Scanpix nuotr.

Dabartinį Klaipėdos universiteto profesorių kaunietį Julių Ramanauską prieš du dešimtmečius vienas ūkininkas žemaitis pavadino kooperacijos tėvu. Geriausiai Lietuvoje šį ūkininkavimo būdą išmanančio žmogaus taikliau nepavadinsi, todėl tas vardas ir prilipo.

Neišnaudotos galimybės

Naujųjų metų išvakarėse su 80-uoju jubiliejumi profesorių sveikino Seimo nariai ir ūkininkų organizacijų vadovai, o „Valstiečių laikraštis“ nusprendė profesorių pakalbinti apie pasaulyje populiarų ir efektyvų ūkininkavimo būdą bei naujas idėjas, kurias teisiškai įgyvendinus kooperacija gal pagaliau sudomintų ir naujuosius Lietuvos ūkininkus.

Seniau spausdintų pokalbių su jumis pavadinimai buvo iškalbingi: „Jeigu galvoji apie ateitį – kurk kooperatyvą!“, „99 keliai į bankrotą, vienas – į kooperatyvą“ ir t. t. Praėjo du dešimtmečiai, tačiau šiuos pavadinimus galėtume vėl pakartoti. Kodėl Lietuvos ūkininkai taip nenoriai jungėsi ir jungiasi į kooperatyvus?

Valdininkai sugalvojo versiją – ūkininkai nenori kurti kooperatyvų, nes mano, kad tai bus nauja kolūkių forma. Iš tikrųjų tai tik pasiteisinimo būdas. Juo labiau kad daugelis dabartinių ūkininkų niekada nedirbo sovietiniuose kolūkiuose. Tikrosios priežastys buvo kitos.

Deja, prieš du dešimtmečius mes nepasinaudojome geromis galimybėmis, kai buvo privatizuojamos valstybės įmonės.

Prof. J.Ramanauskas: „Nieko gero nepasieksime, jeigu 1 000 narių kooperatyve visi bandys kažko reikalauti. Toks kooperatyvas sugrius, kaip sugriuvo Babelio bokštas.“

Turite galvoje 1991–1993 m. dar veikusių pieno perdirbimo įmonių rajonuose privatizavimą? Tiek per „Valstiečių laikraštį“, tiek per kitą žiniasklaidą tada raginote ūkininkus nepardavinėti jiems pusvelčiui atitekusių įmonių akcijų, bet patiems pradėti valdyti nors kelias jų. Deja, tuo metu labai įtakingos Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovai šiai iniciatyvai nepritarė, o fabrikų vadovai tuo pasinaudojo ir iš žemdirbių pusvelčiui supirko įmonių akcijas.

Tai aš vadinu ne privatizavimu, o prichvatizavimu. Gerai prisimenu, kaip sunkiai mums tik 1993-iaisiais pavyko Seime „pramušti“ Kooperacijos įstatymą. Tačiau valstybinių įmonių vadovai net trejus metus specialiai jas žlugdė, kad vėliau galėtų nesunkiai įsigyti įmonių akcijų. Be to, jie pasiekė svarbiausią pergalę – ūkininkams nepavyko susivienyti.

Tiesa, neseniai pradėjo veikti kooperatinė įmonė „Pienas LT“, tačiau kooperatine ją galėčiau pavadinti tik su didele išlyga, nes smulkiųjų ir vidutinių ūkių savininkai į ją patekti negali.

Teoriškai nedraudžiama, kooperatyvo duris gali atverti bet kokio ūkio savininkas, tačiau durų rankena įmontuota taip aukštai, kad nedidelio ūkio šeimininkas jos negali pasiekti – neturi tiek pinigų. Gaila, kad kooperatinės įmonės vadovai nesupranta, jog tai yra šio kooperatyvo silpnoji vieta, Achilo kulnas.

