Žieminių rapsų sėjos būdus kiekvienas ūkis pasirenka pagal priešsėlinių augalų nuėmimo laiką, dirvos būklę ir kitus aspektus.
Rugpjūčio pavadinimas rodo, kad nuo seno šio mėnesio pagrindinis darbas buvo ir yra javų kūlimas. Dabar, kai mūsų šalyje auginama ir nemažai žieminių rapsų (jų plotai 2017 metais pasiekė net 160 tūkstančių ha), rugpjūčio darbus dar papildė rapsų derliaus kūlimas ir jų sėja. Pagal svarbą šio mėnesio trečias darbas (po javų ir rapsų kūlimo bei žieminių rapsų sėjos) yra rudeninis dirvų dirbimas.
Jis skirstomas į tris rūšis: priešsėjinis dirvų ruošimas žieminių rapsų sėjai (rugpjūčio mėnuo); žieminių javų sėjai (rugsėjo mėnuo) ir rudeninis žemių, skirtų vasarojui, dirbimas. Dėl to mums, vadovaujantis sėjomainų schemomis, pirmiausiai būtina apsispręsti, kur ir kada sėsime įvairių rūšių žiemkenčius bei vasarojų.
Dirvų ruošimas žieminių rapsų sėjai
2017 metais pagrindiniai žieminių rapsų priešsėliai bus žieminiai kviečiai, po kurių pasėsime daugiau kaip 50 % rapsų, toliau – žirniai (apie 40 % rapsų) ir kiti augalai (iki 10 %). Jau esame rašę, kad 2017-2018 metais žieminių rapsų pasėlių plotus reikėtų padidinti iki 200 tūkstančių hektarų, nes jų auginimo vidutinis ekonominis efektyvumas (pelnas) per paskutiniuosius 3 metus buvo didžiausias iš visų lauko augalų. Žieminių rapsų auginimo pelningumas yra net 45-50 % (200-300 EUR ha-1) didesnis negu žieminių kviečių. Be to, rapsų ir priešsėlinė vertė labai aukšta.
Norint 25 % padidinti žieminių rapsų pasėlių plotus ir per daug nesuvėlinti jų sėjos, šio darbo pradžią būtina paankstinti bent 5 dienomis (pagirtina, jeigu ūkiai sėti pradėjo rugpjūčio 5-12 dienomis) ir baigti šio mėnesio pabaigoje. Galima nebijoti ankstyvos žieminių rapsų sėjos, nes dabartinės veislės atsparios pavasariniam augalų „iššutimui“. Be to, turime augimo reguliatorių Caryx (1,0-1,4 l ha-1), fungicidus-augimo reguliatorius Orius 250 EW (0,5 l ha-1) ir Juventus 90 (0,7 l ha-1). Turime ir veislę Cult, kurios optimalus sėjos laikas yra 08.01-15 d.
Be abejo, pirmieji 20-25 tūkst. ha žieminių rapsų bus pasėti į anksti paruoštus pūdymus, išartus žolynus, į žieminių miežių ražienas bei kitus tam tinkamus laukus. Rugpjūčio viduryje rapsai pradedami sėti po žirnių ir žieminių kviečių. Privalome prisiminti ir tai, kad 2016 m. rudenį ir 2017 m. žiemą, pavasarį bei vasarą orai buvo labai lietingi, todėl daugelyje laukų dirvos ilgai išliko šlapokos. Vandens perteklius sunkesniuose dirvožemiuose trukdo kokybiškai paruošti dirvas tiek žiemkenčių, tiek vasarojaus sėjai.
Klimatas permainingas. Tą pačią dieną gali stipriai palyti, o debesims pasitraukus saulė orus įšildo iki 24-28 °C. Tai – idealios sąlygos dirvų paviršiuje susiformuoti sukietėjusiai plutai, o suvėlavus ar paankstinus per šlapių dirvų pirminį dirbimą – „prigaminti“ daug didokų grumstų (sėjamųjų priešai). Manome, kad šią sudėtingų orų vasarą vertėtų vėl paskaityti prof. V. Bogužo vadovėlį „Žemdirbystė“, kuriame rasite dirvų dirbimo teoriją ir praktinių patarimų. Paskaityti ir taikyti nesenstančias rekomendacijas verta, nes yra paskaičiuota, kad kokybišką žemės paruošimą sėjai savo efektyvumu būsimam augalų derlingumui lenkia tik trąšų ir pesticidų optimalus naudojimas, sėjos laikas ir sėklų kokybė. Šio mokslininko rekomendacijų rasite ir šiame straipsnyje.
