Redakcijos archyvo nuotr.

Siekis sumažinti į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki 2030-ųjų Lietuvai gali kainuoti net 7,6 mlrd. eurų ir pakeisti visą mūsų miškų bei medienos pramonę.

Praėjusių metų pabaigoje Jungtinių Tautų klimato kaitos Paryžiaus susitarimo dokumentuose numatyta pramonėje pritaikyti daugiau anglies dioksido išsiskyrimą mažinančių technologijų, palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro, didinti energijos efektyvumą bei pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo.

Miškų nauda akivaizdi

Mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį labai svarbus vaidmuo tenka miškininkystės sektoriui, nes miškai sugeria daug anglies dioksido. Paradoksalu, tačiau dideliu miškingumu ES išsiskirianti Lietuva kaip tik dėl pirmavimo šiame sektoriuje gali skaudžiai nukentėti.

Kovoje su klimato atšilimu miškai užima itin svarbią vietą. Tai ne emocijomis grindžiama išvada. Lietuvos valstybinės miškų tarnybos (LVMT) duomenimis, apie 25 proc. visų anglies dioksido emisijų Lietuvoje sugeria miškai. Net sunku patikėti, kad jie kasmet sulaiko apie 1,8 mln. t anglies, arba 0,8 t/ha.

„Iš viso Lietuvos miškuose sukaupta apie 375 mln. t anglies – 156 mln. t vien dirvožemiuose. Taigi miško poveikis klimato kaitos požiūriu yra tikrai svarbus“, – teigė Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis.

Atrodytų, pasiraitokime rankoves ir – pirmyn sodinti medžių. Tačiau žemės reikia ir duonai auginti.

Taigi kiek turime miškų? Palyginkime. Pavyzdžiui, 1990-aisiais miškai Lietuvoje užėmė 29 proc., o 2016 m. pradžioje – jau 33,4 proc. viso ploto. Tačiau dar didesnio miškingumo tikėtis neverta. Lygindami su padėtimi, kuri buvo susiklosčiusi po Antrojo pasaulinio karo, galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje miškų plotas padidėjo beveik1 mln. ha. Tačiau skaitydami Paryžiaus susitarimą lydinčius dokumentus Lietuvos miškininkai netrykšta optimizmu.

Medienos rezervai

Miškų plotas, palyginti su 1938-aisiais, Lietuvoje padidėjo 1,5 karto, o sukauptas medienos tūris juose per tą patį laikotarpį išaugo net 4 kartus. Tačiau tai ne panaudota, o tik sukaupta mediena. „Dabar turime nuspręsti, kaip elgsimės: medieną miškuose ir toliau kaupsime ir pūdysime ar leisime ją miško savininkams ir valstybei efektyviai panaudoti?“ – klausė A.Gaižutis.

Tokie rezervai kaip Lietuvos miškuose užauginta mediena panaudojami neracionaliai. „Visuose Lietuvos miškuose šiuo metu sukaupta beveik 19 mln. kub. m biomasės. Kasmet iškertame po 10 mln. kub. m, tačiau iš miško išvežama ir pramonei pateikiama tik apie 7 mln. kub. m. Likusi dalis lieka miškuose pūti. Be to, miškuose dar yra apie 11 mln. kub. m sausuolių“, – skaičiavo A.Gaižutis.

Tai ko laukiate? Pjaukite, kirskite, naudokite. Deja, kai tik miško augintojai prasitaria apie subrendusių miškų retinimą, Vyriausybę tuoj pat užplūsta vadinamųjų žaliųjų organizacijų peticijos ir grasinimai surengti protesto akcijas. O gal žalieji teisūs, gal miškų savininkų akyse raibuliuoja tik pinigai? Be to, argi išretinti miškai mažiau sulaikys anglies dioksido, spartinančio klimato atšilimą? Miškų savininkai kategoriškai neigia tokias išvadas.

