Scanpix nuotr.

Šinšilų gerovė svarbiausia – tokia pagrindine tema buvo persmelktas oras tarptautinėje konferencijoje, į kurią suvažiavę mokslininkai išsamiai dalijosi nuveiktais darbais šinšilų auginimo ir laikymo srityje. Rodos, galima pasidžiaugti gražiais ketinimais rūpintis tokių mielų gyvūnėlių gerove, tačiau visą laiką kažkodėl neapleido jausmas, kad ne viskas taip gražu, kaip piešiama.

Šinšilų bumas

Prisimenate pasaką apie Jonuką ir Grytutę, kurie pas raganą nuklydo. Ir kaip piktoji vaikus atpenėjo, kad paskui ant ližės į krosnį įstumtų ir skaniai sukrimstų… Tačiau pasakoje sumanusis Jonukas pats raganą į ugnį įgrūdo, taip išgelbėdamas ir seserį, o štai šinšilos tokiais protiniais gebėjimais neapdovanotos.
Pastaraisiais metais suklestėjęs šinšilų auginimo bumas bent jau žiniasklaidoje pristatomas įspūdingai. Tai – vienas pelningiausių verslų, nereikalaujantis didelių investicijų, kuris padės išspręsti emigracijos ir užimtumo regionuose problemas, pasitarnaus mažinant socialines išmokas savivaldybėms ir pan. Šiuo metu Lietuvoje šinšilas augina daugiau kaip 120 verslo subjektų ir jų skaičius didėja, šį verslą proteguoja įvairūs politikai. Susidomėjusiųjų auginti šiuos kailinius žvėrelius mūsų šalyje iš tiesų labai daug.
Bendras kailių eksportas Lietuvos ekonomikai, tarptautinio Kopenhagos aukciono duomenimis, kasmet duoda iki 125 mln. eurų pajamų, iš jų šinšilų ūkiai – apie 26 mln. eurų. Šiuo metu Lietuva užima maždaug 2 proc. Europos ir 1,2 proc. pasaulinės kailių rinkos. Nė viena kita Lietuvos žemės ūkio sritis tokio rezultato nepasiekia.

Gyvenimo kelias

Tačiau tokios optimistinės kalbos kelia ir klausimų. Verslininkas Aleksandras I. jau kiek laiko svarsto užsiimti šia veikla, tačiau jaučia nerimą dėl kai kurių faktų: „Kaip ir visuomet, išgirdęs apie kokį nors labai perspektyvų ar greitai atsiperkantį nerealų verslą, suklustu ir imu skrupulingai viską tikrinti“, – sakė jis.
Pasak jo, jei verslas neatsiperka per 5 metus, vadinasi, tai – ne verslas, o gyvenimo būdas. Jam pritarė ir Steponas M., kuris augino šinšilas, o dabar neaugina. Pasak jo, tokia veikla skirta žmogui, kuris dirba pagrindinį darbą, turi patalpas ir gali investuoti apie 20 tūkst. eurų. „Žinoma, galima pradėti nuo mažiau. Patariu investuoti tik savo pinigus, nesiskolinti, juk niekas neveja, gali iš darbo grįžęs apeiti šinšilas, stebėti, veisti, lupti kailius ir pan. Pardavęs gali prisidurti prie atlyginimo“, – sakė jis. Tačiau rezultato gali tekti laukti labai ilgai, todėl tas pernelyg optimistinis požiūris, su kuriuo jis susiduria viešojoje erdvėje, yra klaidingas, vis dėlto reikėtų labai gerai viską apgalvoti.