Laikai keičiasi

Kai kurie ekonomistai teigia, kad kooperatyvai jau paseno, kad jie negali konkuruoti su akcinio kapitalo įmonėmis…

Jie teisūs, jeigu kalbame apie valdymą. Taip, lengviau valdyti akcinio kapitalo įmonę, o ne kooperatyvą, kuriame kiekvienas pretenzingas narys gali pareikšti savo nuomonę ir reikalauti, kad samdomi vadovai į ją atsižvelgtų. Todėl neverta stebėtis, kad Vakarų Europos šalyse kooperatyvai vis dažniau jungiasi su akcinėmis bendrovėmis.

Štai neseniai lankiausi Švedijoje bei Olandijoje ir sužinojau, kad vis daugiau kooperatyvų ne tik jungiasi su akcinėmis bendrovėmis, bet net reorganizuojami į akcines bendroves.

Gal todėl pastaraisiais metais dažnai girdime jūsų raginimus atsisakyti klasikinės kooperacijos taisyklės: vienas narys – vienas balsas?

Pripažinkime, kad tai – tik teorinė taisyklė. Iš tikrųjų jos nebuvo laikomasi ir tarpukario Lietuvoje. Nieko gero nepasieksime, jeigu 1 000 narių kooperatyve visi bandys kažko reikalauti.

Toks kooperatyvas sugrius, kaip sugriuvo Babelio bokštas. Pavyzdžiui, JAV jau seniai įteisinta labai konkreti tvarka, kai balsas skiriamas pagal tam tikrą apyvartą kooperatyve. Tarkime, už 20 t pieno skiriamas vienas balsas. Jeigu tavo apyvarta tik 10 t pieno, teturi pusę balso. Tiesa, yra riba – vienas kooperatyvo narys gali turėti ne daugiau kaip 10 proc. balsų.

Kokia tikimybė, kad, pavyzdžiui, dabartinis kooperatyvas „Pienas LT“ anksčiau ar vėliau taps akcine bendrove?

Į šį klausimą gali atsakyti tik jie patys. Tačiau tarp akcinės bendrovės ir kooperatyvo yra ir visada bus pagrindinis skirtumas: akcinėje bendrovėje balsų skaičių ir įtaką lemia investuotų pinigų suma, o kooperatyve – jos nario apyvarta. Tą pačią akimirką, kai kooperatyvas atsisakys šio principo, jis taps akcine bendrove.

Atsikratykime baimės

Ar galime tikėtis, kad į Kooperacijos įstatymą bus įrašyti jūsų siūlomi pakeitimai, juk dabar aukštas pareigas eina politikai, turėję ryšių su kooperatyvu „Pienas LT“, kitais kooperatyvais?

Sunku pasakyti. Pirmiausia reikėtų surengti ne vieną rimtą diskusiją prie apskritojo stalo. Aš esu pasirengęs pateikti savo argumentus. Dabartinis žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas serga kooperacijos liga ir išmano, kas kooperatyvams būtų naudinga, o kas – pakenktų.

Profesoriau, ar turime vilčių, kad kooperacija atgaus antrąjį kvėpavimą, ar skęsime plaukdami pasroviui?

Neseniai atlikome tyrimą ir paaiškėjo, kad kooperatyvo gyvybingumas labai priklauso nuo žmonių įgimtų savybių. Taigi padarėme išvadą, kad sėkmingiausiai veikia už asmeninius narių pinigus įkurti kooperatyvai. Tokios investicijos – tikrasis kooperatyvų cementas.

Nesakau, kad kooperatyvams nereikia skirti ES ar valstybės paramos, tačiau tyrimai rodo, kad kooperatyvų nariai šių pinigų nebrangina taip, kaip brangina savus. Tik dėl šios priežasties valstybės remiamų pieno gamintojų kooperatyvų nariai pasiduoda akcinių įmonių vilionėms supirkti pieną nors keliais centais brangiau. Jie vilionėms nepasiduotų, jeigu kooperatyvas būtų įkurtas jų pačių pinigais. Kooperatyvams nereikėtų bijoti jungtis su akcinėmis bendrovėmis, net su tarptautinėmis įmonėmis – tai vadinama vertikaliąja kooperacija.

