Scanpix nuotr.

Sekmadienį šį pasaulį paliko 89-erių Zbigniewas Brzezinskis, trijų JAV prezidentų komandų narys (daugelio kitų konsultantas ir autoritetas) ir Lietuvos bei kitų Vidurio Europos šalių bičiulis. Nemažai apie jį žinome kaip apie žmogų, kuris padėjo Lietuvai žengiant euroatlantinės integracijos keliu. Tačiau jis pasaulyje žinomas ne tik dėl pagalbos Baltijos ir Centrinės Europos šalims, bet prisidėjo prie kelių pasaulinės reikšmės sprendimų.

Pasaulis jį visų pirma žinojo kaip demokratų prezidento Jimmy Carterio patarėją, tačiau porą metų jis dirbo ir su Lyndonu B. Johnsonu bei Johnu F. Kennedy. Dalyvavo visų trijų asmenybių rinkimų kampanijose.

7-ajame dešimtmetyje Vašingtone „Obsersver“ korespondentu dirbęs Godfrey Hodgsonas „The Guardian“ pabrėžė, jog Z. Brzezinskio era JAV užsienio politikoje buvo ir vienas sudėtingiausių šaliai laikotarpių pasaulio politikoje. Jo darbavimosi prezidentų administracijose laikotarpiu užmegzti JAV ir Kinijos diplomatiniai santykiai, su SSRS sudaryta Strateginių ginklų ribojimo sutartis, normalizuoti Izraelio ir Egipto santykiai, Iranas iš amerikiečių sąjungininko tapo priešu, aktyviau siekta atkreipti dėmesį į disidentų teises Rytų Europoje, apginkluoti mudžahedai Afganistane, sutarta dėl Panamos kanalo kontrolės perdavimo Panamai.

92-ejų sulaukęs J. Carteris po savo nacionalinio saugumo patarėjo mirties išplatino pranešimą: „Jis buvo man labai artimas žmogus daugiau nei keturis dešimtmečius ir puikus valstybės tarnautojas“. Atsiminimuose apie savo bendražygį jis rašė: „Jis buvo įžvalgus analitikas, puikiai išmanė istorines tendencijas ir tikėjo, jog būtina tvirtai ginti savo šalį, laisvę ir demokratinius principus tiek JAV, tiek pasaulyje“. Z. Brzezinskio pasiūlymai buvo inovatyvūs ir dažnai provokuojantys, tačiau daugeliu atvejų aš su jais sutikdavau“.

Tris dešimtmečius jis buvo vienas įtakingiausių užsienio politikos ekspertų Demokratų partijoje. Tiesa, Godfrey Hodgsonas primena, kad liberalūs demokratai kritikavo analitiko pritarimą Vietnamo karui. „Bloomberg“ pabrėžia, kad Z. Brzezinskio politinėms pažiūroms labai didelę įtaką padarė Vietnamo karas.

Daugelis Z. Brzezinskį lygina su legendiniu respublikonų prezidentų patarėju ir valstybės sekretoriumi Henry Kissingeriu. „Bloomberg“ rašo, jog abu ekspertai buvo realistai, nelinkę pasitikėti SSRS, tačiau respublikonas vykdė „detente“ politiką, kuri paremta tuo, jog JAV santykiai su  Rusija turi būti geresni negu Rusijos ir Kinijos tarpusavio santykiai. Z. Brzezinskis skatino kitokią ašį –  bendradarbiavimą su Vakarų Europa ir Japonija. Tik po SSRS žlugimo jis tapo santykių gerinimo su Rusija šalininku, o iki tol pritarė tik santykių su Kinija normalizavimui. Jo ir J. Carterio tandemas užbaigė H. Kissingerio pradėtą darbą ir JAV užmezgė diplomatinius santykius su Kinija.

Jamesas Fallowsas ilgametis „The Atlantic“ korespondentas, savo karjeros pradžioje rašęs kalbas J. Carteriui, pabrėžia, kad karjeros pradžioje buvęs tvirtos linijos realistu, Z. Brzezinskis ilgainiui pasuko prie „minkštosios galios“ idėjų. Nors Lietuvai istoriškai buvo naudingesni prezidentai respublikonai, tačiau J. Carterio ir Z. Brzezinskio komanda yra išimtis. „Bloomberg“ svarbiausias Šaltojo karo politikos veiksmais įvardija tai, kad nors tuometinis valstybės sekretorius Cyrus Vance prieštaravo kišimuisi į Afganistano reikalus, Z. Brzezinskis įtikino prezidentą ginkluoti modžahedus (šis sprendimas ilgalaikėje perspektyvoje sukūrė Afganistano karą 2002 m.). SSRS buvo įvestas grūdų embargas, boikotuotos Maskvos olimpinės žaidynės, aiškiai deklaruota, jog šalies interesai Persų įlankoje bus ginami ginklu.

Godfrey Hodgsonas  pabrėžia, kad dar prieš pradėdamas karjerą Baltuosiuose Rūmuose, Z. Brzezinskis pirmą kartą apsilankė Lenkijoje ir tai sustiprino jo ryžtą padėti sovietų įtakos sferoje atsidūrusioms šalims. Dažnų vizitų metu jis užmezgė draugystę su tokiomis asmenybėmis, kaip lenkų disidentas Adamas Michnikas. 1989 m. Sovietų mokslo akademijoje jis viešai paragino Maskvą pripažinti savo kaltę dėl 1940 m. Katynės žudynių. Billui Clintono prezidentavimo laikotarpiu (kurį negailestingai kritikavo dėl neveiklumo Balkanų konfliktuose), jis buvo vienas pagrindinių Baltijos šalių narystės NATO advokatų.

