti užsieniečių. Anot jų, kaimas tiek ištuštėjo, kad darbingų žmonių reikia ieškoti su žiburiu.

„Manau, be svetimų neišsiversime. Nežinau, kas čia pasidarė, bet savo krašte tikrai sunku rasti darbuotoją, kuriam galėtum patikėti žemės ūkio techniką. Šiemet pasikvietėme iš darbo biržos, bet bėda ta, kad jie nemąsto. Pasodini į kabiną ir nežinai, kas bus. Jei žmogus nuovokus, tai ir būdamas vyresnio amžiaus išmoksta dirbti su moderniomis mašinomis. Deja, tokių nedaug likę“, – savo patirtimi pasidalijo stambus Kupiškio rajono ūkininkas Antanas Dobrovolskis.

Kupiškėnas nevengtų įdarbinti sumanių darbuotojų iš kitų šalių, tačiau nežino, kur juos galėtų apgyvendinti. Kita vertus, ūkininkui svarbu, kad su naujais darbuotojais susiklostytų pasitikėjimu grįsti tarpusavio santykiai.

Telšių rajone ūkininkaujantis Rimas Šerlinskas jau domėjosi galimybėmis įdarbinti ukrainiečius. „Skambinau vieniems, bet jie branginasi, be 600 eurų per mėnesį į kalbas nesileidžia. Pas draugą ukrainiečiai statybose dirba už 1 000 eurų. Sako, dirba gerai, negirtuokliauja. Vasarą valandų neskaičiavo – dirbo nuo šviesos iki tamsos“, – pasakojo pieno ūkį turintis žemaitis.

R. Šerlinskas

Moka, kiek išgali

Dėl tuštėjančios Lietuvos žeriami kaltinimai ne tik trumparegiškai valdžiai, nenubrėžusiai aiškios valstybės vystymosi perspektyvos, bet ir darbdaviams, kurie, kaip pastebi akademinio sluoksnio ekspertai, turėtų prisiimti atsakomybę už neregėto masto emigraciją. Žinoma, darbdavių yra įvairių: vieni išgali mokėti daugiau, kiti – mažiau.

Ūkininkų teigimu, jiems nereikėtų priekaištauti dėl mokamų atlyginimų, nes dauguma jų esą patys stovi ant netvirtų kojų. „Vienas kitas gal ir geriau gyvena, bet dauguma niekaip negali išbristi iš skolų. Žemės ūkio produkcijos kainos krinta, dar ir gamta nepagaili, tad džiaugtis augančiomis pajamomis negalime, kaip ir mokėti vakarietiškų algų darbuotojams“, – aiškino A.Dobrovolskis.

Atsižvelgiant į darbų sudėtingumą, darbuotojų kvalifikaciją, šio kupiškėno ūkyje per mėnesį galima uždirbti iki 600–700 eurų, o per darbymetį – dar daugiau. „Žinoma, mūsų emigrantai gauna daugiau, bet reikia suprasti, kad Lietuvoje kol kas nėra ko tikėtis vakarietiško uždarbio. Protingi žmonės to ir nereikalauja“, – kalbėjo ūkininkas.

Kitas ūkininkas R.Šerlinskas tikino, kad su malonumu ūkio darbuotojams mokėtų mažiausiai dvigubai daugiau, bet už pieną, gyvulius ūkininkai tegauna skatikus. „Iš kur paimti pinigų didesnėms algoms, jeigu pieną ilgą laiką pusvelčiui supirkinėjo? Imti paskolą iš banko? Ir dabar dar pieno supirkimo kaina negrįžo į buvusias vėžes, o visos paslaugos, prekės gyvulių ūkiui pabrango. Gyvulius taip pat tenka pardavinėti pusdykiui. Jautį augini beveik dvejus metus, o pardavęs gauni vos 800 eurų. Kaip tada uždirbti?“ – skaičiavo pieno ūkio savininkas.

Vis dėlto jis stengiasi išlaikyti darbuotojus, kad neišsilakstytų po užsienius. „Moku gana normalią algą, padedu įsirengti butą. Visai neseniai 1 000–1 500 litų buvo nebloga alga, o dabar – apie 600 eurų į rankas. Viena vertus, būtų smagu ir daugiau mokėti, kad normaliai žmonės savo krašte gyventų. Kita vertus, išvykę į Angliją, Airiją žmonės dirba po 12 valandų, o Lietuvoje sunku priprašyti ilgiau padirbėti“, – teigė ūkininkas iš Žemaitijos.

Saugo darbuotojus

Šiaulių rajono Ginkūnų agrofirmos vadovas Arūnas Grubliauskis sakė, kad kol kas neplanuoja ūkyje įdarbinti užsieniečių. „Esame įsikūrę netoli Šiaulių, tad į ūkį iš miesto atvažiuoja jaunų mechanizatoriųi. Jie sutinka vasarą per darbymetį dirbti ilgiau. Jeigu užsiimtume tik augalininkyste, problemų nebūtų. O štai rasti norinčiųjų dirbti gyvulių fermose yra sunkiau, bet kol kas išsiverčiame“, – aiškino žemės ūkio bendrovės direktorius.

