Megaūkiai jau pakeitė Anglijos kaio peizažą. nuotr.

Į Europą vis veržliau skverbiasi amerikietiškas intensyvios gyvulininkystės modelis. Ar jis įsitvirtins ir Lietuvoje? Tuo labiau kad, pavyzdžiui, kiaulininkystės srityje pagal koncentraciją Europoje esame tarp lyderių.

Plinta vis labiau

Prieš kelias dienas Didžiojoje Britanijoje paskelbtos nepriklausomo tyrimo išvados atskleidė, kad šiandien šioje šalyje veikia apie 800 vadinamųjų megaūkių, kuriuose laikoma po 20 tūkst. ar daugiau kiaulių, apie 2 tūkst. melžiamų karvių, po maždaug milijoną vištų. Sparti megaūkių plėtra šiapus Atlanto patvirtina, kad Jungtinėse Valstijose paplitęs intensyvio ūkininkavimo modelis energingai perkeliamas į Europą.

Intensyvi žemės ūkio gamyba, stambius ūkius verčianti megaūkiais, seniai pakeitė kaimišką Amerikos peizažą. Šiuo metu Jungtinėse Valstijose veikia daugiau nei 50 tūkst. žemės ūkio įmonių, kuriose taikoma koncentruoto gyvulių šėrimo sistema (angl.CAFO). Dar maždaug ketvirtyje milijono stambių ūkių, oficialiai neatitinkančių CAFO klasifikavimo reikalavimų, vykdoma ne mažiau intensyvi žemės ūkio gamyba. Amerikiečių intensyvaus ūkininkavimo pavyzdžiu sekama daug kur pasaulyje, ypač besivystančiose valstybėse. Pasak ekspertų, intensyvi gyvulininkystė, palyginti su įprastine, turi daug pranašumų. Tarp jų – mažesnės išlaidos, didesnis gamybos mastas, geresnė gyvulių sveikatos priežiūra, pigesni maisto produktai. Jungtinių Tautų duomenimis, šiuo metu pasaulyje, naudojant koncentruoto gyvulių ir paukščių šėrimo sistemą, pagaminama 72 proc. visos paukštienos, 42 proc. kiaušinių, 55 proc. kiaulienos.

Nepriklausomo tyrimų centro – Worldwatch Institute – duomenis, 2000-aisiais pasaulyje buvo maždaug 15 mlrd. gyvulių, pernai šis skaičius padidėjo iki maždaug 24 mlrd. Didžioji dalis paukštienos ir kiaulienos dabar vartotojus pasiekia iš intensyvios gamybos ūkių.

Nepajėgia konkuruoti

Megaūkių plėtros Anglijoje tyrimo, kurį inicijavo Tiriamosios žurnalistikos biuras ir dienraščio „The Guardian“ redakcija, rezultatai nustebino šios šalies visuomenę. Paaiškėjo, kad čia dažnai kritikuojamas „amerikietiškų maisto fabrikų“ ūkininkavimo būdas jau giliai įleidęs šaknis Anglijos kaime, kurį sunku įsivaizduoti be žaliuojančių pievų ir jose besiganančių karvių, avių, arklių. Paaiškėjo, kad šiandien šalyje veikia mažiausiai 789 megaūkiai, atitinkiantys amerikietišką CAFO klasifikaciją. Kiekviename šalies regione jų yra bent po kelis, daugelis priklauso užsienio kapitalo, dažniausiai JAV, įmonėms. Per 6 praėjusius metus intensyvios žemės ūkio gamybos ūkių skaičius Anglijoje išaugo daugiau nei 25 proc. Megaūkių priešininkai baiminasi, kad šaliai nusprendus išstoti iš ES jų dar labiau padaugės.