Santykiai su C. Vance yra dar viena įdomi Z. Brzezinskio asmenybės pusė. „Associated Press“ pabrėžia, kad valstybės sekretoriaus postas buvo siūlomas ir lenkų kilmės analitikui, tačiau jis norėjo tokių pareigų, kuriose tiesiogiai dirbtų su prezidentu. Pats imdavosi perduoti prezidentui kasdienę žvalgybos informaciją, ką iki tol darydavo saugumo vadovai. „Bloomberg“ pabrėžia, kad žinodamas J. Carterio išskirtinį dėmesį faktams, jis nuolat sugebėdavo apeiti valstybės sekretorių, siekdamas savo pasiūlytų sprendimų įgyvendinimo. 1980 m., Kai C. Vance atostogavo, apeidamas jo pavaduotoją Z. Brzezinskis įtikino J. Carterį pamėginti išvaduoti į nelaisvę Teherane paimtus amerikiečius, tačiau planas žlugo, o C. Vance protestuodamas pasitraukė. „Associated Press“ pabrėžia, kad valstybės sekretoriaus ir nacionalinio saugumo patarėjo konfliktiški santykiai buvo pagrindinis prezidento galvos skausmas ir mažino visuomenės pasitikėjimą JAV užsienio politika.

Tarptautinės politikos genijus Z. Brzezinskis pats buvo diplomato sūnus. Iki Antro pasaulinio karo jo tėvas dirbo Prancūzijoje, Vokietijoje, SSRS ir Kanadoje. Po karo jam oficialioji Izraelis dėkojo už pagalbą išlaisvinant žydus iš koncentracijos stovyklų. Per karą šeima gyveno Monrealyje, doktorantūrą politologas baigė Harvardo universitete, nors prieš pradedant studijas, svarstė galimybę dirbti Kanados diplomatinėje tarnyboje. Šį universitetą paliko todėl, kad konkurse eiti profesoriaus pareigas, Harvardas pasirinko H. Kissingerį.

Nuo 1960 m. dirbo Kolumbijos universitete, ilgainiui susikūrė savo, kaip SSRS eksperto, reputaciją. „The Atlantic“ korespodentas Jamesas Fallowsas mano, kad lemtingas jo karjeros epizodas buvo populiarios „Newsweek“ rašytos užsienio politikos apžvalgos, per kurias Z. Brzezinskis atkreipė į save politikų dėmesį.

1960 m. jis prisijungė prie pergalingos J. F. Kennedy kampanijos komandos, vėliau patarinėjo prezidentui. Po ketverių metų scenarijus pasikartojo – per kampaniją patarinėta L.B. Johnsonui, kuris iškovojęs pergalę pakvietė analitiką darbuotis Valstybės departamento Politikos planavimo komandoje.  Prezidentą Z. Brzezinskis paliko protestuodamas prieš didesnį įsitraukimą į karą Indokinijoje, tačiau prisijungė prie viceprezidento Huberto Humphrey komandos. Pastarajam pralaimėjus prezidento rinkimus 1968 m., grįžo į akademinį pasaulį.

Su J. Carteriu analitikas dirbo nuo pat 1976 m. prezidentinių debatų prieš respublikoną Geraldą Fordą. Po politinės karjeros grįžo į akademinį pasaulį, tačiau yra konsultavęs ir keletą kitų šalies vadovų – Georgą Bushą vyresnįjį (buvo nacionalinio saugumo patarėjų suformuotos darbo grupės narys), R. Reaganą (cheminės ginkluotės, gynybos strategijos, žvalgybos veiklos klausimais), jo poziciją vertino B. Obama.

Politologo žmona yra Vidurio Europos politikos grando, ilgamečio Čekoslovakijos užsienio reikalų ministro, ėjusio ir ministro pirmininko bei prezidento egzilyje pareigas, Edvardo Benešo giminaitė. Z. Brzezinskio sūnūs yra dirbę Billo Clintono, Baracko Obamos ir Georgo W. Busho komandose. tačiau pats politologas buvo aršus G. W. Busho kritikas, vienas nedaugelio kritikavęs Irako karą dar prieš prasidedant invazijai, o 2007 m, savo knygoje „Antrasis šansas. Trys prezidentai ir Amerikos super-galios krizė“ jo dvi kadencijas apibūdino kaip katastrofiškas. Dukra dirba žurnaliste.

Z. Brzezinskiui nebuvo svetimas ir sportas. Jamesas Fallowsas prisimena legendines teniso partijas tarp prezidento administracijos narių. Tai tuomet jaunam kalbų rašytojui buvo vienas nedaugelio tiesioginių kontaktų su Z. Brzezinskiu. Danielis Lewisas „The New York Times“ rašo ir apie tai, kad per 1994 m. pasaulio futbolo čempionatą, vykusį JAV „The Times“ išspausdino politologo pateiktą pasiūlymą, jog lygiųjų atveju abi komandos pratęsimo metu iš aikštės galėtų patraukti po du gynėjus, o jeigu po 10 minučių įvarčių vis dar nėra, tada atitraukiami dar du gynėjai, kol kuri nors komanda pelno įvartį.

Matas Baltrukevičius