Scanpix nuotr.

ES buvo numačiusi grūdų ir rapsų perteklių panaudoti kurui, tačiau vėliau šių planų tyliai atsisakė dėl Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos priekaištų – kai kuriose šalyse žmonės badauja. Tačiau iš tikrųjų ši idėja ne numarinta, o tik atidėta. Įvairiai ją vertina ir Lietuvos ūkininkai, tačiau akivaizdu, kad pragmatizmas vis dažniau įveikia emocijas.

Nepatikėjo savo akimis

Prieš 15 m. grupelė Lietuvos grūdų augintojų lankėsi Danijoje ir turėjo puikią progą akies krašteliu žvilgtelėti į savo ateitį. Tarp jų buvo ir Raseinių rajone ūkininkaujantis Vincentas Macijauskas.

„Tada mes dar tik svarstėme apie stojimo į ES galimybes ir pasekmes. Matėme,  kokia modernia technika dirba danai, kaip jie sunkiai triūsia. Dar pastebėjome mums sunkiai suvokiamus dalykus, pavyzdžiui, vienas danų ūkininkas parodė, kaip ir kuo apšildo savo gyvenamąjį namą ir dalį ūkinių pastatų“, – prisiminė V.Macijauskas.

„Valstiečių laikraščio“ žurnalistas buvo to įvykio liudininkas, matė, kaip lietuviai ūkininkai sutriko, kai danų fermeris parodė kūrenimo katilą, į kurį palengva byrėjo… grūdai. Vienas lietuvis ūkininkas net pasėmė saują tų grūdų, pauostė ir krimstelėjo. Akys nemelavo – tai buvo tikrų tikriausi praėjusio sezono kviečiai. Danas paaiškino, kad jam taip elgtis apsimoka finansiškai. Suskaičiavo išlaidas, palygino ir nusprendė savo užaugintais grūdais pakeisti brangesnes gamtines dujas ar kitą kurą.

„Man būtų sunku peržengti psichologinį barjerą, tačiau suprantu ir daną ūkininką, kuris dėl kainų skirtumo buvo priverstas taip elgtis“, – pasakojo V.Macijauskas.

V. Macijauskas

Viską lemia kaina

Išgirdęs apie galimybę kūrenti grūdais, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas Stasiūnas negalėjo patikėti savo ausimis – gal čia juokas. „Dar sovietiniais laikais esu girdėjęs, kaip kapitalistai grūdus pila į jūrą dėl perprodukcijos, tačiau kad grūdus degintų…“ – juokėsi jis. Vis dėlto pasvarstyti apie tai sutiko. „Gal kitose šalyse, tarkim, Danijoje, tokie dalykai įmanomi. Lietuvoje pagrindinė biomasė yra miškai, o Danijoje – šiaudai, nes pas juos miškų nėra, – pasakojo šiluminininkų asociacijos vadovas. – Danai sukūrena apie 2 mln. t šiaudų per metus, todėl gali būti, kad grūdai kaip biokuras ten galimi.“

Lietuvoje tokių dalykų V.Stasiūnas neįsivaizduoja. LŠTA prezidento teigimu,viską lemia kaina – tarkim, biokuro kaina yra 130 eurų už toną naftos ekvivalento. „Įdomu, už kokią kainą savo grūdus nori parduoti ūkininkai, – sakė jis. – Kita vertus, įmonių inžinieriai turi nustatyti, ar įmanoma kūrenti jų katilus grūdais, gal reikia juos perdaryti, koks jų kaloringumas ir panašiai. Taigi vien sumanymo ar pasakymo – kūrename grūdais – nepakanka.“

Be to, yra nustatyta tvarka, kuri reglamentuoja visą kūrenimo procesą – įmonės perka biokurą per biržą, todėl taip paprastai grūdais niekas neapsiimtų prekiauti.

„Yra daugybė teisės aktų, reglamentuojančių visą procesą, – teigė V.Stasiūnas. – Tačiau jei būtų kokia nors valstybės nuostata, kad būtina tą projektą paleisti į gyvenimą, jog ūkininkai nepatirtų nuostolių, gal tuomet ir galima būtų įgyvendinti, tačiau labai abejoju.“

Pasiūlymas užstrigo

Baigiantis derliaus nuėmimo sezonui, kai rugsėjo pradžioje ūkininkai skaičiavo nuostolius dėl prastos grūdų kokybės, Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) kreipėsi į Vyriausybę, Seimo Kaimo reikalų komitetą ir Žemės ūkio ministeriją su pasiūlymu, kad valstybės institucijos paragintų biokuro katilinių bendroves supirkti nors dalį maisto gamybai netinkamų pašarinių grūdų ir iš jų gaminti biokurą. Nors kai kuriose ES šalyse prastos kokybės grūdai naudojami patalpoms šildyti, tačiau LŪS pasiūlymas užstrigo.

