VMVT inspektorė Irena Pečiulienė teigė, kad turgavietėse prekyba antibiotikais uždrausta (R. Kazakevičienės nuotr.)

Lietuvoje vis dar gajus įprotis susirgusius gyvulius ar paukščius pradėti gydyti antibiotikais. Jų ūkininkai įsigyja ne tik legaliai, bet ir juodojoje rinkoje, daug negalvodami, kokią įtaką žmonių sveikatai padarys antibiotikai, patekę į jų organizmus per maistą.

Neskuba kviesti veterinaro

Marijampolės regione ūkininkaujantis Juozas pasakojo, kad instrukcijose surašytas griežtas taisykles, jog antibiotikus sergančiam gyvuliui turi paskirti veterinarijos gydytojas, kai jį apžiūri, gyvenime pritaiko tik vienas kitas ūkininkas. Kiekvieno veterinaro vizitas ūkininkui kainuoja, o žemdirbiai ne tiek gerai gyvena, kad tai galėtų sau leisti, todėl dažnai, susirgus gyvuliui, veterinaro nekviečia, bando gyvulį gydyti savo jėgomis. „Daktarą dėl susirgusio gyvulio paprastai kvietiesi tada, kai jau pats nesupranti, ką daryti, arba jei iš veterinaro tikiesi, kad jis padarys stebuklą, nes gyvulį reikia išgelbėti“, – apie situaciją gydant gyvulius pasakojo Juozas. Jis neneigė, kad kiekvienas veterinaras irgi nori uždirbti.
Todėl pinigus skaičiuojantys ūkininkai dažnai imasi savarankiškos praktikos, juolab kad kiekvienas ūkininkas turi žemdirbišką profesiją, yra išklausęs nemažai kursų, o ūkininkaujant, tvarkantis ūkyje, sukaupia įvairios gyvulių gydymo patirties. Todėl, net nebūdamas veterinaru ar zootechniku, rūpestingesnis ūkininkas gyvulių ligas įsimena, žymisi sąsiuvinyje, kokie buvo ligos simptomai, kaip juos gydė ir kokie vaistai padėjo. Prireikus patirtį ir panaudoja.
Panašiai elgiasi ir prireikus vaistų. Juk nepuls ieškoti vaistų tada, kai gyvulys jau negaluoja: jų stengiasi įsigyti iš anksto ir ūkyje turėti atsargų. Ūkininkas Juozas sakė, kad kartais antibiotikų tenka griebtis neatidėliojant, pavyzdžiui, po sunkaus veršiavimosi, kai gali kilti komplikacijų ar gyvuliui netikėtai patyrus sunkią traumą.

Apsieina be receptų

Veterinarijos gydytojas marijampolietis Petras Mykolaitis sakė, kad jam dažniausiai antibiotikais tenka gydyti kiaules. Tačiau neretai antibiotikų prireikia ir gydant galvijus, ypač melžiamas karves. Paskutinį kartą receptą antibiotikams veterinaras pamena rašęs gal prieš trejus metus susirgusioms žuvims gydyti. „Pats perkuosi vaistus ir juos vežuosi į ūkius. Recepto išrašymas antibiotikams – mano darbe retas atvejis“, – aiškino jis. – Jei apžiūrėjęs gyvulį, nustatęs ligą, rašyčiau receptą vaistams, ūkininkas turėtų pasiėmęs receptą važiuoti į vaistinę, viskas užtruktų labai ilgai. Kai nusivežu vaistų, gydymą galiu pradėti iš karto.“
Ūkininkas Juozas sakė, kad būna atvejų, kai antibiotikų visai nereikia, tik ūkininkai tai pamiršta. „Daug yra natūralių vaistų nuo viduriavimo: arkliarūgštynių, pelynų arbatos tinka ir kiaulėms, ir arkliams, ir vištoms. Neduok vandens, išgers arbatos ir pasveiks“, – pasakojo ūkininkas ir pridūrė, kad gerai veikia ir žmogaus šlapimas kaip kompresas traumą patyrusiam gyvuliui, kuris dedamas ant skaudamos vietos.

Vaistas – tarsi maistas?

Ne visose šalyse antibiotikų vartojimas griežtai reglamentuotas. Būtent iš tokių šalių rinkų į mūsų šalį patenkantys antibiotikai kelia nemenkų rūpesčių. Žemės ūkio konsultavimo tarnybos (ŽŪKT) veterinarijos gydytojas-konsultantas Vytas Gudaitis neslėpė, kad kai kurie gyvulių augintojai vis dar įpratę, vos sunegalavus gyvuliui, jam kišti antibiotikus.
Jo teigimu, Lietuvoje ūkininkai kartais gyvulius pradeda gydyti patys, prisipirkę nelegaliai iš Baltarusijos ar Rusijos Kaliningrado srities atvežtų antibiotikų. Veterinarijos gydytojo nuomone, jie nėra blogi, jie taip pat efektyvūs, bet reikia žinoti, ką ir kada jais gydyti. „Yra ligų, kurioms gydyti antibiotikų nereikia, nes jie neveiksmingi. Liga praeina kartais net padavus kitokio pašaro ar pakeitus gyvulio laikymo vietą“, – sakė ŽŪKT specialistas.
V.Gudaičio dažnai klausiama, kaip reikėtų gydyti karvės tešmens uždegimą. Ūkininkai išvardija gausybę vaistų, kuriuos naudojo, bet vis vien niekas nepadėjo. „Tada ir kyla klausimas, ar reikėjo tiek įvairių veikliųjų medžiagų turinčių vaistų duoti gyvuliui, jei buvo galima tik atlikti tyrimus ir išsiaiškinti, kas uždegimą sukėlė ir kokie vaistai geriausiai veikia sukėlėją, užuot gyvulį šėrus neveiksmingais vaistais“, – tikino veterinarijos gydytojas-konsultantas. Anot veterinarų, paukštynuose antibiotikai naudojami profilaktiškai: juos esą paukščiai gauna kartu su pašarais.

