Redakcijos archyvo nuotr.

Privačių miškų savininkus per kelerius metus nustekeno nuo 2005-ųjų įvestas 5 proc. dydžio mokestis, kurį privalu sumokėti pardavus medieną. Šiam verslui tapus nerentabiliam ir darbų mastui sumažėjus trečdaliu, ekonomiškai nuskurdusiems vietiniams miškų savininkams tampa vis sunkiau konkuruoti su dideles finansines galimybes turinčiais užsieniečiais. Kaip užsienio piliečių investicijos į miškus ir planuojamos urėdijų reformos procesas atsilieps privačiam miškų ūkiui, kol kas sunku prognozuoti.

Neišvengiamas procesas

Lietuvos miško savininkų asociacijos vadovas Algis Gaižutis, kalbėdamas apie miško pardavimą ir pirkimą, sakė, kad tai neišvengiamas procesas. Šiuo metu ypač aktyviai jį perka užsieniečiai. Tačiau tai, pasak A.Gaižučio, miškininkystės arba nuosavybės konsolidavimo požiūriu grėsmės nekelia. Užsienio investuotojai rūpinasi, kad visi miško darbai, kurie yra privalomi atlikti, būtų atliekami laiku, jie, priešingai nei smulkieji savininkai, turi resursų.

„Miško savininkai, kurie nesiruošia ūkininkauti ir nori parduoti mažas valdas, noriai jas perleidžia mokiam pirkėjui, siūlančiam aukštą kainą“, – sakė A.Gaižutis. Jis akcentavo, kad Lietuvoje yra 2 mln. 400 tūkst. ha miškų, beveik pusė jų – privačioje žemėje. Užsienio įmonių valdomi miškai ir neseniai Švedijos „Ikea“ grupės įsigytas 6 tūkst. ha miško plotas sudaro nedidelę mūsų šalies miškų dalį.

Konkuruoja su verslininkais

Pasak Lietuvos miško savininkų asociacijos vadovo, užsienio investuotojai sukelia didelę konkurenciją miškininkystės verslu užsiimantiems verslininkams. Lietuvoje šios srities verslas neturi didelių finansinių išteklių ir galimybių investuoti į ilgalaikę perspektyvą. Todėl miškų vis dažiau įsigyja užsieniečiai, o ateityje iš jų gaunamas uždarbis keliaus į šeimininkų sąskaitas užsienyje. Mūsų verslininkų uždirbtos lėšos skatina šalies ekonomiką.

„Vienas didžiausių pavojų mūsų šaliai yra tai, kad stiprūs užsienio šalių savininkai ir bendrovės dar labiau stiprės. O mūsų šalies smulkieji miško savininkai ir bendrovės skurs, nes jiems netaikomos jokios lengvatos ir paskatos. Jie yra priversti konkuruoti ir su stambius plotus valdančiomis urėdijomis, ir su neriboto kapitalo išteklius turinčiomis užsienio bendrovėmis“, – neigiamus veiksnius vardijo A.Gaižutis ir pridūrė, kad dalis užsienio kapitalo medienos pramonės įmonių pačios dalyvauja miškų rinkoje, už nenukirstą mišką, pavyzdžiui, siūlydamos aukštesnę kainą, negu galėtų pasiūlyti miškų verslu užsiimantys ir toms įmonėms rąstus parduodantys privatūs miško savininkai ir bendrovės.

Smulkūs ūkiai

Privačių miškų savininkai nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė politikams įvedus 5 proc. dydžio papildomą apyvartos mokestį nuo parduotos medienos. Įvedus šį mokestį per dvejus metus privačiuose miškuose darbų mastas sumažėjo trečdaliu, o savininkams kirsti mišką ir parduoti medieną daugeliu atvejų tapo nuostolinga.

A.Gaižutis teigė, kad šis mokestis, nepagrįstas racionaliais ekonominiais skaičiavimais, sujaukė privačių miškų savininkų, turinčius itin smulkius ūkius, gyvenimą. Juk šiuos ūkius suformavo žemės reforma. Dabartinė vidutinė miško ūkio valda siekia 3,5 ha, o kas antra trečia valda priklauso bendraturčiams, todėl iš viso mūsų nedidelėje valstybėje yra 250 tūkst. miško savininkų. Anot pašnekovo, tokiose smulkiose valdose vykdyti ūkinę veiklą ekonomiškai labai sunku, o norint efektyviau ūkininkauti būtina stambinti valdas arba kooperuotis.

„Privačių miškų savininkai, norėdami vykdyti ūkinę veiklą, turi nuolat į šią sritį investuoti nemenkas lėšas, tačiau kapitalo prieinamumas mūsų šalyje nėra didelis“, – pabrėžė Lietuvos miško savininkų asociacijos vadovas.

Susisiekiantys indai

„Valstiečių laikraščio“ paklaustas, kokią įtaką privačių miškų savininkams turės numatoma urėdijų reforma, A.Gaižutis teigė, kad ši pertvarka – tarsi katinas, antrą dešimtmetį tampantis lašinių bryzą. „Šioje srityje pasigendu racionalaus valdžios ir miškininkų dialogo, išmintingo ir optimalaus valdymo“, – sakė Lietuvos miško savininkų asociacijos vadovas ir pridūrė, kad privatūs ir valstybiniai miškai yra glaudžiai susiję. Todėl jei kas nors ima strigti vienoje pusėje, juntama ir kitoje. Pasak pašnekovo, Lietuvos miško savininkai yra suinteresuoti, kad valstybiniai miškai ir miškininkai dirbtų stabiliai ir jaustųsi ramūs dėl ateities. Jeigu valstybinių miškų sektorius dirba stabiliai, ramiau – ir privačiuose miškuose.

A.Gaižučio nuomone, imantis šios pertvarkos, negalima išskirti kokio nors vieno elemento, būtina matyti bendrą vaizdą, kaip veikia visos šiame sektoriuje dirbančios institucijos, kokios jų funkcijos ir tarpusavio ryšiai. Pašnekovas apgailestavo, kad vienu svarbiausių diskusijų objektų dėl ketinamos vykdyti pertvarkos tapo urėdijų skaičius. „Mums nelabai svarbu, kiek Lietuvoje bus urėdijų, viskas priklauso nuo jų darbo efektyvumo. Žinoma, šiek tiek absurdiškai atrodo, kai jų skaičius įtvirtintas įstatymu ir įmonės iš esmės neturi teisės optimizuoti savo veiklos“, – sakė Lietuvos miško savininkų asociacijos vadovas.