Rugpjūtį, kai ūkyje žieminiai kviečiai ir žirniai pasiekia pjūties brandą, privalu techniką ir darbuotojus paskirstyti į dvi-tris grupes: derliaus nuėmimo; žemės ruošimo sėjai ir sėjos darbų. Nėra vieno ir visų pripažinto būdo, kaip ruošti dirvas žieminiams rapsams pasėti. Variantų daug. Laiko tarpsnis tarp priešsėlinio augalo kūlimo pabaigos ir žieminių rapsų sėjos pradžios Lietuvoje vidutiniškai tęsiasi nuo 5 iki 10 dienų.
Tačiau jį galime sutrumpinti ir iki 3-5 dienų, jei priešsėliniai augalai nėra stipriau išgulę arba labai piktžolėti. Šio sėjos būdo turinys būtų toks: kombainą sureguliuojame taip, kad javus pjautų žemai, šiaudus susmulkintų 4-6 cm ilgio pjausniais, po jų pjūties dirva su ražienomis iš karto suariama 13-15 cm gyliu, po to išberiamos trąšos ir su specialia sėjamąja pasėjami rapsai.
Jei dirvos ilgai buvo padidintos drėgmės režimo ir į technologines vėžes po lietaus dažnai sutekėdavo daug vandens, tai prieš arimą reikia giliai supurenti žemę šiose vėžėse. Toks gilus purenimas pagerins dirvų arimo ir sėjos darbų kokybę, padidins pasėlių tolygumą.
Pagal šią dirvos ruošimo sėjai schemą būtų galima pasėti net iki 30-40 % visų planuojamų auginti žieminių rapsų, tai yra tiek, kiek turime švarių ir sveikų priešsėlinių pasėlių. Primename, kad naudojant šį dirvos ruošimo sėjai būdą, vidutiniškai sutaupome 20-35 EUR ha-1. Be to, rapsų sėją paankstiname 2-4 dienomis. Tai būtų skubios sėjos atvejis.
Jis turi nemažai pranašumų: anksčiau pradedame sėją; paviršiniai šiaudai nekliudo nei sėjai, nei herbicidų efektyvumui; 13-15 cm gyliu užartų šiaudų ir ražienų mineralizacija tik labai mažai susilpnėja, palyginus su dirvomis, kurios sėjai ruošiamos kultivatoriumi su strėliniais noragėliais ir akėčiomis 10-12 cm gyliu (plačiausiai paplitęs dirvų ruošimo rapsų sėjai būdas).
Jei priešsėliniai pasėliai yra stipriau išgulę ar labiau piktžolėti, tai juose žieminių rapsų sėją nukeliame į šio mėnesio trečią dekadą, o per šį laikotarpį dirvas ruošiame pagal klasikinę technologiją: pasėlių išdžiovinimas glifosatais – kūlimas – ražienų skutimas lėkštiniais padargais – arimas arba gilesnis purenimas – trąšų išbėrimas – sėja – herbicidų išpurškimas.
Dirvų ruošimas žieminių javų sėjai
2017 metų rudenį žadama pasėti apie 750 tūkst. ha žieminių javų. Iš jų – apie 635 tūkst. ha žieminių kviečių. Sėjos laikas – rugsėjo mėnuo. Žieminių javų sėjos laiko prioritetas būtų: hibridinių ir linijinių veislių žieminiai miežiai; sėklai skirti kvietrugiai, rugiai ir kviečiai; visi kiti kvietrugiai; rugiai ir kviečiai. Optimalios agrotechnikos požiūriu per rugpjūčio mėnesį privalo būti paruošta apie 60-65 % dirvų, reikalingų žieminių javų sėjai.
Pasėlių deklaracijos duomenys rodo, kad gerų priešsėlių (rapsai, ankštiniai augalai ir žolės, juodieji ir užimtieji pūdymai) žieminiams javams turime apie 415 tūkst. ha, arba apie 50-55 % reikalingo ploto. Kituose laukuose žieminiai javai bus atsėliuojami. Minėti gerieji priešsėliai pirmiausiai bus skiriami visų rūšių žieminių javų sėkliniams pasėliams, žieminiams kviečiams ir hibridinių veislių žieminiams miežiams, iš kurių tikimasi išauginti „rekordinius“ derlius. Jiems ir dirvų ruošimas sėjai privalo būti kokybiškas bei savalaikis. Be abejo, žieminių javų sėja prasidės pūdymuose ar po daugiamečių žolių. Tačiau didžiąją gerų priešsėlių dalį sudarys rapsai ir ankštiniai augalai. Rugpjūčio mėnesį ruošiame žemes, kuriose augo žieminiai rapsai, žirniai, žieminiai miežiai ir kviečiai.
