Scanpix nuotr.

 Artėjant Seimo pavasario sesijai, kurioje numatoma svarstyti Medžioklės įstatymo pataisas, viešąją erdvę pradėjo skardenti šių pakeitimų šalininkų ir jų oponentų papliūpos. Tarp Medžioklės įstatymo pataisų iniciatorių – Seimo narys Eugenijus Gentvilas, įregistravęs pasiūlymus, kuriais būtų mažinamos medžiotojų teisės. Jam oponuoja Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Bronius Bradauskas ir Medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas Raimondas Ribačiauskas.

Įstatymo pinklės

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos vadovas E.Gentvilas teigia, kad dabar galiojantis Medžioklės įstatymas yra atėmęs visas teises iš privačių savininkų ir perdavęs nevyriausybinėms organizacijoms – medžiotojų būreliams.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas B.Bradauskas apeliuoja į istoriją. Anot jo, darnūs žemės savininkų ir medžiotojų santykiai, pagrįsti stabiliais ir ilgalaikiais juos reguliuojančiais teisės aktais, lemia medžiojamosios faunos klestėjimą.

„Žinome atvejų, kai kokio nors didmiesčio medžiotojai sukuria būrelį, pavyzdžiui, Šilalės rajone, suformuoja 1 tūkst. ar 5 tūkst. hektarų medžioklės plotus, apimančius ir privačius miškus, pievas ar laukus, ir sėkmingai ten medžioja. Tokiam medžioklės būreliui dažnai nepriklauso ne tik žemės sklypo savininkas, bet jame netgi nėra nė vieno Šilalės rajono gyventojo!“ – teigė E.Gentvilas.

E. Gentvilas

Liberalų sąjūdžio frakcijos vadovo nuomone, kai kurios dabar galiojančio įstatymo nuostatos prieštarauja kitiems teisės aktams. Pavyzdžiui, įstatyme nurodoma, kad medžioklės būrelio plotas turi būti ne mažesnis kaip 1 tūkst. ha (10 kv. km). Taip pat jame teigiama, kad žemės savininkas (ne savininkai!) gali sukurti savo medžioklės plotą. Tačiau pagal kitus teisės aktus asmuo Lietuvoje gali turėti ne daugiau kaip 500 ha žemės. Vadinasi, net teoriškai žemės savininkas negali sukurti 1 tūkst. ha medžioklės ploto, nes 2 ar 5 kaimynai negali sujungti savo žemių (savininkų būtų daugiau kaip vienas)!

E.Gentvilo įsitikinimu, būtina įtvirtinti žemės savininko teisių viršenybę medžioklės plotų naudotojų atžvilgiu, t. y. leisti privatiems žemės savininkams savo valdose sudaryti medžioklės plotų vienetus, skatinti žemės sklypų savininkų kooperaciją kuriant tuos plotus.

Grėstų išnaikinimas

B.Bradauskas atkirto, kad esama kraštų, kuriuose Medžioklės įstatymai nedaug keičiami ir egzistuoja ne vieną šimtą metų, pvz., taip yra Švedijoje. Tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse, tarkime, Vengrijoje, būta daugybės bandymų radikaliai kaitalioti Medžioklės įstatymą. Tai neigiamai atsiliepė gyvūnijai.

Šiandien Lietuvoje yra 900 tūkst. žemės savininkų ir 120 tūkst. stirnų. Kaip jas reikėtų išsaugoti, jeigu teisiškai įtvirtintume, kad ant savininko žemės besiganantis laukinis gyvūnas yra jo nuosavybė? Toks sprendimas privestų prie katastrofos. Panaši praktika jau taikyta XVIII–XIX a. Lietuvoje, kai dvarininkas savo žemėje galėjo daryti ką nori. Rezultatas – kai kurios gyvūnų rūšys buvo išnaikintos visiškai arba atsidūrė ant išnykimo ribos.

Svarstant apie teisę medžioti suteikiantį žemės nuosavybės kiekį apibrėžiamas 100 ha plotas. Per metus vienam briedžiui savo gyvybinėms reikmėms tenkinti reikalinga 5–6 tūkst. ha ploto erdvė. Artimiausi kaimynai estai ir lenkai yra įteisinę dar didesnius reikalaujamus plotus medžioklės vienetui. Lenkijoje teisę medžioti savo sklype suteikia turimi 3 tūkst. ha, Estijoje – 5 tūkst. ha žemės. Šią poziciją labiausiai gina gamtos specialistai, išmanantys stambiųjų kanopinių gyvūnų biologiją.

