Daug pieno duodančioms ir gausiai šeriamoms karvėms labiau tinka vėsesni tvartai, mažai pieno duodančioms ir skurdžiau maitinamoms - šiltesni. Scanpix nuotr.

Norint pagerinti pieno kokybę, reikia pasirūpinti tinkamai įrengtu tvartu, kuriame būtų užtikrinta gera ventiliacija, reikiama temperatūra, drėgnis, apšvietimas.

Ventiliacija

Tinkamai įrengus ventiliacijos sistemą į tvartą patenka pakankamai šviežio oro. Geriausiai pastatai vėdinami, kai vyraujantys vėjai pučia statmenai kraigo angoms (žr. pav.).

Dažnai, ypač senuose tvartuose, yra per šilta ir per drėgna. Tokia aplinka labai palanki mikroorganizmams daugintis, o karvės geriau jaučiasi, kai tvarte sausa ir vėsu. Gyvuliai išskiria nemažai šilumos, tad jei nepavyksta jos pašalinti pro aukščiausią pastato vietą (kraigą), susidaro kondensatas. Tai padidina oro drėgnį tvarte. Jeigu oras atšąla, susikondensavę vandens garai pradeda kristi ant gyvulių ir guoliaviečių, o atsiradusi drėgmė sukuria palankias sąlygas bakterijoms daugintis. Jei šiltas oras yra pašalinamas pro stogo angas, pro šoninių sienų tarpus patenka šviežias oras. Tokia oro cirkuliacija tvarte turi vykti nuolat. Svarbu paminėti, kad karvės labai nemėgsta skersvėjų.

Ventiliacijos efektyvumui įtakos turi stogo nuolydis. Paprastai jis būna apie 12,5 proc. Kraigo plotis siekia 0,3–0,4 m. Apskaičiuota, kad 3 metrams pastato pločio turi tekti 5 cm kraigo plyšio.

Sudėtinė mikroklimato dalis yra oro judėjimas, turintis įtakos organizmo termoreguliacijai. Kai aplinkos oro temperatūra aukšta, oro srautai apsaugo gyvulius nuo perkaitimo, o kai temperatūra žema – padidėja gyvulių peršalimo galimybė. Jeigu oro judėjimo greitis gyvulių laikymo pastate labai mažas (0,01–0,05 m/s), tai rodo, kad oro apykaita ir vėdinimas patalpoje nepakankami. Nuo 0,1 iki 0,4 m/s padidėjęs oro judėjimo greitis prilygsta 5 °C sumažėjusiai temperatūrai. Nešildomuose tvartuose oro judėjimo greitis tinkamiausias nuo 0,15 iki 0,3 m/s, o šildomuose – 0,5 m/s, esant optimaliai temperatūrai (5–10 °C) ir drėgmei (iki 70 proc.).

Oro judėjimo greitis tvartuose daro didelę įtaką šilumos išskyrimo intensyvumui. Jei oras juda labai lėtai, iš gyvulio organizmo išsiskirianti šiluma sušildo aplink jį esantį oro sluoksnį, kuris padeda gyvuliui apsisaugoti nuo peršalimo. Tačiau kai tvarte šalta, oro judėjimo greitis neturėtų viršyti 0,15 m/s. Šaltuoju metų laiku tvartuose ypač kenksmingi skersvėjai. Jie susidaro priešingose pusėse atidarius langus, duris arba tuomet, kai priešpriešiniuose tvartų languose, duryse arba sienose yra daug plyšių. Vasarą, kai aplinkos temperatūra pakyla iki 25–30 °C šilumos ar daugiau, intensyvesnis oro judėjimas gyvuliui padeda apsisaugoti nuo perkaitimo, todėl šiuo metų laiku leistinas didesnis oro judėjimo greitis –iki 0,5–1,6 m/s.

Gera ventiliacija tiek žiemą, tiek vasarą įmanoma pastate, kuriame sumontuotos plačios užuolaidos. Svarbūs yra du dalykai. Pirmiausia, bent 5 cm tokio tvarto stogo turi būti izoliuoti. Stogo izoliacija žiemos metu neleidžia vandeniui kondensuotis, o vasarą apsaugo tvartą nuo perkaitimo. Antra, svarbu turėti galimybę valdyti oro srautą, patenkantį į pastatą ir išeinantį iš jo. Į fermą patenkantis oro srautas gali būti reguliuojamas plačiomis užuolaidomis. Vasarą jos turėtų būti visiškai pakeltos, kad oras patektų į fermą karvės aukštyje. Šiltuoju metų laiku oras fermoje turi judėti tik horizontaliai, taigi ją projektuojant į tai turi būti atsižvelgiama.

