Galzdonų pieno ūkio šeimininkai Rima ir Valdas Bernotai (centre) su ūkį aplankiusiais Usėnų seniūnu Algirdu Raukčiu (kairėje) ir Žemės ūkio skyriaus vedėju Povilu Budvyčiu.

Neseniai susumuoti Šilutės rajono savivaldybės „Metų ūkio“ konkurso rezultatai. Pirmąją vietą komisija skyrė ūkininkams Rimai ir Valdui Bernotams, antra atiteko Birutei ir Kęstučiui Žvirbliams iš Vanagių, treti – Laimutė ir Kazys Srugiai. Nuvykome į šiuo pavyzdinius ūkius pasižvalgyti. Tiesa, antros vietos laimėtojų Žvirblių tą popietę nebuvo namie, apie juos papasakosime kitąkart.

Galzdoniškiai Rima ir Valdas Bernotai dar gana jauni, beje, taip ir atrodo. Ir nepasakytum, kad šeimininkė kas rytą keliasi prieš keturias ir skuba į melžimo aikštelę netoli namų pamelžti keliasdešimt savo karvių bandą… Matydamas šalia vieškelio jų rūpestingai prižiūrėtą ir išgražintą sodybą taip pat ne iškart suprasi, kad čia pieno ūkis. Veikiau pamanytum, kad kokia kaimo turizmo sodyba. Bet ne! Šeimininkai sakė kažkada turėję parduotuvę, bet prekybininko laimės teko atsisakyti – per mažai Galzdonuose žmonių bėra likę, kad parduotuvė išmaitintų.

„Ir javų čia nepasėsi – aplinkui vien apsemiamos pievos. Iki Nemuno tėra puskilometris“, – porina šeimininkas Valdas Bernotas. Gyvuliams reikalingų grūdų nusiperka. Tad gal ir labiau apsimoka pirkti grūdus nei nederlingoje žemėje juos auginti? Kažkada turėjo 30 ha dirbamos žemės gabalą – užsiaugindavo.

Iš savo turimos melžiamų karvių bandos kasdien parduoda beveik po toną pieno. „Dirbame patys. Rytais nuo 6 val. ateina vyras pagelbėti“, – nė kiek nesiskųsdama pasakojo Rima Bernotienė. Kol visą bandą pamelžia, praeina pustrečios valandos. Vakare – tiek pat. Vadinasi, tenka dirbti be laisvadienių, be atostogų. Bernotai dėl to neaimanuoja: „Ilgam ūkio svetimiems nepaliksi. Nebent vienai dienai gali paprašyt. Kad ir žmonių aplinkui nedaug. Visi tokie pat ūkininkai, kaip ir mes.
Usėnų seniūnas Algis Rauktys priduria, kad net sunku išskirti, kuris iš jų sėkmingiau savo karvių ūkį tvarko – visi čia rūpestingi ir tvarkingi šeimininkai. Nepalyginsi su panašaus dydžio Kavolių kaimu – ten dauguma iš pašalpų gyvena…

Kokia šio ūkio perspektyva? „Gal dukros kada sugrįš. Mes jų neskatinam, bet ką gali žinoti, kaip gyvenimas pasisuks“, – garsiai pasvarsto ponia Rima, bet kažin ir pati ar tiki, kad teisininkės ir dizainerės profesijas įgijusios atžalos sugrįžtų į pienininkystės ūkį. Pats ūkio šeimininkas sakė: „Žemės ūkis – be ateities. Kažkas nustatys, kiek mokės už pieną, ir niekam nepaprieštarausi… Po šiai dienai 2008 metų pieno pirkimo kainos negrįžo… Bet kažką reikia daryt, kažkaip išgyvent“. Mes paprieštaraujam, kad žvelgiant į tvarkingą ir išpuoselėtą sodybą minčių apie išgyvenimą nekyla…

„Ne dėl kitų darom, dėl savęs. Kai kas stebisi, kam čia užkampyje taip gražintis…“ Viską, kas aplinkui, Valdas Bernotas remontavo, statė, mūrijo, betonavo savo rankomis. Ko nemokėjo, sako, išmokęs. Kas iškart nepasisekė – per laiką įgudo.

Paleičiuose

Laimutė ir Kazys Srugiai gyvena standartiniame sovietinius laikus menančiame „alytnamyje“, jų kiemą atskirsi iš medžio drožinių. Saulėtą rugsėjo pabaigos dieną šeimininko namuose nerandam – laukuose kviečius sėja.

Šeimininkė Laimutė pasakoja, kad jų bandoje 80 galvijų, melžiamų karvių dabar turi 35. „Tiek tų gyvulių. Grūdų užsiauginam tik gyvuliams. Nuo 1992 metų vargstam su tais gyvuliais. Dabar jau nebevargstam, rankų darbo beveik nelikę…“

Priešingai nei Galzdonuose, paleitiškiai gyvuliams šerti ir karvėms melžti nuolatos samdo du žmones.
„Mes nuo aušros iki sutemų nedirbam. Taip nevaliotumėm. Mes ir išvažiuojam, ir pakeliaujam po Lietuvą. Daug dabar įdomių vietų, yra kur akis paganyt. Į užsienį? Nebent po vieną galėtumėm. Ilgam svetimiems melžiamų karvių bandos nepaliksi. Mąstom ateityje vien mėsinius galvijus auginti. Su jais mažiau būni pririštas. Karvių bandą pardavęs galėtum nusipirkti mėsinių bandą. Mėsinis veršiukas, laikomas prie karvės, per metus užauga iki 600 kg. Už tokio svorio šiemet iki 1,50 euro už kilogramą gyvo svorio moka“, – pasakojo apie ūkį šeimininkė Laimutė.

Į Paleičius šeima atsikėlė 1987-aisiais, trumpam… Moteris dirbo Juknaičių tarybinio ūkio skyriaus buhaltere, nors jos specialybė nė iš tolo nepanaši į finansininkės. Ji – choreografė, kilusi iš Telšių… „Per tiek metų net žemaičių kalbą pamiršau…“ – porino linksmai nusikvatodama.

Akis užkliūva už moderniai tamsintais stiklais įstiklintos namo verandos, sakau: „Modernu!“ „Na, jei dirbam, uždirbam, tai ir gyventi gražiau norisi“, – atšauna žodžio kišenėje neieškanti moteris. O čia dar pro garažo praviras duris saulės zuikučiai ant blizgančio visureigio „Toyota Land Cruiser“ lako šokinėja. „Neskurstam…“ – nutęsia pašnekovė.

Paleitiškė Laimutė Srugienė – prie savo kiemo puošmenos.
Autoriaus nuotr.

Tik, va, ar grįš kada ūkio perimti dukros? Jokių garantijų. „O galėtų normaliai pragyvenimui užsidirbti“ , – pridūria pieno ūkio šeimininkė.

Kalbas apie menkas pieno kainas ir kitokius gyvulių augintojus kamuojančias neteisybes šioje pasakojimo dalyje praleidome. Kaip ten blogai bebūtų, darbo nebijantys žemdirbiai, gyvulių augintojai nepražūsta.

Petras Skutulas