Teisių pakanka

B.Bradauskas tvirtino, kad savininkas gali visiškai uždrausti medžioti savo žemėje be jokių apeliacijų, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nustatyta tvarka, kuri gerokai palankesnė savininkams nei medžiotojams. Pastarieji nuolatos žemės savininkams už jų deklaruotus nuostolius atlygina didžiules sumas, per metus vienam medžiotojų kolektyvui siekiančias dešimtis tūkstančių eurų. O kai kuriais atvejais, pvz., už stumbrų padarytą žalą, valstybei iš medžiotojų sumokėtų mokesčių per metus tenka išmokėti net iki pusės milijono eurų. Be savininko žinios jo žemėje negali būti pastatyti jokie įrenginiai. Savininkas, konkrečiame medžioklės vienete turintis 100 ha žemės nuosavybės ir būdamas medžiotojas, ne tik privalo būti priimtas į medžiotojų kolektyvą, klubą ar būrelį, bet ir įgyja teisę medžioti visoje klubo teritorijoje, ne tik savo 100 ha ploto žemėje.

B. Bradauskas

Sutarčių labirintai

Padėtį sunkina ir tai, kad žemės savininkų duomenys nėra viešai pateikiami ir atvirai pasiekiami. Juk negali internete sužinoti, kam priklauso apleistas kiečių laukas medžioklės plotų viduryje. Kaip tokiu atveju rasti tą daugybę savininkų (jų Lietuvoje yra apie 900 tūkst.) ir su kiekvienu iš jų sudaryti sutartis?

„Koks mokestis galėtų būti už, tarkime, 3 hektarus žemės? Jei sutartis sudaroma tarp žemės savininko ir medžiotojo, valstybė nebeturėtų reguliuoti jos kainos. Įsivaizduokime: ateina medžiotojas pas 1 hektaro sklypo savininką, kuris žino, kad be jo sutikimo šis negalės medžioti.Savininkas tikriausiai paprašys ne kelių eurų. Kas tai, ar ne paskata reketui? – klausė B.Bradauskas. – Kad ir kaip vertintume dabartinį Medžioklės Įstatymą, jo pasekmės gyvūnijai – pačios teigiamiausios.“

Pasak Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko, mūsų šalyje nuo 2002 m. faunos, ypač stambiosios, t. y. elninių žvėrių, gausėjimo tempai vieni iš didžiausių Europoje. Jo teigimu, medžiotojai pajuto atsiradusią ilgalaikę perspektyvą naudotis medžioklės plotais ir nugludino santykius su savininkais.

Primena eksperimentą

Lietuvos medžiotojų sąjungos prezidento R.Ribačiausko teigimu, siūlymą minimalų medžioklės ploto vienetą sumažinti iki 700 ha galima paaiškinti nebent juokaujant, kad kokiam nors rimtam ūkininkui, neturinčiam 1 tūkst. ha, sudaroma galimybė medžioti savo sklype būtent tokiu būdu. „Kitaip tai jokia logika nepateisinama. Kur tuomet ta riba? Galbūt minimalus medžioklės plotas galėtų būti ir 200 ha?“ – stebėjosi R.Ribačiauskas. Anot jo, kita siūloma įstatymo pataisa, kuri leistų 50 ha žemės savininką priimti į medžiotojų būrelį, nieko iš esmės nekeičia. Mat savininkai, palaikantys gerus santykius su medžiotojais, o tokių atvejų daugiausia, apskritai neturi esminių tarpusavio prieštaravimų ir problemų.

R.Ribačiauskas

Ypač keistai R.Ribačiauskui atrodo siūlymas nustatyti, kad maksimalus medžioklės plotas būtų 5 tūkst. ha. „Visi medžiotojai iki 2023 metų yra sudarę sutartis dėl medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo. Įstatymas negali atšaukti sutarčių, kurias turi visa Lietuva. Tad pataisų siūlymas labiau primena eksperimentą – iškelkime problemą, o paskui žiūrėsime, kuo viskas baigsis. Tai tiesiog žmonių kiršinimas“, – tvirtino R.Ribačiauskas.

Kelia sąmyšį

„50 ha žemės plotas, suteiksiantis galimybę medžioti, – taip pat tik savininko ir būrelio santykiai, o ne valstybinės reikšmės problema, kuriai spręsti būtina keisti įstatymą. Galima sutarti, kad į medžiotojus būtų priimami ir 10 ha žemės turintys savininkai. Tačiau kiekvienas būrelis yra nustatęs savo priėmimo tvarką – mokesčius, vidaus taisykles, tradicijas. Tai – žmogiškieji santykiai, kurių įstatymu neapibrėši“, – teigia R.Ribačiauskas.