Po žieminių rapsų. Po žieminių rapsų dažniausiai sėjami žieminiai kviečiai arba hibridiniai žieminiai miežiai, o žemesnio našumo žemėse – ir žieminiai kvietrugiai, priklausomai nuo ūkio sėjomainos. Žieminiai miežiai ir kvietrugiai priskiriami ankstyvos (08.25-09.05) sėjos javams, dėl to jų sėja po žieminių rapsų gerai atsiperka ekonominiu požiūriu. Juos tada galime auginti pagal intensyvias technologijas, kurios tinka tik esant optimaliam sėjos laikui.
Žieminių rapsų pjūtis šiais metais vėlavo, tai ir laiko kokybiškai paruošti dirvas žieminių javų sėjai daug neturime. Žieminiams hibridiniams miežiams, kurie yra jautrūs dirvožemių gerai aeracijai, dirvas sėjai ruošiame pagal tą pačią schemą, kaip ir žieminiams rapsams. Dėl to sėti juos į nuskustas ražienas nepatariame. Jei rapsai buvo nukulti iki rugpjūčio trečios dekados pradžios, tai jų ražienas skutame 4-6 cm gyliu ir laukiame pabirų bei piktžolių sėklų sudygimo. Tada dirva sekliai (13-15 cm) ariama, po to išberiamos trąšos ir sėjami miežiai sėjamąja, turinčia dirvos purenimo įrangą. Prieš dirvos arimą privalome giliai supurenti buvusias technologines vėžes.
Žieminiams kvietrugiams, kurių sėjos optimalaus laiko tarpsnis yra 5 dienomis ilgesnis, į žemės ruošimo schemą galime įtraukti ir popjūtinį ražienų skutimą, kai pakertamos tiek rapsų, tiek piktžolių šaknys. Tai pagreitina jų mineralizaciją ir stimuliuoja gausesnį pabirų bei piktžolių sėklų sudygimą. Sunkesnius dirvožemius sekliai suariame, išberiame trąšas ir sėjame. Lengvesnėse žemėse arimą galime (tačiau nebūtina) pakeisti pakartotiniu skutimu. Šiuo atveju trąšas paskleidžiame prieš antrąjį ražienų skutimą.
Ruošiant žemes žieminių kviečių sėjai, galima ražienas (jei jose daug šakniastiebinių ar šakniaatžalinių piktžolių) purkšti glifosatais po javų pjūties ar po pirmojo skutimo. Po to dirvos arba ariamos, arba giliai supurenamos, paskleidžiamos trąšos ir sėjami kviečiai.
Po ankštinių augalų. Po jų sėsime žieminius kviečius arba žieminius rapsus. Žinoma, žieminių rapsų po pupų (jos vėlai subręsta) nesėsime, taigi lieka tik žirniai, kurie Lietuvos ūkininkų yra pripažinti kaip geriausi priešsėliai rapsams. Tačiau žirniai yra puikūs priešsėliai ir žieminiams kviečiams, po kurių bus sėjami vasariniai kviečiai.
Vertėtų nepamiršti, kad vasariniams kviečiams, kurių pasėlių plotai padidėjo iki 210-240 tūkst. ha, mes beveik neturime gerų priešsėlių. Dėl to dabar priimtiniausias jiems priešsėlis yra žieminiai kviečiai, pasėti po rapsų ar po ankštinių augalų. Mūsų nuomone, po žirnių reikėtų sėti tik tuos žieminius rapsus, iš kurių ūkio sąlygomis tikimės išauginti rekordinį derlingumą, o likusius jų plotus skirti žieminiams kviečiams.
Kaip ruošti dirvas žieminiams rapsams, jau rašėme šiame straipsnyje. Žirnienos ruošimas žieminiams javams mažai skiriasi nuo jos ruošimo rapsų sėjai. Tik šiuo atveju turime ilgesnį laiko tarpsnį tarp žirnių pjūties ir žieminių javų sėjos. Į dirvų ruošimo schemą galime įtraukti ir dukartinį ražienų skutimą arba glifosatų naudojimą. Galime pasirinkti ir ariminį, ir neariminį žemės dirbimo būdus.
Žemių rudeninis ruošimas vasarojaus sėjai. Šiuo atveju turime ilgiausią (iki 90 dienų) laikotarpį dirvos dirbimui, herbicidų naudojimui ir netgi laukų kalkinimui. Tačiau privalome nepamiršti, kad nuolatinis ariamojo sluoksnio maišymas ariant ar giliai purenant, skatina greitesnį organinės medžiagos skaidymą ir nitratų susidarymą, kurie dar šio rudens pabaigoje gali išsiplauti į gruntinius vandenius.