Apie 90 darbuotojų (amžiaus vidurkis – apie 45 metus) turinčio ūkio vadovas pabrėžė, kad, norint išlaikyti darbingą kolektyvą, reikia branginti savo žmones. „Mes saugome darbuotojus, optimizuojame darbo vietas, stengiamės kuo daugiau procesų mechanizuoti, kad būtų lengviau dirbti žmonėms. Jie laiku gauna atlyginimą, ir gana adekvatų. Gal todėl mūsų darbuotojai ir neišsibėgiojo“, – svarstė A.Grubliauskis.

Ginkūnų agrofirmos direktorius atkreipė dėmesį, kad per pastaruosius dvejus metus, kai dėl pieno krizės buvo smukusios gyvulininkystės ūkių pajamos, bendrovė neskriaudė darbuotojų ir nemažino atlyginimų. „Mums už pieną mokėjo mažiausią kainą ES, bet mes negalėjome mažiau mokėti melžėjoms. Pieno gamybos nuostolius dengė pajamos iš augalininkystės. Tai padėjo mums išgyventi“, – aiškino pašnekovas.

Išgąsdino ketinimai

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis teigė neturintis duomenų, kiek svetimšalių gali būti įdarbinta žemės ūkio bendrovėse. Jis prisiminė vieną atvejį, kai viena Aukštaitijos žemės ūkio bendrovė veltui ieškojo veterinarijos specialisto, kuris būtų sutikęs dirbti provincijoje. Teko įdarbinti specialistą iš Ukrainos. Šis atvyko su šeima, gavo butą, vaikai dabar lanko lietuvišką mokyklą.

„Nenustebsiu, jeigu žemės ūkio įmonės pradės įdarbinti ukrainiečius ar baltarusius. Regionuose seniai jaučiamas darbo jėgos stygius, o jokiai valdžiai tai nė motais“, – apgailestavo J.Sviderskis.

Anot LŽŪBA vadovo, kvalifikuoti specialistai žemės ūkio bendrovėse uždirba apie 1 000 eurų ir daugiau. O per darbymetį įmanoma uždirbti ir dvigubai daugiau. Tiesa, žiemą augalininkystės ūkiuose atlyginimai būna kuklesni.

J.Sviderskis išreiškė nuogąstavimus, kad naujoji valdžia ėmė švaistytis ketinimais, kurie sukėlė nerimą žemės ūkio bendrovėms. „Žada mažinti išmokas stambiesiems, bet ar įvertino, kiek bendrovės įdarbina žmonių? Kaip tada stabdysime emigraciją? Kai kurios mūsų išlaidos jau didesnės nei vakariečių, o ant mūsų galvų krauna vis daugiau mokesčių. Netikėtai dar pabrangino ūkyje naudojamą vandenį. Tiek spraudžia į kampą, kad belieka vienintelis taupymo rezervas – darbo užmokestis. Bet tai – ne išeitis“, – konstatavo LŽŪBA vadovas.

Darbdavių atsakomybė

Guoda Burokienė, Seimo Migracijos komisijos pirmininkė

Viena pagrindinių kaimo tuštėjimo priežasčių – darbo vietų stoka ir gaunami maži atlyginimai, iš kurių žmonės negali išgyventi. Jeigu vietos darbdaviai siūlo labai mažą algą, mūsų gyventojai ieško, kur galėtų uždirbti daugiau. Tada tenka samdyti darbuotojus iš trečiųjų šalių.

Aišku, kai kurios specialybės, pavyzdžiui, mechanizatoriaus, nėra populiarios tarp jaunimo. Bet, manau, situacija pasikeistų, jeigu būtų mokami ndidesni atlyginimai. Nieko blogo, jeigu į Lietuvą atvažiuoja dirbti užsieniečiai, galbūt jie čia įsikurs su šeimomis. Vis dėlto apmaudu, kad regionuose negali mūsų žmonės išgyventi. Darbdaviai turėtų prisiimti atsakomybę, kad savo laiku nedidino atlyginimų. Emigrantai konstatuoja, kad savo šalį paliko dėl mažų atlyginimų ir prastų darbo sąlygų.

Siūlo susitarti

Tomas Tomilinas, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas

Įdarbindami užsieniečius darbdaviai ieško galimybių mažinti išlaidas, aišku, dėl to pralaimi mūsų darbuotojai. Bėda, kad Lietuvoje nėra kolektyvinių susitarimų. Mes siūlome darbdaviams pasirašyti nacionalinį susitarimą ir įsipareigoti kelti atlyginimus, kol neišsivažinėjo paskutiniai darbuotojai. Jeigu visi arba bent dauguma darbdavių susitartų, darbo rinkoje nebūtų konkurencinio spaudimo ir nereikėtų įdarbinti daug užsieniečių.

Jeigu darbdaviai neras tarpusavio sutarimo, laimės nesąžiningieji, kurie bando atpiginti darbo jėgą. Darbdaviams reikėtų konkuruoti ne dėl pigesnės darbo jėgos, o dėl produktų ir paslaugų kokybės, idėjų.