R. Dovydėno pieš.

Spaudžia iš visų pusių

Sakoma, kad viena bėda – ne bėda, kai kelios užpuola, tada žmogus ir prapuola. Regis, kaip tik taip dabar nutiko miškų savininkams – tiek fiziniams asmenims, tiek miškus valdančiai valstybei. Žalieji spaudžia iš vienos pusės, o ES biurokratai ruošiasi primygti iš kitos, žinoma, jeigu Lietuva ratifikuos Paryžius susitarimą pasiūlytomis sąlygomis.

„Jeigu bus laikoma, kad kertant medžius didinama tarša, t. y. nemažinama anglies dioksido emisija, mes pateksime į sudėtingą padėtį. Tik pagalvokite – patys dešimtmečius didinome miškų plotą, investavome, o dabar, atėjus medžiapjūtės laikui, gali būti uždrausta ūkininkauti ir racionaliai panaudoti atsinaujinančius medienos išteklius“, – piktinosi A.Gaižutis.

A. Gaižutis

Į paradoksalią padėtį Lietuva patenka, pavyzdžiui, lyginant su Airija. Mūsų šalyje miškų daug, o Airijoje – mažiausiai ES. Tačiau abi šalys stovės toje pačioje starto pozicijoje. Airiai turės kur miškus sodinti, o Lietuvoje tokie plotai miškais jau žaliuoja. Taigi airiams vykdyti Paryžiaus susitarimo sąlygas bus nesunku, o lietuviai tokių galimybių nebeturės.

Medžiai irgi sensta

Paradoksali padėtis susiklosto ir dėl anglies dioksido emisijos, nes, pasak miškininkų, apie tikrąją miško naudą tiek pat nedaug žinių turi ne tik žalieji, bet ir ES biurokratai.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys Mindaugas Maciulevičius paaiškino: „EK atstovai žino, kad miškai sulaiko anglies dioksidą, tačiau neįvertina svarbaus mūsų argumento, kad reikalavimus dėl klimato kaitos sėkmingiau vykdytume, jeigu miško savininkams būtų sudarytos sąlygos juos efektyviau valdyti.“

O esmė tokia. Medžiai auga, bręsta ir pasiekia optimalią brandą. Būtent tokie jie efektyviausiai sulaiko anglies dioksidą, tačiau sendami palengva praranda atsparumą klimato sąlygoms, juos lengviau laužo vėjai ir audros. Galiausiai medžiai pasiekia stadiją, kai sugeria mažiau anglies dioksido, nei išskiria paliekama pūti mediena. Tačiau žalieji apie šį procesą nenori net girdėti. Kokia išeitis?

„Subrendusį mišką reikia kirsti ir atsodinti naują“, – siūlė M.Maciulevičius.

O medieną, pasak jo, naudoti ne patalpoms šildyti, bet statant rąstinius namus, gaminant baldus ir kitaip, neišmetant anglies dioksido į atmosferą. Be to, miškininkavimas yra pagrįstas logika, kad augantį mišką reikia palaipsniui retinti, sudarant likusiems medžiams geresnes augimo sąlygas ir panaikinant tuos, kurie antraip nunyktų ir supūtų savaime. Taip iš to paties ploto per tą patį laiką iki brandos išauginamos medienos kiekis gerokai padidėja, daug efektyviau absorbuojamos šiltnamio dujos ir kartu prisidedama prie bioįvairovės išsaugojimo.

Ragina neskubėti

Lietuvoje miškų turi apie 250 tūkst. asmenų. Absoliuti dauguma tikisi, kad Lietuva šį kartą neskubės ratifikuoti Paryžiaus susitarimo, nepakartos 2007-ųjų klaidos, kai viena pirmųjų ES pasirašė Lisabonos sutartį ir prarado galimybę išsiderėti palankesnes sąlygas. Tačiau paskutines dienas skaičiuojanti Vyriausybė vis dėlto spėjo pritarti Paryžiaus susitarimo ratifikavimo aktams ir juos perdavė Seimui, kuris kitų metų pradžioje turėtų priimti ES reikalavimus atitinkantį įstatymą.

„Raginu būsimą Seimą neratifikuoti Paryžiaus susitarimo užrištomis akimis. Pasitelkite mokslininkus, įvertinkite galimas pasekmes ir derėkitės iki paskutinės minutės“, – maldavo A.Gaižutis.