„Mums paaiškino, kad būtų sudėtinga deginti grūdus, nes jie tarsi suanglėja, be to, šlakas aplimpa krosnies sieneles. Nusprendus deginti grūdus, reikėtų pakeisti katilus, o tai kainuotų, ir niekas nenori rizikuoti. Kita priežastis – labai skiriasi deginamų medžiagų kaloringumas, taigi deginant grūdus šildymo paslaugos vartotojams pabrangtų“, – skaitė gautą atsakymą LŪS pirmininkas Jonas Talmantas.

Kita vertus, kol kas nebūtų ir grūdų pasiūlos – ketvirtos klasės grūdus supirkėjai tyliai ir pigiai supirko ir išgabeno. Kur ir po kiek pardavė? Tai – konfidenciali informacija.

Nors J.Talmantą visi žinome kaip mokantį skaičiuoti ir analizuoti ūkininką, tačiau ir jis prisipažino dar nepasiruošęs deginti grūdus: „Planetoje per milijardą žmonių badauja, taigi ūkininkų įvaizdis vartotojų akyse labai suprastėtų. Manau, būtų neetiška šiuo metu taip elgtis.“

Už tai gali ir nušauti

Pirmoji bendrovė šalyje, pradėjusi kurui naudoti biomasę ir atvėrusi kelią naujo tipo biokuro katilinėms, įsikūrusi Molėtuose. Molėtiškiai šilumininkai buvo pirmieji daniškos biokuro mokyklos mokiniai. Įmonės direktorius Juozas Kuliešius pripažino, kad naudoti grūdus nesiryžtų, nes gali būti problemų dėl jų cheminės sudėties: „Vienų grūdų neįmanoma deginti, kažkur esu girdėjęs, kad tai daro, tačiau tai iš juodojo humoro srities, be to, neįsivaizduoju, kad lietuviai degintų grūdus. Už tai gali net nušauti.“

Pasak pašnekovo, tokios kalbos pernelyg jaudina, nes tai yra moralinė ir etinė problema, apie kurią net garsiai negalima kalbėti. „Kaip tikri lietuviai galime juokauti kalbėdami apie alų, tačiau kalbant apie grūdus jau ne juokai ima – tai juk maistas.“

Pašnekovo teigimu, vertinant technologinių požiūriu, su biokuru sumaišyti grūdai sudegtų, tačiau kokie būtų pelenai, sunku atsakyti. „Kiekviena medžiaga lydosi skirtingai, o didžiausios problemos prasideda dėl pelenų, – tvirtino J.Kuliešius. – Mums teko deginti celiuliozės atliekas ir degindami pamatėme, kaip pelenai ištirpsta, suskystėja prie 500–600 laipsnių Celsijaus temperatūros. O kai katile tyvuliuoja toks ežeras, tai rizikuotume visą įrangą sugadinti. O kaip būtų su grūdais, sunku net prognozuoti.“

Apsimoka ar neapsimoka?

Molėtiškiai šilumininkai abejoja, o štai naujovėmis garsėjantis kupiškėnas ūkininkas Antanas Dobrovolskis nekokybiškais grūdais ir grūdų išvalomis patalpas pradėjo šildyti jau prieš 10–12 metų. Ir pradėjo nuo avižų, už kurias supirkėjai tais laikais mokėjo gėdingai mažai. Tiesa, vėliau ūkininkui pagailo grūdų ir į suomišką kuro katilą bėrė tik prasčiausius, kurių kitiems reikalams nepanaudosi. Tačiau ūkininkas patyrė problemą, apie kurią mums užsiminė J.Kuliešius, – kūrenant grūdus aukštoje temperatūroje, lydydavosi pelenai.

Taigi kildavo bėdų valant krosnį. Tačiau šiais laikais jau gaminami katilai, kuriuose pelenai neišsilydo. Lieka vienintelis klausimas – ar apsimoka investuoti? Grūdų kainoms išaugus, žinoma, kad ne.

Beveik tuo pat metu panašiai elgėsi (ir dabar tebesielgia) kaišiadorietis ūkininkas Jonas Juodis: „Iš patirties galiu pasakyti, kad geriausiai dega rapsų ir avižų atliekos. Šildant patalpas jos sudaro apie 50 proc., kita pusė – granulės. Jos palaiko žarijas.“

Oficialios informacijos niekas nekaupia, tačiau galima numanyti, kad kai kurie Kaišiadorių rajono ūkininkai įveikė psichologinį barjerą ir į savo biogranulėmis kūrenamas krosnis papildomai įberia prastesnių grūdų. Vienas iš jų – ūkininkas Antanas Matorka. Verta pabrėžti, kad Kaišiadorių savivaldybė pagelbėjo ūkininkui materialiai iš Atsinaujinančios energijos programos lėšų.