Norint valdyti oro išėjimo iš pastato srautą, reikėtų įrengti kaminus. Juose įmontuojamos sklendės, kuriomis galima valdyti angos dydį. Kaminai aktualūs žiemą, kuomet vyksta horizontali ventiliacija.

Laikantis šių dviejų principų, nesunkiai galima pasirūpinti puikia ventiliacija vasarą ir žiemą, net jei šaltuoju metų laiku termometro stulpelis nukris iki 30 °C šalčio. Dėl šios sistemos karvės gauna šviežio oro, o ūkininkas žiemą nepatiria rūpesčių.

Oro temperatūra

Tai vienas svarbiausių mikroklimato veiksnių. Kai patalpos temperatūra yra 25 °C šilumos ir aukštesnė, ore labai padidėja drėgmės kiekis, todėl gyvuliai gali perkaisti. Jei tokia drėgmė laikosi ilgą laiką, sutrinka visos gyvulio organizmo funkcijos ir jis gali gauti šilumos smūgį. Labai pakilus aplinkos oro temperatūrai ir santykiniam oro drėgniui, smarkiai sumažėja šilumos išskyrimas konvekcijos būdu, sutrinka termoreguliacija ir organizmas perkaista. Norint, kad gyvuliai neperkaistų, tvartuose reikia sumažinti santykinį drėgnį ir padidinti oro judėjimo greitį. Karštomis dienomis gyvuliai turi turėti galimybę pasislėpti pavėsinėje arba medžių paunksnėje. Skirtingų veislių ir skirtingo produktyvumo galvijai į aplinkos temperatūros pokyčius reaguoja nevienodai, pvz., juodmargės atsparesnės šalčiui už džersių veislės karves.

Daug pieno duodančioms ir gausiai šeriamoms karvėms labiau tinka vėsesni tvartai, mažai pieno duodančioms ir skurdžiau šeriamomis – šiltesni. Daug pieno duodančių karvių organizme pasigamina daugiau šilumos. Nustatyta, kad 500 kg sverianti ir 25 kg pieno per parą duodanti karvė kas valandą į aplinką išskiria 1 050–1 060 kcal šilumos, o tokio pat svorio, bet 5 kg mažiau pieno duodanti karvė į aplinką per valandą išskiria tik 800–850 kcal. Šaltoje aplinkoje pašarų sąnaudos gerokai padidėja, bet kai temperatūra nukrinta iki 14–15 °C šalčio arba pakyla daugiau nei 28–30 °C, labai mažėja pašarų sąnaudos bei primilžis.

Tvartuose, kuriuose galvijai laikomi palaidi, temperatūra gali svyruoti nuo 7 °C šalčio iki 17 °C šilumos, tačiau visais atvejais galvijai turi turėti sausas ir šiltas guoliavietes.

Šilumos sukeltas stresas galvijus veikia labiau nei šalčio stresas. Šiluminį stresą gyvuliai dažniausiai patiria rytinės ir centrinės Europos šalyse, kur vyrauja aukšta temperatūra ir didelė oro drėgmė. Atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad dėl šiluminio streso, kuris veikia karves ilgą laiką, gerokai krinta pieno riebumas, jame mažėja baltymų kiekis. Optimali produktyvių karvių laikymo temperatūra yra nuo 7 ºC šalčio iki 22 ºC šilumos.

Oro drėgnis

Melžiamos karvės yra labai jautrios oro drėgmei. Drėgno oro laidumas šilumai yra daug didesnis negu sauso, todėl šaltame ir drėgname tvarte gyvulys netenka kur kas daugiau šilumos negu sausame. Jei aplinkos temperatūra aukšta, drėgnas oras stabdo prakaito garavimą ir šilumos išskyrimą, todėl galvijai gali perkaisti. Be to, drėgnose patalpose susidaro daug palankesnės sąlygos įvairiems mikroorganizmams (tarp jų ir patogeniniams) daugintis. Drėgname ore kybančios dalelės (bakterijos ir kt.) gali virsti kondensacijos taškais, aplink kuriuos ims kauptis tvartų ore esantys vandens garai. Taip ore atsiranda smulkučių lašelių su bakterijomis. Būdami rutuliuko formos, jie lengvai nurieda per kvėpavimo takus dengiantį epitelį net į plaučių alveoles, o su sausu oru įkvepiamas dulkes bei mikroorganizmus kvėpavimo takų epitelio plaukeliai nesunkiai sulaiko.