Miškininkai tikisi, kad politikai sugebės skaičiuoti. Ar EK įvertino, kiek šalims narėms kainuos kova su klimato atšilimu? Neseniai Lietuvoje viešėjęs EK Klimato generalinio direktorato atstovas Simonas Kay negalėjo atsakyti į šį klausimą.

„Šiuo metu EK neketina klimato kaitos reikalams numatyti atskiros biudžeto dalies. Gal parama bus skiriama, tačiau akivaizdu, kad problemą valstybės turės spręsti iš savo biudžeto“, – sakė S.Kay.

S. Kay

Lietuvos aplinkos ministerijos Klimato kaitos politikos skyriaus vedėja Stasilė Znutienė pridūrė, kad pagal EK atliktą poveikio vertinimą dėl ES klimato energetikos politikos tikslų iki 2030-ųjų įgyvendinimas ES lygiu Lietuvai kasmet kainuotų nuo 0,39 iki 0,91 proc. BVP, t. y. apie 7,6 mlrd. eurų.

Priminsime, kad metinis Lietuvos valstybės BVP 2015-isiais siekė 37,34 mlrd. eurų, o metinis 2016 m. valstybės biudžetas be ES ir kitų tarptautinės paramos lėšų – 7,33 mlrd. eurų. Taigi kova su klimato šiltėjimu iki 2030-ųjų maksimaliai galėtų kainuoti šių metų biudžetą.

Pirmiausia kerta perbrendusius

Mindaugas Petkevičius, Kauno miškų urėdija, laikinai einantis urėdo pareigas

Lyginti miškų duomenis yra labai sudėtinga, nes anksčiau nebuvo tiek daug draustinių bei kitų saugomų teritorijų, kuriose dabar draudžiama vykdyti ūkinę veiklą ir kirsi medžius. Be to, buvo keičiamas ir pribrendusio miško amžius, taigi lyginant reikėtų įvertinti ir šiuos niuansus. Pagal Miško kirtimo taisykles kirsti medžius galima, kai jie pasiekia brandos amžių, o jis nustatytas pagal medžių rūšis.

Pavyzdžiui, ąžuolas brandą pasiekia sulaukęs 120, eglynas – sulaukęs 71 metų. Perbrendusiais medynais spygliuočiai ir kietieji lapuočiai laikomi brandos amžių viršiję 30, o minkštieji lapuočiai – 20 metų. Pirmiausia stengiamės kirsti perbrendusius medžius. Pavyzdžiui, 2013–2014 m. Kauno miškų urėdijoje 55 proc. iškirsta būtent perbrendusių medžių, tačiau dėl aplinkosaugos reikalavimų vienu kartu atlikti visų numatytų kirtimų neįmanoma. Apie 40 proc. perbrendusios medienos Kauno miškų urėdijoje yra draustiniuose arba kitose saugomose teritorijose.

Spekuliuojama problema

Rimantas Braziulis, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas

Žalieji tikrai nereguliuoja miškų kirtimo, tai daro Miškų įstatymu remdamasi Vyriausybė. Kita vertus, noriu paneigti mitą, kad miškai mažina anglies dvideginio išskyrimą į atmosferą. Mažintų, jeigu medžius nukirstume ir užkastume giliai po žeme, kur nepatektų oro ir jie negalėtų supūti. Medis augdamas paima tiek anglies dvideginio, kiek sudegina arba supūdamas jo išskiria. Manau, kad yra spekuliuojama klimato atšilimo problema – taip siekiama iškirsti 3–4 kartus daugiau miškų. Tokiems siekiams, mes, žinoma, nepritartume.

Daug perbrendusių medynų? Labai abejoju. Pavyzdžiui, privačiuose miškuose niekas perbrendusių medžių kirtimo neriboja. Brandaus amžiaus medžius savininkai gali kirsti ne apribojimų. Kitas dalykas – prieš dvejus metus miškų kirtimo mastas padidintas 5 proc., tačiau matome, kad atšilus žiemoms rinkoje nėra medienos poreikio. Daugiau didinti neverta, nes niekam nereikia.