Angliška intensyvios gyvulininkystės statistika įspūdinga: pavyzdžiui, 2 180 kv. km ploto Herefordšyro grafystėje, dydžiu prilygstančioje Vilniaus rajono savivaldybei, intensyvios gamybos ūkiuose laikomų gyvulių skaičius 88 kartus viršija grafystės gyventojų skaičių (apie 190 tūkst.žmonių). O tokių regionų yra ne vienas. Didėjantys megafermų masyvai žaliojoje gražiojoje Anglijoje, garsėjančioje aukštais ekologiniais standartais, aršiomis valstybinėmis ir visuomeninėmis aplinkosaugos institucijomis bei organizacijomis, valdžios įsiklausymu į eilinių piliečių, be kita ko, gyvenančių ir megaūkių kaimynystėje, nuomonę, negali nestebinti. Nejaugi pavyko išspręsti su intensyvia gyvulininkyste siejamas problemas? Viena didžiausių, pagrįstai kelianti visuomenės susirūpinimą, yra perteklinis vaistų vartojimas. Megaūkiuose antibiotikai gyvuliams duodami, kai reikia ir kai nereikia. Ekspertų teigimu, esama tvirtų įrodymų, kad perteklinis antibiotikų naudojimas intensyviuose ūkiuose, kai siekiama apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų, susijęs su labai pavojinga atsparumo antibiotikams problema, su kuria susidūrė šiuolaikinė medicina. Kitas ne mažiau svarbus dalykas – ekonominis: megaūkiuose pagamintas maistas yra pigesnis, ir rinkai jo patiekiama daug. Smulkieji ir vidutiniai ūkiai šiuo požiūriu su jais konkuruoti nepajėgūs.

Esame lyderiai

Kaip megaūkių plėtra galėtų paveikti mūsų ūkininkus? Ar ji taptų tikra prapultimi dėl neatlaikomos konkurencijos? O gal išeitimi? Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys, paklaustas, ar per artimiausią dešimtmetį galėtume pamatyti Lietuvoje tokius megafermų masyvus, atsakė, kad viskas priklauso nuo Žemės ūkio ministerijos politikos.

„Kiek žinau, ministras nėra nusiteikęs stambių objektų kurti, aš pritarčiau tokiai nuomonei. Iš esmės labai stambių ūkių ir nereikia, nes tokie dideli ūkiai vienoje vietoje yra didelė aplinkosaugos problema, kita vertus, dideli gyvulininkystės masteliai dar negarantuoja didžiausio efektyvumo. To reikia tik perdirbėjams, kad jiems nereikėtų važinėti po visą Lietuvą ieškoti pieno. Pakaktų nuvažiuoti į vieną vietą ir iš kelių tokių megaobjektų pasiimti kokį ketvirtadalį ar penktadalį pieno. Aišku, negalima atmesti tikimybės, kad jų nebus, galbūt perdirbėjai tikrai sugalvos pastatyti dideles fermas ir jas nuomoti ūkininkams ar bendrovėms, bet būtų absurdas, jei valstybė tokius projektus finansiškai remtų“, – sakė A.Gapšys.

Albertas Gapšys

Albertas Gapšys

Jo teigimu, megaūkių kontekste vertėtų kalbėti apie mūsų kiaulininkystę. Remiantis 2013 m. duomenis, Lietuvos kiaulių kompleksai daugiau nei 1 000 laikomų kiaulių segmente yra patys didžiausi Europos Sąjungoje. „Vidurkis – 14 tūkstančių, šiek tiek mažiau už mus turi rumunai. Tokių šalių kaip Olandija ir Danija rodiklis šiame segmente yra tik maždaug 4–5 tūkstančiai kiaulių. Taigi, mes esame stambių kiaulininkystės ūkių lyderiai“, – sakė pašnekovas.

A.Gapšio teigimu, iš dalies galima teigti, kad jei ne didieji kiaulių kompleksai, Lietuvoje šių gyvulių išvis neliktų. Dar prieš 10–15 metų apie 50 proc. kiaulių augino smulkieji ūkininkai, bet ėmus kilti grūdų kainoms visi esą ėmė svarstyti, kad neapsimoka jų sušerti kiaulėms. Geriau parduoti rinkoje ir už tuos pinigus nusipirkti kiaulienos. „Dabar, man regis, smulkieji ūkininkai išaugina mažiau nei 20 procentų kiaulių. Kiaulininkystės megabendrovės yra išlikusios, bet niekam nerūpi, kad daugiau kaip pusę kiaulienos perkame iš užsienio, sumokame už ją daugiau nei 100 milijonų eurų. Tai labai dideli pinigai. O juk juos galėtume sumokėti mūsų ūkininkams iš jų pirkdami kiaules“, – svarstė A.Gapšys.

Stiprina liežuviais

Verslininkai turi kitokią nuomonę nei ekspertai.