Žinau, kad lenkai, belgai, olandai, švedai ir danai labai norėtų plėsti savo veiklą Baltijos šalyse. Įsileiskime juos ir turėsime naudos. Akivaizdu, kad šioje srityje pribrendo permainų laikas.

Amerikietiškoji patirtis

Kalbėdamas apie kooperacijos privalumus dažnai užsimenate apie JAV gyvenusio lietuvių kilmės ūkininko Kęstučio Alksninio patirtį. Beje, apie šį žmogų labai šiltai atsiliepia ir bendrovės „Rokiškio sūris“ vienas iš savininkų Antanas Trumpa. Kokie keliai jus suvedė su K.Alksniniu?

Jo tėvai iš Lietuvos į JAV emigravo 1904 m., o Kęstutis gimė 1905-aisiais. Baigęs universitetą jis ėmėsi statybų verlo, tačiau vėliau prie Vašingtono nusipirko 300 ha ir įkūrė 500 melžiamų karvių ūkį.

Su šiuo neilinių gabumų žmogumi susipažinau pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai jis apsilankė tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kur tuo metu dirbau. Tada Lietuvoje buvo pertvarkomas žemės ūkis, vyko valstybės įmonių privatizacija. Štai aš ir paprašiau pagalbos – susipažinti ir perimti JAV patirtį kuriant kooperatyvus. Dar užsiminiau, kad mano oponentai nepalaiko kooperacijos idėjos ir mano, kad visas mūsų problemas gali išspręsti laisvoji rinka – tereikia valstybės turtą privatizuoti.

Ar pagelbėjo?

Negalėjo nepagelbėti, nes K.Alksninis kaip ūkininkas tuo metu dalyvavo net 8 kooperatyvų veikloje, taigi gerai išmanė, kuo šis būdas gali būti svarbus Lietuvos ūkininkams. Bet pirmiausia jis paprašė, kad parodytume, kaip Lietuvoje atrodo pienininkystės ūkis.

Nuvežiau jį į tuometinį Kunionių kolūkį Kėdainių rajone. Aš jam pasakojau apie tai, kaip mes kolūkį ketiname reorganizuoti į kelis kooperatyvus, o K.Alksninis išpūtęs akis stebėjo kolūkio karves.

Kas jį stebino?

Jis klausinėjo melžėjų, zootechnikų ir kitų kolūkio specialistų, kodėl fermoje laikomos karvės su ragais. O kolūkio darbuotojai ne mažiau stebėjosi, kodėl „amerikonas“ to klausia, arba galvojo, kad nesupranta jo klausimo.

Nežinau, ar jis suprato, bet atsisveikindamas oro uoste juokaudamas man paaiškino: „Aš ilgai svarsčiau, kodėl jūs karvėms nenupjaunate ragų, ir, regis, supratau – todėl, kad jūs nemylit komunistų.“

Kokių kooperacijos idėjų pasisėmėte iš K.Alksninio?

Po metų jis mane ir profesorių Česlovą Jukną bei Aukščiausiosios Tarybos Agrarinės komisijos pirmininko pavaduotoją Joną Mačį pakvietė į dviejų mėnesių stažuotę JAV, Viskonsino universitete, kur dirbo jo žmonos pusbrolis profesorius.

Per du mėnesius K.Alksninis mums aprodė daugybę ūkių Šiaurės Amerikoje, išsamiai susipažinome su kooperatyvų veikla. Dar po metų K.Alksninis mane pakvietė į 8 mėnesių stažuotę Konektikuto universitete, sumokėjo visas išlaidas.

K.Alksninis dar kelis kartus lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas ūkininkams. Gerai įsiminiau jo žodžius: „Lietuva gali ir privalo gaminti žemės ūkio produktus, ypač pieną – daug, pigaus ir kokybiško.“