Verslas, kaip ir kiti

Vienas didžiausių Lietuvoje šinšilų augintojų Alvydas Barsteiga teigė, kad tai yra toks pat žemės ūkio verslas, kaip ir visi kiti, kuris gali būti tiek pelningas, tiek nuostolingas. „Šinšilų auginimas reikalauja daug atsidavimo ir nors fiziškai tą daryti nesunku ir nereikia specifinio išsilavinimo, norint būti geru šinšilų augintoju būtina stengtis. Nors šie graužikai nėra labai lepūs, jiems reikia pastovios temperatūros, tylos, nuolatinės priežiūros ir, jei tik dėmesio skiriame mažiau, rezultatas būna prastas arba visiškai jokio. Vienareikšmiškai pasakyti, ar veikla bus pelninga, ar nepelninga, sunku: viskas priklausys nuo to, koks bus augintojas“, – pasakojo jis.
Pradinės investicijos – reikia patalpų, narvelių, pašarų ir pačių žvėrelių. Pasak A.Barsteigos, kuo narvo konstrukcija sudėtingesnė, tuo jis brangesnis, tačiau lengviau valomas, paprasčiau prižiūrėti žvėrelius. „Kiekvienas ūkininkas turi spręsti, kaip ir kokias technologijas naudoti, kad būtent jo sąlygomis tai duotų didžiausią efektą. Ne tik auginimo sistemos, bet ir patalpų įrengimo išlaidų nurodyti neįmanoma, nes kiekvienas ūkininkas disponuoja ne vieno infrastruktūrinio lygio turtu“, – pasakojo A.Bersteiga.

Verslo minusai

A.Barsteiga išvardijo ir minusus: „Ne kiekviena turtinga ponia šinšilų kailinius įperka dėl didelės jų kainos. Tokia aukšta kaina riboja kailiukų paklausą, ir tai labai jaučiama, kai krizės ištinka Kiniją ar Rusiją, kurios nuperka apie 70 proc. pasaulio kailių. Kita esminė klaida – žmonės suskaičiuoja sąnaudas ir pelną, bet neatsižvelgia į tai, ko negalima suskaičiuoti, – į meilę ir dėmesį. To neįtrauksi į jokį verslo planą, tačiau tai lemia sėkmę.“
Pasak A.Bersteigos, ne veltui daug kalbama apie šį verslą. Kaip ir visoje Europoje, tam tikros jėgos siekia uždrausti kailinių žvėrelių fermas ES šalyse. „Siekiama, kad kailinių žvėrelių auginimas būtų perkeltas į tas šalis, kuriose kailiniai paklausiausi, – sakė A.Bersteiga. – Žemės ūkis – palyginti nesudėtinga veikla ir net besivystančių šalių fermeriai būtų pajėgūs auginti kailinius gyvūnus, todėl ir puolami ES fermų savininkai.“

Siūlo valgyti bulves

Vis dėlto daug kas konferencijoje kėlė klausimų. Kalbinti šinšilų augintojai nenorėjo pasakyti vardų ir pavardžių, o vienas didžiausių – A.Bersteiga – pareikalavo klausimų raštu, po to straipsnio autorę ėmė atakuoti TAGAVA (Tradicinio atsakingo gyvūnų auginimo verslo asociacijos) atstovas. Jis griežtai pradėjo teirautis, kokiu tikslu straipsnis bus rašomas. Atsisakius informuoti, pareikalavo redakcijos vadovų kontaktų: esą papasakos apie neetišką pavaldinės elgesį. Tai ko gi nerimauja taip gražiai pasivadinusi asociacija, kuri atlieka tokį šventą darbą – rūpinasi gyvūnų gerove? Tikėtina, kad didžiausią šinšilų augintoją, taip mylintį gyvūnėlius, užgavo klausimas apie moralinę šio verslo pusę: juk kailis nėra pirmo būtinumo prekė.
Kailinių žvėrelių auginimas gana prieštaringai vertinamas visoje Europoje: gyvūnų teisių aktyvistai vis atkakliau reikalauja liautis naikinti žvėrelius dėl prabangos prekių. Kai kurios šalys uždraudė šinšilų auginimą kailiams, tarp jų ir Jungtinė Karalystė, Austrija. Aktyviai šie klausimai svarstomi kitose šalyse, o draudimams atsilaiko Suomija ir Lenkija.
„Pagal tokią logiką nereikia jokių ananasų ar apelsinų vaikams, nes būtiniausius poreikius tenkina ir bulvė, – laiške piktinosi A.Barsteiga. – Visi galime gyventi bendrabučiuose, galime apsirengti vatinuke, vestuvėse jaunoji gali dėvėti kartūno sijoną ir megztuką. Kalbos, kad kailinių nereikia, nes tai – prabanga, kad privalome rengtis tik elementarius poreikius tenkinančiais drabužiais, šiandien skamba trumparegiškai ir neišmintingai… Ir kodėl nekalbama apie kovą prieš vištų žudymą, kiaulių ar avių, ožkų arba veršelių žudymą?“

