Europos komisija pasiūlymų, ką ir kaip keisti. Scanpix nuotr.

Dar tik įpusėjo dabartinis finansinis laikotarpis, o žemdirbiams kaip niekad kirba rūpestis dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities. Jų nerimas suprantamas – po„Brexit“ sumažės ES biudžetas, kurio kone pusę „suvalgo“ žemdirbių ir kaimo sektorius. Bendrijoje trečiųjų brolių vietoje besijaučiantys Baltijos ir kitų valstybiųūkininkai jau dabar siūlo svarstyti naują tiesioginių išmokų modelį.

Laukia pasiūlymų

Europos Komisija (EK) paskelbė, kad pradėjo viešas konsultacijas dėl BŽŪP po 2020 m. Visų šalių narių ūkininkai, kaimo bendruomenės, mokslininkai, visuomeninės organizacijos raginami aktyviai teikti pasiūlymus dėl tolesnės žemės ūkio ir kaimo vietovių plėtros.

Viešosios konsultacijos truks iki gegužės, o liepos  mėnesį EK numato organizuoti  konferenciją gautiems rezultatams aptarti. Komunikatą dėl BŽŪP supaprastinimo ir modernizavimo, kuriame bus numatomos BŽŪP kryptys po 2020 m., EK planuoja pateikti dar iki šių metų pabaigos.

EK pripažįsta, kad ūkininkai dabar yra paskandinti biurokratinių reikalavimų liūne, todėl pabrėžia, jog reikia sumažinti administracinę naštą, padaryti politikos nuostatas suprantamesnes ir lengviau įgyvendinamas žemdirbiams.

Kitas akcentuojamas iššūkis – apsirūpinimo maistu užtikrinimas, su klimato kaita susijusių įsipareigojimų ir tvaraus vystymosi tikslų įgyvendinimas, žemės ūkio ir maisto produktų kainų svyravimai bei rinkų nepastovumas.

Nors diskusijos dar nesibaigė, jau aišku, kad po 2020 m. paramos lėšų bus mažiau ir mūsų išmokos su vakariečių nesusilygins. Redakcijos archyvo nuotr.

Nors diskusijos dar nesibaigė, jau aišku, kad po 2020 m. paramos lėšų bus mažiau ir mūsų išmokos su vakariečių nesusilygins.  Redakcijos archyvo nuotr.

Siutina dvejopi standartai

Svarstydami apie BŽŪP ateitį mūsų žemdirbiai vienbalsiai sako, kad ES reikia atsisakyti dviveidiškos dvejopų standartų politikos. Jie pirmiausia omenyje turi kartais besiskiriančias ES valstybių žemdirbių gaunamas tiesiogines išmokas.

Pavyzdžiui, 2013-aisiais Lietuvoje vidutinė tiesioginė išmoka už 1 ha buvo 144 eurai – apie 3 kartus mažesnė, nei, tarkime, Olandijoje (458 eurai) ar Graikijoje (433 eurai). Tiesa, pastaraisiais metais šis skirtumaspamažu tirpsta. Iki 2020 m. atotrūkis turėtų sumažėti iki maždaug dviejų kartų, tačiau lietuviai, kaip ir kitų Baltijos šalių žemdirbiai, vis dar bus trečiojo brolio vietoje.

Dabartinė mūsų Vyriausybė taip pat deklaruoja, kad vienas iš prioritetinių jos darbų – kautis dėl vienodų tiesioginių išmokų. Siekis, žinoma, geras, tačiau ar realus? Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas pripažino, kad Briuselyje išmokų suvienodinimas traktuojamas gana skirtingai: Europos Parlamente pasisakoma už lygias išmokas, o EK – už lygesnes.

Kokia ateityje bus išmokų schema, prognozuoti sudėtinga, ypač po to, kai ES pamatus išjudino „Brexit“. Iki 2020 m. dar gali nutikti ir daugiau siurprizų. Tačiau žemdirbiai jau dabar priversti planuoti savo ateitį ir kovoti dėl geresnių konkurencinių sąlygų.

