R. Melnikienė: "Mūsų kainos grandinės bėdos kyla dėl to, kad turime didelę prekybos ir perdirbimo įmonių koncentraciją. "

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) parengė siūlymus dėl žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginių krypčių ir siekinių iki 2030 metų „Tvarus Lietuvos žemės ūkis – gyvybingam kaimui“. Apie tai, kaip skurdo ir pajamų nelygybės nustekentą kaimą ištraukti iš prarajos, kalbamės su LAEI direktore, Strategijos projekto rengimo grupės vadove dr. Rasa Melnikiene.

Ekonomistai kalba apie mažiausiai dvi Lietuvos ekonomikas ir provincijai brėžia pagyvenusių žmonių pensionato ateitį. Ar matote kitokią mūsų kaimo perspektyvą? 

Dabar nebesu tokia optimistė, kokia buvau prieš penketą metų. Mokslininkai nuolat kalbėjo apieartimiausioje ateityjelaukiančias grėsmes ir problemas. Šiandien tai ir matome. Vienuose regionuose padėtis yra stipriai pablogėjusi, kituose jaučiamas raidos sąstingis.

Vis dėlto, kad ir kaip būtų,turime gyventi ir galvoti apie ateitį. LAEI parengė siūlymus dėl žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos iki 2030 metų. Projektelyg raudona gija eina pagrindinė dabarties problema –socialiai netvarus Lietuvos ūkio, taip pat žemės ūkio augimas.

Regionuose akis bado pajamų nelygybė, skurdas, nors kaimo plėtrai, žemės ūkiui tenka įspūdinga europinė ir nacionalinė parama. Ji auga, o socialinė atskirtis didėja. Gal mums kažką reikia iš esmės keisti? 

Bėda ta, kad mes dažniausiai vienagalvojame, kita kalbame, o trečiadarome.Atkūrus nepriklausomybę sumažėjožemėsūkio produkcijos gamybos mastas,todėl strategiškai buvo siekiama jį atkurti.Parama teko tiems, kurie sugebėjo didinti gamybą. Dabar turime netikėtą rezultatą – labai didelę ūkių koncentraciją, kai apie 2 procentai ūkių valdo 50 procentų žemės. Tai buvo pasiekta per trumpą laikotarpį. Koncentracija ypač padidėjo nuo 2007 metų, kai tiesioginių išmokų suma ėmė priklausyti nuo deklaruojamų pasėlių ploto. Taigi tie, kurie turėjo daugiau žemės, gavo daugiau paramos ir galėjo plėsti savo valdas bei stiprėti.

Mūsų tyrimai rodo, kad panašiam kiekiui produkcijos pagaminti danai, vokiečiai naudoja maždaug 2–2,5 karto mažiau žemės nei didelius ūkius valdantys lietuviai. Tačiau ir vienų, ir kitų gaunamos pajamos panašios. Dabar mūsų šalyje stambių ūkių sektorius konkurencingas, todėl didesnę paramos dalį reikėtųskirtismulkiesiems ir vidutiniams ūkiams.

Pagrindinis ūkio augimo stabdys – mažėjantis gyventojų skaičius. Vis labiau ima ryškėti neigiamosšio reiškinio pasekmės. Jei dabar turėtume tiek gyventojų, kiek jų buvo 2004-aisiais, būtų suvartojama šeštadaliudaugiau maisto produktų. Šiam kiekiui nereikėtų ieškoti eksporto rinkų. Tai gana reikšmingas skaičius.

Remiantis statistika, ir pati skurdžiausia gyventojų grupė, ir šiek tiek geriau gyvenantys žmonės maistui skiria apie 40 procentų savo pajamų. Taigi gaudami daugiau gyventojai pirmiausia nusiperka geresnio maisto. Darydama tokią prielaidą apskaičiavau, kad mažinant skurdąper metus vidaus rinkoje nesunkiai galima būtų sukurti maisto paklausos už 155 milijonus eurų.

Neretai susidaro įspūdis, kad skurdą suvokiame kaip nuo ekonomikos atsietą dalyką. Tačiau ekonomikos apsukos nėra savitikslės ir tai nėra veikla tik pelnui generuoti. Jeigu nėra patenkinami visuomenės poreikiai, kažkas yra blogai. Lietuva stebina paradoksu – nors mūsų bendrasis vidaus produktas auga kone sparčiausiai Europoje, uždirbamebene mažiausiai ir turime begalę socialinių problemų. Mums būtina keisti politiką, nes nebėra kur kristi.

Be gyvybingų šeimos ūkių kaimas neatgis. Tačiau jie sparčiai nyksta, o kitose Europos Sąjungos šalyse tokie ūkiai gana neblogai laikosi. Tiesa, pastaraisiais metais ir kitose valstybėse vyksta pokyčių – didieji sparčiau valgo mažuosius. Ar yra vilties, kad Lietuvoje suklestės daugiau smulkiųjų ūkių?

