Scanpix nuotr.

Pieno gamintojai vėl skambina pavojaus varpais. Grupė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos narių (LPGA) sausio 21–22 d. ketina dalyvauti Briuselyje rengiamoje Europos pieno tarybos (EPT) protesto akcijoje dėl EK sprendimo parduoti intervencinius pieno miltelius. Kol ES pieno gamintojai Briuselyje protestuos, Lietuvoje pieno gamintojai perdirbėjams siūlys surūkyti taikos pypkę ir parengti bendrą pieno sektoriaus išlikimo strategiją.

Tvarka savo kieme

LPGA pirmininkas Jonas Vilionis tikina, kad pieno supirkimo kainų augimas yra laikinas ir gali būti trumpalaikis.

„Pieno produktų kainos aukcionuose jau pradėjo kristi, taigi gali mažėti ir pieno supirkimo kainos. Taip gali nutikti dėl EK sprendimo rinkoje parduoti sukauptus intervencinius pieno miltelius. Taigi tendencijos mums nepalankios“, – prognozavo J.Vilionis ir pranešė, apie LPGA narių planus dalyvauti EPT rengiamoje protesto akcijoje. Joje ir bus paskelbti EPT reikalavimai. Papildoma ES parama, kurios reikalaus ETP, žinoma, pienininkams nepakenktų, tačiau LPGA tarybos narys, „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas mano, kad reikėtų tvarką įvesti ir savo kieme, t. y. vidaus rinkoje. Pieno tarybos nariai ne kartą savo rate prisipažino, kad per 26 metų atgautos nepriklausomybės metus buvo galima pasiekti gerokai daugiau. Tenka pripažinti, kad Lietuvos pieno sektoriaus konkurencingumas ES rinkoje ne tik neauga, bet net atvirkščiai – mažėja. Kokie pasiūlymai? Šakes į rankas ir protestuoti?

N.Narauskas LPGA tarybos nariams pirmą kartą viešai paskelbė pieno sektoriaus strateginės vizijos projektą. Ne strategiją ir ne viziją, o kol kas tik vizijos projektą. Tačiau tai turėtų būti ne bet kokia strategija, ji neturėtų dulkėti ministerijos stalčiuose.

„Lietuva turi parengti strategiją, kuriai pritartų visi pieno sektoriaus dalyviai, t. y. pieno gamintojai, pieno perdirbėjai ir valstybė“, – beveik utopinę idėją siūlė N.Narauskas.

Tiek pieno gamintojams, tiek pieno perdirbėjams tikrai būtų naudinga planuoti investicijas ne keleriems metams, bet nors dešimtmečiui ir turėti didesnę garantiją, kad abi pusės laikysis duotų pažadų. Ar rinkos dalyviai pasiruošę tokioms permainoms po 26-erių priešiškumo metų?

Bauginanti statistika

Tiesą sakant, tokia strategija turėtų būti labiau suinteresuoti pieno perdirbėjai, juk statistikos duomenys rodo, kad Lietuvoje mažėja ne tik pieno gamintojų, bet menksta ir pieno gamyba. Štai VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Gyvūnų ir pieno apskaitos centro departamento direktorė Daiva Beinorienė pateikė naujausią informaciją: nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. melžiamų karvių skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 300 618 iki 285 392. Pieną pardavusių pieno gamintojų skaičius per metus sumažėjo nuo 36 145 iki 28 708, o pieno kiekis sumažėjo nuo 1 475,3 iki 1 409,5 tūkst. t. Taigi per pastaruosius metus Lietuvos pieno perdirbimo įmonės neteko 66 tūkst. t pieno. Be to, rinkoje atsirado ir perdirbamo pieno kiekį planuojanti didinti kooperatinė įmonė „Pienas LT“. Taigi konkurencija dėl žaliavinio pieno augs, todėl perdirbimo rinkoje gali būti aukų. Žinoma, konkurencijos jėgą pajaus ir kooperatinė įmonė, kitaip jos valdybos pirmininkas vargu ar būtų siūlęs parengti minėtą strategiją, kurioje būtų numatyti ne valdininkų nustatyti, bet pačių rinkos dalyvių susitarti pieno gamybos ir pieno perdirbimo augimo planai. Regis, kad tai yra išlikimo klausimas.