Siūlo kitą modelį

Baltijos valstybių ir Višegrado grupės šalių atstovai siūlo svarstyti naują išmokų modelį. Tiesiogines išmokas raginama nukreipti žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamoms palaikyti. Tiesa, ir dabar išmokos skiriamos tam tikslui, nes neleidžiama tiesiogiai skatinti gamybos,tačiau siūloma, kad po 2020 m. žemdirbiams išmokos būtų skiriamos ne pagal pasėlių plotą, kaip yra šiuo metu, bet atsižvelgiant į nustatytą pajamų lygį. Tokiu atvejuparama taptų savotišku draudimo fondu.

Anot Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Andriejaus Stančiko, po 2020 m.BŽŪP teks mažesnis lėšų paketas, tad bus labai svarbu jas kuo tikslingiau panaudoti. Visi sutaria, kad dalį paramos reikės palikti kaimo plėtrai, bendruomenių poreikiams, aplinkosaugai. O dėl išmokų svarstoma, ar dabartinė schema yra teisinga.

„Ūkininkams svarbiausia yra stabilios supirkimo kainos. Kai jos krinta, prasideda nuostolinga gamyba. Taip buvo ir pieno krizės metu. Diskutuojama, kad reikėtų nustatyti palaikomą žemdirbių pajamų lygį, kuriam kritus būtų išmokamos kompensacijos. Žinoma, kompensuoti nereikėtų, jeigu ūkininko rezultatai suprastėjo dėl jo kaltės ar nemokėjimo ūkininkauti. Tokia pajamų palaikymo schema turėtų pirmiausia suveikti tada, kai įvyksta pokyčiai rinkoje“, – aiškino A.Stančikas.

A. Stančikas

A. Stančikas

Nauji pavojai

Manoma, kad siūloma nauja išmokų mokėjimo schema padėtų suvaldyti vadinamuosius sofos ūkininkus, spekuliantus, kurie ieško būdų, kaip pasipelnyti iš išmokų. Įvairių ES valstybių žemdirbiai mato pavojaus ženklų dėl į dirbamos žemės rinką besiskverbiančių stambių tarptautinių korporacijų. Jie nuogąstauja, kad galbūt dirbtinai sukeliant krizes siekiama užvaldyti išteklius ir žemę.

„Jau ir vokiečiai kalba, kad didžiulius pinigus valdančios kompanijos supirkinėja žemes. Jų tikslas – ne ūkininkauti ir gaminti žemės ūkio produkciją, ogauti paramą. Jei pakeistume tiesioginių išmokų mokėjimo tvarką, tokios užmačios būtų pristabdytos“, – samprotavoSeimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas.

Pasak B.Markausko, naują tiesioginių išmokų modelį EK įgyvendinti siūlo Baltijos šalys ir Suomija. Tačiau jis nededa per daug vilčių, kad ši idėja taps kūnu. „Žinant, kad tokiai radikaliai reformai reikalingas visų ES narių sutikimas, dėl jos įgyvendinimo nebūčiau didelis optimistas“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė žemėsūkio ministras.

Lygybės neverta tikėtis

Anot Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovo Raimundo Juknevičiaus, naujųjų ES šalių žemdirbių noras, kad būtų suvienodintos tiesioginės išmokas, gali likti nepasiekiamu miražu.

„Akivaizdu, kad po „Brexit“ pinigų ES biudžete sumažės, tad pažadai sulyginti išmokas gali likti neįgyvendinti. Ką jau kalbėti apie tolimesnę ateitį. Dabar visi atvirai kalba apie vadinamąją dviejų greičių ES, nes ji yra labai nevienalytė, tad ir vienodos paramos visoms narėms nėra ko tikėtis“, – samprotavo ūkininkas.

Naivu būtų viltis, kad didžiausių ES biudžeto valstybių donorių ūkininkai sutiktų susimažintiparamą, kad ji padidėtų lietuviams, latviams ir rumunams. „Abejoju, kad prancūzai ramiai sutiks gauti mažesnes tiesiogines išmokas. Jie aktyviai streikuoja, blokuoja kelius, žodžiu, kietai spaudžia savoVyriausybę, o ši negali jų nepaisyti. Tad mums kautis dėl didesnių išmokų bus nelengva“, – savo nuomonę išsakė R.Juknevičius.

