Pas mus daugiausia ūkininkauja Lenkijos lietuviai. Redakcijos archyvo nuotr.

Lietuvos pasienio regionuose Lenkijos ūkininkai nuomoja ir dirba žemę, o lietuviai savo ruožtu padeda šalies kaimynės žemdirbiams ūkio darbuose. Dviejų šalių kaimo žmonių bendradarbiavimas kai kuriuose Pietų Lietuvos kaimuose silpsta, o kituose išlieka stabilus ir duoda naudos abiem pusėms.

Abi pusės patenkintos

Anot Gražiškių seniūnės (Vilkaviškio r.) Ramutės Didvalienės, vietos žmonės ir lenkų ūkininkai gerai sutaria, nors tokio bendradarbiavimo atvejų seniūnija ir neregistruoja.

„Sakysim, vyresnio amžiaus močiutė, dar norinti deklaruoti pasėlius ir ganyklas, žemę išnuomoja lenkams. Tokiu būdu mūsiškiai deklaruoja, o lenkai čia dirba. Konfliktinių situacijų kol kas nepasitaikė. Jie čia stengiasi būti labai lankstūs ir nuolaidūs. Prisivynioja šienainio ritinių ir išvažiuoja pas savo gyvulius“, – sakė seniūnė.

Gražiškių seniūnė (Vilkaviškio r.) Ramutė Didvalienė

Gražiškių seniūnė (Vilkaviškio r.) Ramutė Didvalienė

R.Didvalienės teigimu, Gražiškių seniūnijoje dar ne itin daug žemių vietiniai perleidę šalies kaimynės piliečiams. Mat Gražiškių seniūnija nėra patogi ūkininkauti – čia nemažai kalvų, žvyrynų, miškų. Be to, aplinkui Gražiškių miestelį ūkininkai patys tvarkosi – neatiduoda žemės lenkams.

„Dažniausiai atvyksta lietuviškai kalbantys Lenkijos lietuviai“, – draugiškai apie atvykstančiuosius atsiliepė seniūnė ir pridūrė, kad taip gražiai lenkai draugauja ir su Vygrelių, Graužinių, Liubavo, Akmenynų kaimais. Neoficialiai teigiama, kad už žemės nuomą lenkams Lietuvos pasienio žemės savininkai gali gauti nuo 20 iki 50 eurų už hektarą.

Į Radiškę užsuka rečiau 

Pasak Radiškės kaimo (Kalvarijos sav.) bendruomenės pirmininkės Zitos Padolskienės, šiemet atvykstančiųjų iš Lenkijos į Radiškę srautai gerokai sumažėjo, palyginti su praėjusiais ar .užpraėjusiais metais.

„Gal šiemet ir pas pačius lenkus metai geresni, todėl jų ne tiek daug, kaip anksčiau, į Radiškę atvažiuoja. Gali būti, kad vasaros pradžioje dar užteko savų pievų žolės. Gal ir pas juos jau sumažėjo ūkių. Juk netoli sienos gyvena dauguma vyresnio amžiaus žmonių. Seniau labai daug jų būdavo, kiekvieną vakarą keliu pravažiuodavo“, – teigė radiškietė.

Aplinkui Radiškę šiemet lenkai augina kukurūzus, naudojasi pievomis, bet ne taip plačiai. Daugiausia perėmę iš tų vietinių žmonių, kurie patys dėl amžiaus ar sveikatos jau nepajėgia ūkininkauti, apdirbti turimos žemės. Nors lenkai užsuka rečiau, tačiau radiškiečių žemė nelieka dirvonuoti. Šiemet jos dirbti atvažiuoja keli jauni ūkininkai net iš Jungėnų kaimo, esančio už daugiau nei dešimties kilometrų.