Dvigubi standartai
Ne kartą iš TAGAVA atstovų teko girdėti, kad būtent kinai yra linkę skatinti Europoje įvairius gyvūnų teisių aktyvistus siekti įvairių suvaržymų ir draudimų, nes jie suinteresuoti užversti rinką ne tokiais kokybiškais kailiais, gaminamais pas juos. Tačiau jokių konkrečių argumentų, patvirtinančių šią sąmokslo teoriją, jie nepateikė. Brigita Kymantaitė, gyvūnų teisių aktyvistė, vargu ar pažįsta nors vieną kiną. „Neramina tai, kad jei augini šinšiliuką kaip augintinį, sąlygos yra vienos – turi būti tam tikrų išmatavimų atitinkami narveliai, jis privalo turėti savo gyvenimui smėlio, žaislų, tam tikras sąlygas, o štai jei tas pats žvėrelis laikomas kaip ūkinis, jam taikomi visai kiti standartai, tie narvai daug mažesni, gyvūnui kiekviena diena būti yra kančia“, – sakė ji.
Auginamų gyvūnų gerovė rūpi ir ponui A.Bersteigai. „Manau, vienintelis moralinis aspektas šiuo atveju yra tai, kokiomis sąlygomis užtikrinama auginamų gyvūnų gerovė. Noriu pabrėžti, kad, kitaip nei auginant kitus ūkinius gyvūnus, būtent kailinių gyvūnų gerovė tiesiogiai susijusi su gaunamu pelnu. Paprastas pavyzdys, kurį nesunkiai gali suprasti kiekvienas: jei žmogus jaučia stresą, nuovargį, ar šiaip jaučiasi nelaimingas, pirmiausi tai matyti iš jo išvaizdos, plaukų ir odos. Tik aukšti gyvūnų gerovės standartai kailinių gyvūnų fermose garantuoja kailių kokybę“, – pasakojo jis. Iš tiesų rimtas argumentas A.Bersteigos žodžiuose.

Gerovės taisyklės – dar negreit?

Tačiau meilės tikrai nesijautė audringoje augintojų reakcijoje, kai jie piktinosi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) iniciatyva sugriežtinti reikalavimus siekiant padidinti narvus. Prieš kelerius metus Europos Komisijos ekspertai šalies kailinių žvėrelių augintojus ir VMVT paragino nacionaliniu lygiu įvesti taisykles, kuriose atsispindėtų kokybiškesnė gyvūnų egzistencija. Nepasitenkinimą reiškė ir TAGAVA. Esą tada daugumai tektų verslo atsisakyti, o kiti imtų dirbti nelegaliai. Verslo užkulisiuose kalbama, kad paveikta šio verslo lobistų ir įtakingų politikų, kirsti iš peties VMVT nesiryžo. „Paprastai nacionalinio lygio reikalavimus rengiame pagal kokią nors direktyvą arba sukaupę atitinkamų mokslines žinių, – sakė VMVT Gyvūnų gerovės ir sveikatingumo skyriaus vyriausiasis veterinarijos gydytojas Giedrius Blekaitis. – Direktyvos, reglamentuojančios kailinių gyvūnų laikymą, Europoje nėra, yra tik Europos konvencija, kurioje pateikiamos kailinių gyvūnų laikymo rekomendacijos. Todėl visose šalyse patvirtinti skirtingi reikalavimai. Štai TAGAVA surengtoje konferencijoje vyko diskusijos, kokio dydžio narvelyje auginti šinšilą, kad jis jaustųsi gerai, o prie reikalavimo parengimo prieisime, išklausę visas suinteresuotas puses, taip pat ir žvėrelių globėjus.“
Pasak pareigūno, į šį verslą investuoti reikia labai daug. Nors šinšila – ir mažas gyvūnas, jo poreikiai dideli. O ir narvelio plotis bei aukštis labai svarbūs: latviai pasitvirtinę 45 cm aukščio narvelio standartus, vokiečiai – ne mažiau kaip 60 cm. „Tačiau šinšiliukas turi ir kitų poreikių: jis mėgsta slėptis, narvelyje vietoje grindų turi būti ne vien metalinės grotelės, kad nesusižalotų kojyčių, ir tai – ne išsigalvojimai, o mokslo žiniomis pagrįsti reikalavimai“, – sakė G.Blekaitis.
Tačiau kol bus galima išvysti konkrečias šinšilų gerovės taisykles, teks laukti dar bent trejus metus. Specialieji reikalavimai kanadines audines ir naminius šeškus auginti ne mažesniuose kaip 30 cm pločio narvuose taps privalomi nuo šių metų gegužės 1 d. O reikalavimai kitų kailinių gyvūnų laikymo įrangos (narvų) plotui ir aukščiui įsigalios tik nuo 2019 m. gegužės 1 d. Tada, pasak G.Blekaičio, į kompromisus dėl gyvūnų gerovės bus nesileidžiama. O kol kas šinšiliukai tęs egzistenciją tuose narveliuose, į kuriuos juos patupdė augintojas, savo nuožiūra pagaminęs narvus. Maži narvai yra pigesni ir juos apeiti daug lengviau. Tai ar dar kyla klausimų, kokiomis „gerovės“ sąlygomis gyvena šinšilos.