„Džiaugtis reikia, kad kažkur kuriasi dideli ūkiai, jie moka mokesčius, žmonės turi darbo, o mes, norėdami vieną fermą pastatyti, turime nueiti kryžiaus kelius. Su kiekviena bobute reikia ginčytis arba meras ima organizuoti referendumą, kaip Raseiniuose buvo“, – sakė Jonas Jagminas, kooperatyvo „Agroaves Group“ valdybos pirmininkas. Pasak jo, Lietuvoje labai sunkiai vyksta bet koks investicinių projektų derinimas.

Jonas Jagminas

Jonas Jagminas

„Pažiūrėkite, kiek verslo projektų yra sužlugdžiusios savivaldybių tarybos rajonuose. Deja, mes, verslininkai, matome, kad kalbos apie palengvintą investicijų kelią ir baigėsi kalbomis. Aš nesakyčiau, kad Lietuvoje reikia statyti 20 000 kiaulių kompleksus ar didžiules kitokias fermas. Užtenka 300 sąlyginių galvijų: perskaičiavus pagal koeficientą išeitų apie 2 000 kiaulių, tokia ferma niekam nekenktų. 400–600 tūkstančių broilerių ferma – irgi, jei būtų išlaikomas 300–400 metrų atstumas nuo gyvenviečių“, – sakė J.Jagminas.

Jis minėjo prieš savaitę buvęs Olandijoje, lankęsis paukštynuose, skerdyklose. „Palei miestelį, kuriame yra 38 tūkstančiai gyventojų, daugybė fermų – karvių, kiaulių. Aplinka gražiai sutvarkyta, apsodinta medžiais, ir niekas ten dėl to neina iš proto. Tai intensyvios gamybos šalis, agrarinis sektorius puikiai išvystytas, duoda milžiniškų pajamų valstybei, didžiulę naudą žmonėms. O mūsų valdininkai ir politikieriai iš tribūnų pasakoja, kaip mažinsime atskirtį ir stiprinsime regionus. Tai ir stipriname juos padėję liežuvius ant stalo“, – piktinosi verslininkas.

Megaūkių iššūkis mums negresia, mūsų valstybei pavojų kelia priešingas dalykas – mes nieko negaminame ir net nesiruošiame gaminti, teigia Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas. Pasak jo, vyrauja prieš gamybą nuteikiantis požiūris, suvartojame daugiau produkcijos, nei patys užsiauginame. „Per 30 metų nė vieno didesnio ūkio nesame įkūrę. Turėtume puoselėti viltį, kad atsirastų vidutinio dydžio gyvulininkystės ūkių. Apie naujai pastatytas kiaulių fermas nuo nepriklausomybės laikų nesame girdėję. Naujų paukštynų, tiesa, atsiranda, bet per didelius vargus. Mums megaūkiai kol kas negresia. Būkime visi laimingi nieko negamindami, turėsime daug gryno oro ir švaraus vandens“, – ironizavo pašnekovas.

Tai ne panacėja

Kazys Starkevičius

Kazys Starkevičius

Kazys Starkevičius, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas

Mes ir dabar turime didelių fermų, kuriose laikoma po kelis tūkstančius melžiamų karvių. Ir „Litagros“ grupė tokių turi, yra ir kitų ūkių, kuriuos būtų galima vadinti megaūkiais. Kai svarstoma apie tai, kad dėl megaūkių plėtros galėtų atpigti produkcija, reikėtų pasakyti, kad mes dirbame ne tik Lietuvos rinkai, bet ir eksportui. Kainas diktuoja pasaulinė rinka, tad vien dėl megaūkių plėtros produkcija tikrai neatpigtų. Tačiau megaūkių gamybos efektyvumas primena kitą problemą – kaimo tuštėjančius kaimus. Jeigu stiprėtų šeimų, vidutiniai ūkiai, mažiau kalbėtume apie emigraciją. Kuo didesnė gamybos koncentracija, tuo mažesnis dideliuose ūkiuose reikalingų darbuotojų skaičius. Kalbant apie Didžiosios Britanijos megaūkius, nemažas jų privalumas buvo tai, kad iki „Brexit“ referendumo juose daugiausia dirbo imigrantai. Už mažesnį atlyginimą nei vietiniai, neskaičiuodami darbo valandų. Mes dabar kaime susiduriame su darbo jėgos trūkumu, todėl jei svarstytume apie megaūkių kūrimą kaip panacėją, nebūčiau linkęs tam pritarti. Viskas turi vykti savaime, ūkių stambėjimas taip pat. Gerai, kad yra ir didesnių, ir mažesnių ūkių.