„Mūsų žemės prastos, pats pasienis. Nuo mūsų iki Punsko – tik 4 kilometrai. Nėra žmonėms iš ko pragyventi. Nemažai namų Radiškėje stovi tušti. Iš mūsų kaimo žmonės traukia į užsienį. Gal suspės ir fabrikuose užsidirbs pensijas, o mes, čia likusieji, toliau vargdami tikriausiai liksime nušluostytomis nosimis“, – padėtį apibūdino Radiškės kaimo bendruomenės vadovė.
Z.Padolskienė apgailestavo, kad Radiškėje vis mažiau judėjimo ir gyvybės, žmonės susvetimėję, atitolę vieni nuo kitų, gal todėl, kad sunku pragyventi iš žemės ar laikant karvutę. „Liūdnas vaizdelis. Absoliutus kaimo senėjimas. Didžiausias pliusas – turime šarvojimo salę“, – pasakojo radiškietė.

Pasienio reiškinys

Pajevonio seniūnas Gediminas Bisikirskas teigė girdėjęs, kad lenkai dirba žemę Vištyčio, Gražiškių seniūnijose. „O nuo mūsų iki sienos – apie 20 km, tai tokios tendencijos nepastebėjau, dar negirdėjau, kad Pajevonio ūkininkai nuomotų, parduotų žemes lenkams. Mes jau per toli jiems. Jie važiuoja į tas seniūnijas, kurios įsikūrusios visai greta pasienio“, –aiškino G.Bisikirskas.

Jis girdėjęs, kad lenkai perėmę dalį ūkinių žemių, transportuoja šieną, kai kurie net bando gyvulius persikelti, jeigu pievos prie pat sienos išsidėsčiusios. „Lenkai labai intensyviai žemdirbyste užsiima. Esu pats matęs, kaip gano gyvulius tiesiog ant pliko lauko. Jie laiko kur kas daugiau gyvulių, nei mes. Užtai jie dalį mūsų žemės ūkio naudmenų pasienyje perima“, – savo nuomonę išsakė seniūnas. Anot jo, buvęs Vižainio miestelyje (Lenkijoje) ir matęs, kad beveik visi namai atnaujinti, daug parduotuvių, kavinių, restoranėlių, o miestelyje gyvena tik per 1 tūkst. gyventojų.

„Ten kitaip, nei mūsų miesteliuose. Su žemdirbiais atsiskaito Lenkijoje neblogai. Mes patys dalį pieno parduodame lenkams, ir galvijai važiuoja į Lenkiją. Jie superka daug palankesnėmis kainomis. Pieno supirkimo kainos Lenkijoje daug didesnės, todėl jiems apsimoka ūkininkauti. Jie daug intensyviau panaudoja savo žemės ūkio naudmenas, aptvarai pilni gyvulių. Pas mus vyrauja augalininkystė, o pas juos – gyvulininkystė. Ten žemdirbiams daugiau mokama už gyvulininkystės produkciją, todėl jie stengiasi papulti į mūsų artimiausius ūkius, prie pasienio esančias seniūnijas“, – dėstė mintis seniūnas, situaciją stebintis tik kaip kaimynas.

Jam pritarė ir Vištyčio seniūnas Bronislavas Polita. Vištyčio seniūnijoje lenkai nušienauja pievas, prisisuka šieno ritinių, kombainais atvažiavę nupjauna javus. „Esmė – žemės nuomos kaina. Žmogus žiūri, kur jam geriau. Vietos gyventojai Lenkijos lietuviais pasitiki, jau ne vienus metus bendradarbiauja“, – sakė B.Polita.

Vištyčio seniūnas Bronislavas Polita

Vištyčio seniūnas Bronislavas Polita

Ne visi laimingi

Pasienio su Lenkija regione stebima ir kita tendencija – lietuviai važinėja dirbti ūkio darbų į Lenkiją. Štai vieno pasienio miestelio gyventojas R.A. išvykęs ilgesniam laikui pas ūkininkus Lenkijoje. Jaunas, šeimos nesukūręs vyras dirbo pas Lazdijų rajono ūkininkus, tačiau jie negalėjo jo nusamdyti nuolatiniam darbui. Todėl pastaruosius kelerius metus jis dar uždarbiauja ir pas Lenkijos ūkininkus.