Anot Kaišiadorių savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Lino Lazausko,  ūkininkai į biogranules paprastai įberia iki 30 proc. avižų, sumaišo ir taip dar atpigina gyvenamųjų patalpų šildymą.“

L.Lazausko nuomone, iš grūdinių kultūrų patalpoms šildyti kol kas tinka tik avižos. „Avižos užauga ir nederlingose žemėse, reikia mažiau investicijų. Kitas niuansas – avižas galima deginti drėgnesnes, o, pavyzdžiui, pašarinius grūdus prieš deginant reikėtų padžiovinti, taigi savikaina dar išaugtų“, – teigė jis.

Sprendžia gamintojas

Energetikos konsultacinių paslaugų įmonės direktoriaus Šarūno Prieskienio teigimu, kiekviena įmonė, gaminanti katilus, galėtų atsakyti, ar jų pakura gali tokį dalyką sudeginti ir kokią dalį galėtų sudaryti grūdai. „Į šį klausimą gali atsakyti kiekvienos technologijos gamintojas, nes kiekvienas katilas yra pritaikytas tam tikro drėgnio ir tam tikro dydžio kurui. Tik gamintojas sprendžia, ar jo įrenginyje galima deginti štai tokį kurą.“

Š.Prieskienis nėra susidūręs su grūdų deginimu kuro katiluose, tačiau mano, kad prireikus galima įmaišyti iki 5 proc. grūdų. Procesą būtų galima kontroliuoti. „Mes turime žiūrėti, kokia ta priemaiša. Tarkim, šiaudų lydymosi temperatūra žema, ji gali pakenkti katilui. Katilo pirkimo–pardavimo sutartyje paprastai nurodoma, kokiam kurui jis yra skirtas. O naudojant grūdus reikėtų įvertinti pasekmes – klientas gali prarasti garantiją, jei naudojo kitokį kurą, nei nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje “.

Abejoja, ar atsipirktų

Ignas Jankauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos administracijos vadovas

Per pastaruosius 6–7 sezonus dėl derliaus kokybės ūkininkai negalėjo dejuoti. Šįmet grūdų kokybė prasta, už kai kuriuos net buvo siūloma po 40 eurų už toną, tačiau vargu ar ūkininkai ryšis tik dėl šių išskirtinių metų investuoti į grūdų deginimo krosnis. Investuoti apsimokėtų tik tokiu atveju, jeigu tokia krosnis būtų naudojama nuolat.

Dauguma ūkininkų tikisi, kad šis sezonas buvo išimtinis. Net smulkieji natūriniai ar pusiau natūriniai ūkiai stengiasi užaugintus grūdus parduoti, o ne naudoti juos patalpoms šildyti. Kita vertus, kol kas yra daug efektyvesnių energijos šaltinių. Pavyzdžiui, labiau paplitęs šiaudų deginimas, be to, Lietuvoje patalpoms šildyti sąlyginai pigiau yra naudoti malkas. Orientaciniais duomenimis, apie grūdų panaudojimą patalpoms šildyti verta galvoti grūdų supirkimo kainai nusileidus žemiau 40 eurų už toną ribos.

Reikia specialaus degiklio

Dr. Rimvydas Ambrulevičius, energijos panaudojimo ekspertas

Grūduose daug krakmolo, kaloringumas mažai skiriasi nuo medienos bei jos granulių. Nors grūdų kaloringumas neblogas, bet deginimo procesą neigiamai veikia specifinės jų savybės.

Norint deginti grūdus, reikia specialaus degiklio, nes jų lydymosi temperatūra gana žema, ir jie pradeda šlakuotis. Nekondicinius grūdus kažkada degindavo Švedijoje ir Olandijoje. Geriau dega avižos, kurios mažiau turi krakmolo, mažiau šlakuojasi.

Nors buvo laikai, kai dėl grūdų pertekliaus ūkininkai juos degindavo ir Lietuvoje, tačiau toks elgesys laikomas neetišku. Apie tai jau kalbama ir kitose ES šalyse. Ir aš manau, kad grūdų nederėtų naudoti deginimui. Pagaliau ir netikslinga. Gaminami ir specialios konstrukcijos katilai, kuriuose numatyta galimybė deginti grūdus bei didesnio peleningumo granules. Žinoma, grūdus galima maišyti su akmens anglimi (iki 20 proc.), tačiau tik pramoniniuose katiluose ir didesnėse katilinėse, bet manau, kad tai neapsimoka ekonominiu požiūriu. Nerekomenduotina grūdų naudoti ir dėl aplinkos taršos, nes juose yra nemažai chloro (palyginti su mediena, 10–50 kartų daugiau). Be to, katilo metalines detales intensyviai veikia ir korozija.

Albinas Čaplikas, Lijana Cibulskienė