Lietuvos kelininkai ilsėtis neturi kada. Vasaros skiriamos gatvių remontui ir naujų atkarpų tiesimui, žiemos – kelių priežiūrai. Neatsiejamas žieminės priežiūros, trunkančios bene pusmetį, atributas yra druska, graužianti ne tik sniegą su ledu, bet ir žmonių batus bei automobilų kėbulus. Iš ko ji susideda ir ar egzistuoja aplinkai draugiškesni mišiniai?

Verta paminėti, kad lietuviškos žiemos yra labai nedraugiškos kelio dangai. Skaičiuojama, kad Lietuvoje kasmet 60-80 kartų oro temperatūra pasikeičia iš neigiamos į teigiamą – tokia dažna kaita fiksuojama tik kai kuriuose Švedijos bei Kanados regionuose. Kiekvieno tokio pasikeitimo metu ant asfalto susikaupęs vanduo tai virsta ledu, tai vėl ištirpsta – šis vandens susitraukimo/išsiplėtimo procesas ardo kelio paviršių.

Oro temperatūra šalyje, nors dažnai svyruoja apie nulį, kartais nukrenta iki -20 ar dar žemesnės. Per metus Lietuvoje suskaičiuojama apie 18 pūgų, kurių vidutinė trukmė – 7 valandos, o dar apie 20 kartų kelius padengia plikledis, trunkantis iki 12 valandų. Lijundra pasirodo apie 10 kartų ir trunka vidutiniškai 4 valandas, o penkiskart per metus lijundra ir plikledis pasirodo išvien – tuomet ant asfalto susidaro 5-15 mm storio ledo sluoksnis. Tad kelininkai iš vidurio Europos valstybių galėtų keliauti komandiruotėms į Lietuvą – čia padirbę, savo šalyse nuobodžiautų.

Dėl tokių permainingų oro sąlygų Lietuvos keliai dengiami keliais skirtingais mišiniais – skiriasi jų efektyvumas ir kaina.

Dažniausiai Lietuvos keliai, neišskiriant automagistralių ir pagrindinių gatvių miestuose, pasnigus barstomi vadinamu „šlapios druskos“ mišiniu – tai yra paprasčiausias druskos tirpalas. Mažesnio intensyvumo keliuose ir įkalnėse beriamas smėlio ir sausos druskos mišinys, kadangi vien su vandeniu sumaišyta druska nuokalnėse nubėgtų.

Vertinant pagal naudingumą, mažiausiai efektyvus yra druskos ir smėlio mišinys – jis nebeveikia esant žemesnei nei -7 laipsnių temperatūrai. Paprastasis techninės druskos keliams (98 proc. jo sudaro valgomoji druska – natrio chloridas, NaCl) tirpalas su priedais efektyviai veikia iki -12 laipsnių.

Techninis kalcio chloridas, kurio nuo 74 iki 98 proc. sudaro CaCl2 (likusi dalis – NaCl), efektyviai veikia iki -17 laipsnių. Techninis magnio chloridas (MaCl2) – iki minus 33. KTU mokslininkų sukurtas „Ledo siaubas“, kurio didžiąją dalį sudaro ta pati valgomoji druska NaCl, efektyviai ardo ledą iki -25 laipsnių.

Kelininkų naudojamos druskos yra itin nedraugiškos aplinkai ir asfaltą liečiantiems objektams – transporto priemonėms ir batams. KTU sukurtas „Ledo siaubas“ dėl sudėtyje esančių priedų ne tik veikia efektyviau, bet ir mažiau kenkia tiek aplinkai, tiek asfaltu keliaujantiems objektams, tačiau yra brangesnis. Jeigu paprastasis NaCl kelininkams kainuoja apie 50 eurų už toną, tai „Ledo siaubo“ kaina – apie 80 Eur už tą patį kiekį. Turint galvoje, kad kasmet Lietuvoje išbarstoma apie 100 tūkst. tonų druskos, toks kainų skirtumas – didžiulis. Ir todėl vairuotojai dar ilgai pyks ant kelininkų, kad šių barstoma druska „suėdė“ jų automobilių kėbulus. Technologija žalos sumažinimui yra, tačiau to kaina – itin didelė.

Automobilio kėbulą nuo druskų poveikio apsaugoti įmanoma padengiant antikorozine danga bei dažnai plaunant. O įsigyjant naudotą automobilį Autogidas.lt portale, verta bent pirštais pastuksenti į jo ratų arkas – jeigu šios originalios, bus girdimas skardus beldimo į metalą garsas. Jeigu jos jau remontuotos ir priteptos „špakliaus“, garsas bus duslus. Perkant transporto priemonę, kuri jau remontuota paslepiant rūdis, galima neabejoti – kad ir kaip prižiūrėsite kėbulą, korozija ją užpuls dar kartą ir tai tik laiko klausimas.