Šalies kaimynės ūkininkas jam suteikia stogą virš galvos, maitina ir kas mėnesį moka 200 eurų, darbymečiu algą padidina. Jaunam vyrui toks darbas įdomus, nes vienoje vietoje greitai nusibosta. Kol neturi šeimos, jam apsimoka taip dirbti.

Ne visi pasienyje gyvenantys lietuviai itin vertina lenkų tiesiamą draugystės ranką ir siūlomą ūkinę pagalbą. Jie tikina, kad iš atvažiuojančių lenkų lietuviškas kaimas tikrai neprasigyvena. Mat šie, kai kurių teigimu, tik tą išsiveža, ką gauna už dyką.

„Mūsiškiai pradžioje galbūt tikėjosi užsidirbti, bet iš jų tikėtis atlygio ne visada gali“, – „Valstiečių laikraščiui“ atvirai sakė savo pavardės nenorėjusi viešinti kaimo gyventoja. Anot jos, posakis, kad lietuviams pasienyje gelbsti lenkai, – praeitis. Net ir už veršelį jie siūlo tik pusę realios sumos.

Dvi medalio pusės

Algimantas Pipiras, Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vedėjas

Vienareikšmiškai vertinti, kad mums gerai, jog Lenkija netoli, negalėčiau, nes yra ir privalumų, ir trūkumų. Jie iš anos pusės atvažiuoja ir dirba Lietuvos žemelę. O mūsų ūkininkai irgi ieško žemės. Mūsų kaimynai už sienos geriau gyvena, o mes tik ištrūkę iš to jungo, tik susikūrę tuos ūkelius, todėl negalime būti stiprūs ir konkurencingi, lygiuotis į mūsų kaimynus lenkus. Bet vėl gi – malonu turėti turtingesnį kaimyną.

Neskatinami vietoje

Liana Audzevičienė, Šeštokų seniūnė

Situacija labai keista ir nemaloni. Lenkijoje ūkininkavimas skatinamas, o Lietuvoje žlugdomi stambesni ir smulkieji ūkininkai. Jie galėtų nors sau kažkiek užsidirbti, nedidėtų socialinių pašalpų gavėjų gretos. Daugėja bedarbių, o dirbantieji žlugdomi.

Lenkai tvirtesni

A.Stančikas 20170427 (1)

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Lietuvoje tampa normaliu reiškiniu, kad pasienyje žemę dirba ir užsieniečiai – Lenkijos piliečiai. Jiems suteikiamos tokios galimybės . Žemės nuoma užsienio piliečiams,skirtingai nei pardavimas, Lietuvoje nėra ribojama. Nuomoti ar ne, sprendimą priima žemės savininkai.

Tačiau tai subtilus reikalas. Žemės ūkis Lenkijoje vystosi gana sparčiai – pieno sektorius augo apie 10 proc., o pas mus – mažėjo. Tad jei taip laisvai viską leisime, ateityje galime turėti tokį žemės ūkį, į kurį, galbūt, ir eis kitų šalių ūkininkai. Įžvelgiu pavojų, nes Lietuva yra ne tokia jau ir didelė savo teritorija. Šiandien užsieniečiai nuomoja žemę tik pakraštyje, paskiau ateis iki vidurio, o vėliau apsižiūrėsime, kad jau mūsų ūkininkų nebėra.

Kitas dalykas, jeigu mes laisvai žemę parduotume užsieniečiams – tuomet šalies pakraščiuose, ties siena su Lenkija, jie nusipirktų žemę. Bet ar tai nesukeltų ateityje kokių nors kitokių konfliktų: ar neišgirstume iš jų autonomijos reikalavimų ar dar ko nors.