Žudoma elektra

„Sveiki, renkama grupė žvėrelių žudymo kursams“, – šis skelbimas internete išties šokiruoja, tačiau, aptardami šinšilų verslo ypatumus, negalime apie tai neužsiminti. Šinšilos, sulaukusios 8–9 mėnesių, nutrenkiamos elektros srove, prisegus vieną laidelį prie ausies, kitą – prie uodegos. Tikinama, kad, gavusios elektros šoką, jos žūva iškart, o jų mėsa išlieka tinkama vartoti. Teko ragauti – ji primena triušių mėsą. Kauno technologijos universiteto Maisto ir technologijos katedros profesorė Rimantė Vinauskienė, atlikusi šinšilų mėsos tyrimus, teigė, kad ji pagal maistinių medžiagų sudėtį patraukli žmogui vartoti. „Ji galėtų būti siūloma vartotojams kaip egzotinė, netradicinė mėsa ar iš jos pagaminti produktai“, – reziumavo profesorė. Tai – dar vienas TAGAVA argumentas šinšilų auginimo verslui skatinti. Juk kiti kailiniai žvėreliai, pavyzdžiui, audinės, nužudomos dujų kamerose, o netinkamą mėsą tenka utilizuoti specialiose gyvūninių atliekų bendrovėse. Tačiau šis faktas galutinai paveikė Aleksandrą I., kad jis šiuo verslu nesiverstų: „Jei žvelgtume į šį užsiėmimą kaip į hobį, kuriam labai pritarčiau, jei ne šis aspektas… – sakė jis. – Man ne vis tiek, kaip uždirbti pinigus, tačiau tai –mano sprendimas.“
Situacija, susiklosčiusi šinšilų pasaulyje, paradoksali. Ko gero, juodoji šios ūkio šakos esmė ta, kad tenka sunaikinti socialų gyvūną, kuris atpažįsta šeimininką ir laukia bendravimo su juo, žvelgdamas savo nuostabiomis akutėmis, dėl gražaus kailio, kuris įperkamas vienetams. Ir tikriausiai ne kinai priverčia prieš žvėrelių auginimą kailiams pasisakančius europiečius taip manyti. Pagaliau ar šie gyvūnėliai laimingesni nei augintiniai, laikomi namuose, su kuriais žaidžiama, ar narvuose ūkiuose, – irgi klausimas, ko gero, nevienareikšmis. Tebūna šios mintys dar vienas apmąstymas norintiesiems pasirinkti šį verslą – verta ar ne. O „Valstiečių laikraštis“, matyt, dar ne kartą grįš prie šio kontroversiško ir politikų labai remiamo verslo temos.