Be to, gadinama dirvožemio struktūra, o esant saulėtiems orams, dar ir išdžiovinama dirva. Apibendrinant galima konstatuoti, kad tradicinis žemės arimas labiausiai didina vandens telkinių taršą. Taigi, arimas – ne visada geriausia agrotechnikos priemonė, nors jį pakeisti yra nelengva. Tiesa, pastaraisiais metais populiarėja vis modernesni, reguliuojamų parametrų ir vienodai gerai visu darbiniu gyliu ir pločiu žemę įdirbantys padargai.
Tinkamesni padargai, galintys pakeisti verstuvinius plūgus, yra skutikliai su strėliniais ar kombinuotais noragėliais, gerai pakertantys daugiamečių piktžolių šaknis ir kartu purenantys bei maišantys tik viršutinį armens sluoksnį. Sferiniais diskais jie sumaišo šį sluoksnį su šiaudais ir kitomis liekanomis. Modernios ražieninių ir velėninių dirvų įdirbimo technikos gale dažniausiai būna prikabinti ardeliniai, spiraliniai ar net sunkieji volai. Jie reikalingi dirvai lyginti ir suslėgti, leidžia tausoti drėgmės išteklius, dirvoje greičiau pradedami ardyti sekliai įterpti šiaudai ir ražienų liekanos. Dirbant tokiu padargu, degalų sąnaudos yra net 45 proc. mažesnės, lyginant su arimu plūgu 25 cm gyliu (prof. V. Bogužas).
Tačiau nepatariame pervertinti ir minimalaus rudeninio žemės dirbimo. Minimaliai įdirbtoje dirvoje daugiau galimybių piktžolėms, augalų ligoms ir kenkėjams plisti. Ant dirvos paviršiaus likusios ražienų liekanos gali sukelti problemų ir sėjos, ir augalų vegetacijos metu. Šiaudai, esantys arti sėklos, sausuoju metu gali fiziškai kliudyti paimti drėgmę, o esant jos pertekliui, gali paaštrinti anaerobinių procesų keliamas problemas (fitotoksinų akumuliavimas).
Dėl paviršiuje esančių ražienų liekanų dirvos temperatūra ankstyvą pavasarį būna žemesnė, todėl padidėja kai kurių augalų ligų pavojus, gali sulėtėti sėklų dygimas, tolesnis augalų augimas ir vystymasis. Taip pat reikia vengti dirvos suspaudimo armens sluoksnyje. Po sekliai įdirbto dirvožemio sluoksnio, 10-15 cm gylyje, dažnai padidėja dirvožemio tankis.
Tad gali sutrikti augalų šaknų vystymasis. Panašiai gali pasikeisti ir dirvožemio vandens pralaidumas. Neariamojo žemės dirbimo esmė – tinkamai paruošti ir įterpti į dirvą šiaudų bei augalų liekanas. Ražiena turi likti trumpa, o šiaudai susmulkinti 4-5 cm ilgio pjausniais ir tolygiai paskleisti. Kai jie trumpai susmulkinami ir sekliai įterpiami, greičiau suardomi, sumažėja ligų užkrato. Aukštos žolėtos ražienos, pagulę javai, prastai paskleisti, netinkamai susmulkinti ar neišvežti šiaudai, nelygus dirvos paviršius yra didžiausios seklaus neariamojo žemės dirbimo kliūtys.
Rudenį žemes ruošiant vasarojaus sėjai, ypač vasariniams kviečiams, yra naudojamas ir tarpinių (ražieninių) augalų auginimas, siekiant pagausinti organinių medžiagų kiekį dirvožemyje. Tokiu atveju į anksti nuimtų javų ražienas (su smulkintais šiaudais) įsėjamos baltosios garstyčios žaliajai trąšai. Daug azoto turinti tarpinių pasėlių žalioji masė pagerina anglies ir azoto santykį dirvoje, todėl šiaudai greičiau mineralizuojami.
Toks tarpinis pasėlis sumažina azoto išsiplovimą rudens-pavasario laikotarpiu, kai didelis kritulių perteklius. Augalų biomasėje išsaugotas azotas mikroorganizmų ardomas ir išskiriamas kaip tik tada, kai augalai intensyvaus vystymosi metu jį jau gali panaudoti. Tyrimai rodo, kad baltųjų garstyčių panaudojimo technologija efektyvumu mažai atsilieka nuo tręšimo mėšlu (15-25 t ha-1) ir jos vienodai gerai tinka ir dirvas ariant, ir taikant neariamąją žemdirbystę.
Loading ...