Didelis oro drėgnumas ypač žalingas esant žemai oro temperatūrai. Jei kailis nuolat drėgnas, padidėja pavojus gyvuliui pešalti ar net kristi. Nustatyta, kad padidėjus drėgnumui tvarte iki 90 proc. karvių primilžis sumažėja 1,4 kg, o esant 100 proc. drėgnumui primilžis sumenksta 4,3 kg. Kai oro drėgnumas per mažas, gyvuliai suserga pneumonija. Didelis oro drėgnumas esant karštam orui sukelia tvankumo jausmą, gyvuliai neišspinduliuoja pakankamai šilumos, nes drėgname ore sunku išgarinti kūno drėgmę. Mažiausias leidžiamas gyvulių laikymo patalpos santykinis drėgnis yra 40 proc.

Oro dulkėtumas

Labiausiai dulkės kenkia kvėpavimo organams. Dulkių sudėtis labai įvairi: be pašarų ir išdžiūvusių ekskrementų dalelių, suragėjusių odos epitelio ląstelių, jose būna sudėtingų kombinuotųjų pašarų sudedamųjų dalių, mikroorganizmų, grybų ir jų veiklos produktų (endotoksinų, mikotoksinų). Oro dulkėtumas labai padidėja (21,5–43,6 kg į m³) šeriant gyvulius sausaisiais pašarais, o pavojingiausios dulkės yra 0,2–5,0 μm (mikrometrų) dydžio.

Didelė dulkių, mikroorganizmų ir dujų koncentracija slopina apsaugines kvėpavimo sistemos funkcijas, todėl teigiama, kad minėti gyvulių patalpų teršalai yra laikomi respiratorinių ligų rizikos veiksniu.

Apšvietimas

Pastatuose gyvūnai neturi būti laikomi nuolatinėje tamsoje arba vien dirbtinėje šviesoje. Saulės šviesa per akių rageną ir odos receptorius teigimai veikia gyvulių nervų sistemą, o per ją stimuliuoja daugelį svarbių organizmo funkcijų. Patamsyje laikomų karvių servis periodas pailgėja, padažnėja bergždumo atvejų. Nepakankamai apšviestuose tvartuose laikomi veršeliai dažnai suserga rachitu, mažakraujyste ir kitomis ligomis. Šviesos trūkumas per ilgesnį laiką gali sukelti depresiją, sumažinti atsparumą užkrečiamoms ligoms, todėl galvijų laikymo patalpos turi būti natūraliai apšviestos.

Jei melžiant karvės tešmuo nepakankamai apšviestas, melžėjai beveik neįmanoma jo švariai nuplauti, taigi nešvarumai patenka į pieną. Jei tvarte nepakankamai šviesu, numelžus pirmąsias čiurkšles, sunku pastebėti dėl tešmens ligų atsirandančius pieno pokyčius (suskystėjęs, papilkėjęs pienas, krešulių, gleivių, kraujo pėdsakai ir kt.). Be to, sunkiau pastebėti, kada pienas baigia tekėti iš spenių, todėl nepakankamai apšviestame tvarte neretai melžikliai nuo spenių nuimami pavėluotai, taigi gadinami speniai.

Natūraliai patalpos apšviečiamos per sienose įrengtus langus. Šaltuose ir pusiau šaltuose tvartuose be pastogių patalpos apšviečiamos per šviesą praleidžiančias užuolaidas ant angų sienose ir per skaidrias dangas stoge. Jei gyvūnų fiziologinėms ir etologinėms reikmėms tenkinti nepakanka esamos natūralios šviesos, turi būti įrengiamas dirbtinis apšvietimas. Jam naudojamos kaitrinės arba liuminescencinės lempos.

Kad karvių tešmenys būtų pakankamai apšviesti, šviestuvai išdėstomi virš melžėjų tako. Dirbtinio apšvietimo normos melžimo vietoje pririštų karvių tvarte yra 120 Lx (liuksų), o palaidų karvių melžykloje tešmens lygmenyje turėtų būti 200–400 Lx, šėryklose – 75 Lx, boksuose, garduose – 50 Lx.

Triukšmas

Didžiausias leidžiamas pastovaus triukšmo lygis, kuris veikia gyvulius, yra 70 dB. Trumpam laikui leidžiamas triukšmo lygis negali viršyti 85 dB. Esant dideliam triukšmui, padidėja širdies susitraukimų ir kvėpavimo dažnis, gyvulys patiria stresą, todėl pakinta jo elgesys. Triukšmas taip pat turi įtakos embrionams ir jaunikliams, sutrinka jų vystymasis, jie gimsta asimetiški, t. y. galūnės (priekinės ar užpakalinės kojos) būna nevienodo ilgio ir dydžio. Patelėms triukšmas gali sutrikdyti hormonų ir reprodukcinių sistemų funkcijas.

Vidas Tolevičius, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyresnysis gyvulininkystės specialistas

www.agroakademija.lt