Vakarų šalių ir Lietuvosekonominė aplinkalabai skiriasi. Jeigu Vakaruose ūkininkas nutraukia savo veiklą ir kaimynui išnuomoja žemę, jis ar jo vaikai tikriausiai turi kitos įdomios ir pelningos veiklos. O kai mūsų ūkininkas pasitraukia iš rinkos, jis tampa potencialiu emigrantu arba darbo biržos lankytoju ir pašalpų gavėju.

Mokesčių mokėtojų pinigais finansuojama žemės ūkio politika neužtikrina galimybės smulkiesiems ūkiams išlikti rinkoje. Lietuvoje Kaimo plėtros programos (KPP) paramos sklaida yra siaura. Dėl to smulkieji ūkiai atsidūrė tokioje padėtyje. Kitose šalyse stengiamasi, kad parama būtų prieinama mažiesiems ūkiams. Pavyzdžiui, 2010–2013 metaisDanijoje net 80 procentų ūkių turėjo galimybę pasinaudoti konsultavimo paslaugomis, o Lietuvoje – vos 13 procentų. Sąlygos gauti europinę paramą turi būti prieinamos, kitaip maži ūkiai nyks. Geras pavyzdys gali būti Lenkija, kur klesti šeimos ūkiai.

Dažnai kalbame apie ūkių konkurencingumą. Tačiau kaip, pavyzdžiui, dėl gabalėlio žemės gali konkuruoti smulkusis ūkis su stambiu? Pastarasis sumokės daugiau ir paims tą lopinėlį, kuris smulkiajam ūkininkui gali būti gyvybiškai svarbus. Mažai paramos gaunantis ūkis neturi galimybių atskleisti savo potencialo.

Mūsų vartotojai dar neatprato nuo natūralių produktų, kurių galėtų daugiau gaminti ir tiesiai vartotojams parduotismulkieji ūkiai. Kodėl nesiseka labiau išplėtoti tokios gamybos?

Daug smulkiųjų ūkių savininkų yra vyresnio amžiaus. Jeigu tų ūkių niekas neperims, jie neturi ilgalaikės perspektyvos. Tačiau mokymuose teko sutikti nemažai jaunų žmonių, kurie gyvena rajonų centruose irdirba kitus darbus, tačiau bando perimti artimų giminaičių žemę, gaminti produktus. Sėkmingai veikiančių mažų ūkių pavyzdžių Lietuvoje yra nemažai.

Mes neturime tradicijos tiesiogiai iš ūkininkų įsigytiproduktų, kaip tai daro prancūzai, italai. Tačiau ši gera mada plinta ir Lietuvoje.Vis dėlto be stiprios valstybės paramos ši rinka formuosis lėtai ir procesas užtruks daug metų. KPP yra priemonių, kurios remia tokią veiklą. Tačiau parama daugiau orientuota materialiems daiktams įsigyti. O trumpoje maisto grandinėje labai svarbi rinkodara, reklama. Ūkininkams nepakanka būtent tokių žinių.

Kita vertus, sudėtinga prekiauti rinkoje, kur prekybos sistema labai stipriai koncentruota. Keli prekybos tinklai visuose prekybos centruose stengiasi pateikti tą patį asortimentą. Mažas ūkininkas negali to padaryti. Jis paprastai gamina nedaug išskirtinių produktų. Gerai, kad atsirado mobiliųjų turgelių judėjimas, kitokių bandymų tiesiogiai parduoti produkciją vartotojams. Reikia kurti daugiau tokių pardavimo vietų ir formų, nes tai – mažų ūkių ateitis. Miestuose formuojasi nauja maisto vartojimo kultūra – žmonės ir dėl socialinio solidarumo nori palaikyti kaimo bendruomenes.

Tačiau turint tokią užimtumo struktūrą, kur apie 60 procentų ūkių valdo iki 10 hektarų, tokia veikla žemės ūkio ir kaimo neišgelbės.

Kiek maisto rinkos galėtų užimti šeimos ūkiai?

Būtų gerai, jei trumpa maisto gamybos grandinė apimtų apie 10 procentų maisto rinkos. Tai būtų didelis mūsų pasiekimas. Beje, 2013 metų žemės ūkio struktūros statistinių tyrimų duomenimis, daugiau kaip 40 procentų ūkininkų teigė parduodantys produkciją tiesiai iš ūkio. Parduoda kaimynams, giminaičiams, turgeliuose ir panašiai. Tokie duomenys nustebino ir sukėlė abejonių. Iš tikrųjų neturime oficialios statistikos, koks yra tokio pardavimo mastas.Vis dėlto džiugina, kad ūkininkai kalba apie tiesioginius pardavimus.

Kainų grandinėje žemdirbiams tenka trečio brolio vieta. Ar esant tokiai padėčiai, kai perdirbėjai ir prekybininkai, ypač pastarieji, yra tarsi valstybė valstybėje, žaliavos tiekėjai gali tikėtis geresnių pokyčių?