R. Juknevičius

R. Juknevičius

Pasiskirsto neteisingai

Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovas pripažino, kad dabartinė tiesioginių išmokų mokėjimo schema nėra teisinga, nes labiau remiami tie ūkininkai, kurie turi daugiau žemių. „Kai negalima tiesiogiai remti gamybos, darosi sudėtinga išmokas teisingai paskirstyti. Juk gyvulių augintojai pagamina daugiau produkcijos iš vieno hektaro, nei augalininkai, bet pastarieji valdo didesnį plotą ir gauna daugiau paramos. Tokie ūkiai turi daugiau galimybių investuoti, plėstis ir stiprėti. Be to, teikdami paramą pagal pasėlių plotą neišvengiame sofos ūkininkų“, – aiškino R.Juknevičius.

Pasak ūkininko, daug neaiškumų kyla dėlsusijusių su aplinkosauga programų, nes neįmanoma įvertinti jų rezultatų. Iš žemės ūkio produkcijos gamintojų reikalaujama aiškių ir konkrečių ataskaitų, o retų paukštelių saugotojams, gaunantiems nemažą paramą, reikalavimai keliami daug paprastesni.

Žemdirbiams užtikrinčiau jaustis neleidžia ir ES žemės ūkio politikos strategų nenuoseklumas bei blaškymasis. Štai anksčiau ES skatino biodegalų iš rapsų ir javų gamybą, dabar prioritetas teikiamas antros ir trečios kartos biodegalams, gaminamiems iš atliekų ir nemaistinių žaliavų.

„Nemažai rapsų buvo auginama degalams, tam skirtos subsidijos, tačiaupastaraisiais metais kalbama, kad tai nepadeda aplinkosaugai. Jeigu neliktų paramos, augintojams ir gamintojams būtų suduotas rimtas smūgis. Nėra aiškios perspektyvos ir dėl baltyminių kultūrų. Dabar daug jų sėjame, bet paklausos jiems ES rinkoje nesukūrėme, tik eksportuojame“, – apie staigius Briuselio „žaliosios“ politikos posūkius kalbėjo ūkininkas.

Reikia pokyčių

 Gapsys Alfredas1

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Nors ES deklaruoja, kad konkurencingumas yra svarbiausias dalykas, pagal tiesioginių išmokų dydį vienam hektarui mes esame treti ar ketvirti nuo galo. Ši parama yra svarbus svertas konkurencinėje kovoje, kuri vis aštrėja. Neliko pieno gamybos kvotų, jų neliks ir cukraus sektoriuje. Tad ir tarp vietos žemdirbių atsiranda didesnė konkurencija.

Pastaruosius metus daug ūkių balansuoja ties nuostolių riba ir tik dėl tiesioginių išmokų gali išgyventi. Gautą pelną žemdirbiai investuoja. O kas bus, kai baigsis ES struktūrinių fondų parama? Kaip mūsų ūkininkai modernizuos savo ūkius?Juk toli gražu ne visi turi našią žemės ūkio techniką ir įrangą, kuri brangiai kainuoja.

BŽŪP tikslai ir uždaviniai keitėsi ne kartą, ir po 2020 m. turėtų būti pokyčių. Juolab kad  dabartinė BŽŪP žemdirbiams nepadeda, o trukdo dirbti. Akivaizdu, kad ūkininkavimas turėtų būti palaikomas ne teikiant paramą pagal pasėlių plotą, o atsižvelgiant pajamas. Dabar mūsų ūkiai, vaikydamiesi didesnių išmokų, kuo daugiau žemių apsėja javais. Daugybę grūdų eksportuojame, nekuriame didesnės pridėtinės vertės. Ir jaunieji ūkininkai, rinkdamiesi žemės ūkio verslą, žiūri, kur skiriamos didžiausios išmokos. Beje, pavyzdžiui, olandams mokamos didelės išmokos, bet jų ūkiai nėra labai dideli, tad ir gaunama suma ne tokia didelė. O tie mūsų ūkiai, kurie turi tūkstančius ir daugiau hektarų, gauna įspūdingas sumas.