Kito pasirinkimo nėra

Strategijoje turėtų būti numatyti ne tik tikslai ir veiksmai, bet ir priemonės jiems pasiekti ar jas sužadinti, finansavimo šaltiniai bei valstybinio reguliavimo galimybės. Tik tokiu atveju įmanoma numatyti nors apytikslius rezultatus.

„Pieno gamintojams svarbu žinoti, koks bus užtikrintas pieno poreikis, nes pienininkystės ūkiai investuoja ilgam laikotarpiui, jiems reikia žinoti, per kiek laiko investicijos gali atsipirkti. Kito pasirinkimo nėra: jeigu susitarti nepavyks, tada visi būsime labiau pažeidžiami išorinių veiksnių“, – sakė N.Narauskas.

„Abejoju, ar perdirbėjai pritars. Juk jie anksčiau tikino, kad Lietuvoje gaminama daug prastos kokybės pieno. Mes neužmiršome grasinimų, kad prireikus jie pieno atsiveštų iš kitų šalių“, – karščiavosi J.Vilionis.

N.Narauskas siūlė užkasti karo kirvį ir pabandyti ieškoti kompromisų. „Kalbos, kad perdirbėjai nemyli pieno gamintojų, o šie – perdirbėjų, nieko gero neduoda. Jeigu siekiame socialinio susitarimo, norime, kad santykiai tarp gamintojų ir perdirbėjų būtų sąžiningi, visi turime remtis skaičiais, o ne emocijomis, susitarti dėl Lietuvoje superkamo pieno kainos nustatymo formulės, remdamiesi vidutine ES supirkimo kaina“, – sakė jis.

Lems perdirbėjų nuomonė

Strategijoje būtų numatytas tikslas mažinti ne tik pieno gamybos, bet ir pieno perdirbimo sąnaudas. Daug pamokų gali pateikti Airijos patirtis.

„Šioje šalyje pieno gamintojai ir perdirbėjai paiso ne siaurų savo interesų, o nacionalinių, stengiasi įveikti kitų šalių pienininkus“, – tikino N.Narauskas.

LPGA tarybos narių abejones išsklaidė pieno sektoriaus strateginės vizijos projektui vienareikšmiškai pritaręs žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, dabartinę šalies pienininkystę palyginęs su skęstančiu „Titaniku“.

„Pienininkystės gaivinimo vizija turime ne abejoti, bet jai pritarti. Tikiu, kad bendromis pastangomis pieno sektorius gali padaryti proveržį. Jeigu šiandien susitarsime, tikiu, rezultatas bus geras“, – ragino ministras.

Po ilgokų diskusijų LPGA tarybos nariai pritarė N.Narausko iniciatyvai. Artimiausiu metu nauja idėja bus pristatyta pieno perdirbėjams. Jeigu jie idėjai pritartų, būtų galima formuoti strategijos rengimo grupę.

Rusija gamina jauką

Nors Lietuvos pieno sektorius yra stipresnis nei kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, tačiau gerokai pralaimi Lenkijai. Kita vertus, Lietuvos pieno perdirbimo rezervai yra labai dideli. Pasak B.Markausko, galėtume pieno perdirbimą padidinti daugiau nei dvigubai. Ministras kalbėjo apie atsiveriančias naujas lietuviškos kilmės produktų realizavimo rinkas: „Praėjusių metų pabaigoje susitikau su Japonijos ambasadoriumi ir jis patikino, kad Japonija norėtų didinti pieno produktų prekybos apimtis. Per Japoniją mūsų pieno produktai galėtų pasiekti Tailandą, Pietų Korėją ir kitas šalis“, – sakė B.Markauskas.

Ministras pastebėjo, kad rizikingą, neprognozuojamą Rusijos rinką jau pradedame pamiršti, tačiau ar Lietuvos perdirbėjai vėl neužkibs ant Rusijos gaminamo naujo jauko? Štai Rusijoje neseniai vykusiame vadinamajame „Gaidaro forume“ šalies vicepremjeras Igoris Šuvalovas pareiškė, kad Rusijos žemės ūkio ministerijai, pieno perdirbėjams ir pieno gamintojams reikia suprasti, jog Europos šalims pritaikytos atsakomosios sankcijos gali būti panaikintos jau šių metų pabaigoje. Nors niekas negali prognozuoti, kaip susiklostys JAV ir Rusijos santykiai, tačiau galime neabejoti, kad kai kurios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės vėl susigundytų dirbti rizikingoje Rusijoje. Tokiu atveju sugriūtų ir dabar siūlomos strategijos įgyvendinimas.