Mūsų kainos grandinės bėdos kyla dėl to, kad turime didelę prekybos ir perdirbimo įmonių koncentraciją. Todėl ūkininkai turi stiprinti derybines galias, bet jiems tai sunkiai sekasi. Tokią padėtį gali pakeisti konkurencija. Štai į šalį įžengus naujam prekybos tinklui prasidėjo kainų karas, tai paranku vartotojams. Lygiai taip pat dėl kooperatyvo „Pienas LT“ veiklos atsiranda pokyčių pieno rinkoje.

Pasakysiu kontroversiškai: mes labai rūpinamės eksporto plėtra, o man norėtųsi, kad mažėtų maisto importas. Apie tai mąstau, kai tenka pirkti, pavyzdžiui, kiniškus česnakus. Trumpos gamybos grandinės galėtų daug kur eliminuoti importo poreikį. Pavyzdžiui, į Lietuvą įvežami ekologiški produktai, kurie orientuoti į pirkėjus, gaunančius didesnes pajamas. Juos galėtų tiekti mūsų ūkininkai.

Lietuvoje mažėja kiaulienos gamyba, dabar, aišku, ir dėl plintančio maro. Įsivežame jau net 15 procentų pieno produktų, aišku, dalį – siekdami paįvairinti asortimentą. Apskritai mažiau gaminame gyvulininkystės produkcijos ir tampame augalininkystės kraštu.

LAEI duomenimis, nuo 2005 iki 2013 metų augalininkystės ūkių padvigubėjo, o gyvulininkystė sektorius traukiasi.Taip nutiko neatsitiktinai – augalininkystės plėtrą paskatino tiesioginės paramos schema, kai išmokos skiriamos už deklaruojamos žemės plotą. Kokios čia slypigrėsmės?

Aišku, kad toks europinės tiesioginės paramos modelis paskatino ūkių stambėjimo ir veiklos perkėlimo iš gyvulininkystės į augalininkystę procesą. Anksčiau ūkininkai net nesilaikė sėjomainos, kad būtų atkuriamas dirvožemis, ir siekė kuo daugiau uždirbti.

Javų ūkiams būdinga labai siaura specializacija, ji siekia apie 90 procentų. Tai labai rizikinga, nesšią kultūrą auginantys ūkiai tampa labai priklausomi nuo grūdų kainų ir klimato sąlygų. Ištikus kokiai krizei, tai gali tapti nacionaline problema, nes būtų daug nuostolių.

Istoriškai Lietuva orientavosi į gyvulininkystę. Tarpukariu buvo pasiekta gerų rezultatų per gana trumpą laiką. Tam netrukdė po žemės reformos ėmę dominuoti smulkieji ūkiai. Gyvulininkystė buvo dešimtmečiais vystoma ir kolūkiuose, o atkūrus nepriklausomybę šis sektorius ėmė griūti. Gaila, kad atsisakoma tradicijų. Dabar turėtume padėti išgyventi po krizės išlikusiems pieno gamintojams. Jie iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti šį verslą ir yra labai nusivylę.

Kokia alternatyvių verslų kaime perspektyva?

Jeigu kaimiškose vietovėse tolygiau būtų paskirstoma europinė parama, lengviau kurtųsi alternatyvus verslas. Jeigu žmonės pinigus išleistų vietos parduotuvėje, kirpykloje ar kitokias paslaugas teikiančioje įmonėje, toje teritorijojevisi geriau gyventų. Dabar, kai 2 proc. ūkininkų gauna apie 40–50 proc. visų išmokų, pinigai išleidžiami ne vietos rinkoje. Tokios pajamos nepraturtina kaimo gyventojų.

Lietuvoje sėkmingai sukurtas kaimo turizmo sektorius. Bet kitas alternatyvus verslas nėra sėkmingas. Kaimuose steigiami daugiafunkciai, amatų centrai, tačiau čia pajamų nesukuriama, juos išlaiko savivaldybės.

Realiausios gali būti tokios veiklos, kurios vienaip ar kitaip susijusios su žemės ūkiu. Turiu vilties, kad daugiau smulkiųjų ūkių gamins produktus, kooperuosis ir patys savo gaminius tieks vartotojams. Tikiuosi, kad ir savivaldybės supras, kaip svarbu kaime išlaikyti smulkiuosius ir vidutinius ūkininkus. Juk jiems bus reikalingos savivaldybių teikiamos viešosios paslaugos.

Kaimuose ir miesteliuose sutinkami jauni veidai – dažniausiai mokyklinio amžiaus. Jų taip pat mažėja. Kaip pritraukti jaunimą, kai provincijoje nebelieka viešųjų paslaugų, o kaimo gyventojai jaučiasi stumiami į užribį? 

Jauniems žmonėms patraukli trumpa maisto produktų gamybos grandinė. Vis daugiau jaunų šeimų tam ryžtasi ir bando sukurti savo verslą. Vienas šeimos narys gali užsiima gamyba, kitas rinkodara. Kai esi ne tik žaliavos gamintojas, bet ir užsiimi maisto produkto gamyba, bendrauji su vartotojais, tampa daug įdomiau. Jaunimas išbando naujas pardavimo formas, pasitelkia elektroninę prekybą.

Dėkoju už pokalbį.