Tik sunaikinimui

Specialistai persėja: gydyto gyvulio mėsos ar pieno negalima vartoti, kol baigsis tam tikro antibiotiko išlauka. Jei pasitaiko atvejų, kai buvo panaudoti antibiotikai ir paskerstas gyvūnas, kol dar nesibaigęs išlaukos laikotarpis, tokios mėsos negalima vartoti, ji turi būti utilizuojama. „Net nuo mastito (tešmens uždegimo) gydytos karvės pieno tam tikrą laiką negalima vartoti. Jo negalima maišyti su geru pienu, nes sumaišytame piene žūsta gerosios bakterijos, pienas nesurūgsta, nesusiraugina varškė, pieno perdirbimo įmonėse iš tokios žaliavos neišeina gera produkcija“, –sakė ŽŪKT veterinarijos gydytojas-konsultantas V.Gudaitis.
Vienų antibiotikų išlauka skaičiuojama valandomis, o kitų gali trukti net iki 28 dienų. V.Gudaitis tikino, kad jei neišlaukiamas išlaukos laikotarpis, vartojamas pienas ar paskerstos kiaulės mėsa, žmogaus organizmui toks maistas gali būti net kenksmingas: gali išsivystyti įvairios alergijos, būdingos net ne vienai kartai, jau nekalbant apie didėjantį bakterijų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms.
„Pastaruoju metu ūkininkai vis dažniau ryžtasi susirgusius gyvūnus ne gydyti, o likviduoti. Manau, kad jei tai – neužkrečiama, pavojinga liga, tai gal geriau gydymo visai nepradėti. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į tai, kokia liga, koks gyvulys, koks jo produktyvumas, genetika“, – sakė ŽŪKT veterinarijos gydytojas-konsultantas.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) kiekvienais metais vykdo antimikrobinių medžiagų stebėsenos mėsoje, piene ir kiaušiniuose programą. Per devynis šių metų mėnesius Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijoje ištirti 1 665 mėginiai, atlikta beveik 49 tūkst. įvairių tyrimų.
Antibiotikų nustatyta 2 mėginiuose – mėsoje ir meduje. Vienu atveju galvijas buvo paskerstas nepaisant privalomo išlaukos laikotarpio, kitu atveju bitininkas bičių šeimas gydė nuo viduriavimo medicininiu preparatu „Biseptol“, kuriame yra sulfametaksazolo. Medus, surinktas iš gydytų bičių šeimų, buvo sumaišytas į bendrą kiekį.
VMVT Veterinarijos ir sanitarijos skyriaus vyriausioji veterinarijos gydytoja, valstybinė veterinarijos inspektorė Irena Pečiulienė teigė, kad prekyba veterinariniais vaistais turgavietėse ir prekyvietėse uždrausta. Lietuvoje visos antimikrobinės medžiagos, kurioms taikomas išlaukos periodas, turėtų būti parduodamos tik su veterinarijos gydytojo išrašytu receptu ir tik po to, kai veterinarijos gydytojas atlieka išsamią gyvūno apžiūrą bei nustato ligą.

Linkę gydyti patys
Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius
Antibiotikų naudojimas veterinarinėje medicinoje – ne mažesnė problema nei žmonių medicinoje, o didžiausią riziką kelia nepagrįstas antimikrobinių preparatų naudojimas, nepasitarus su specialistais. Žmonės linkę ne tik save, bet ir savo auginamus gyvūnus gydyti patys. Po tokio gydymo veterinarijos gydytojui dažnai tenka gyvūnui skirti daug stipresnius preparatus, gydymas užtrunka ilgiau.
Dėl to kenčia ne tik gyvūnas, nukenčia ir gyvulio savininkas, mat gydomo gyvūno produkcijos (pavyzdžiui, pieno) negalima vartoti maistui, kol nepraėjo vadinamasis vaistų išlaukos periodas. Dėl netinkamo gydymo gali sumažėti gaunamos produkcijos kiekis, suprastėti jos kokybė.
Lietuvoje veterinarinių antimikrobinių preparatų sunaudojama apie 22 proc. mažiau nei kitose ES valstybėse. Kelerių metų stebėjimai rodo, kad šalies veterinarijos ir žemės ūkio sektoriuose antimikrobinių medžiagų parduodama vis mažiau.
Ūkinių gyvūnų laikytojai yra atsakingi, kad gyvūnai būtų skerdžiami maistui, gyvūniniai produktai būtų tiekiami maistui arba naudojami gyvūnams šerti tik pasibaigus išlaukos laikui, o fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos organizacijos, jų filialai, pažeidę šį įstatymą ir kitus veterinariją reglamentuojančius teisės aktus, atsako įstatymų nustatyta tvarka.