Scanpix nuotr.

Šiandienos Artimuosiuose Rytuose viskas įmanoma, todėl Turkija galėtų nusiųsti į Iraką savo karines pajėgas, tačiau vargu ar iš tokio žingsnio galėtų turėti didelės naudos. Taip po Turkijos grasinimo Irako kurdams LRT.lt sako Amerikos progreso centro vyresnysis bendradarbis Brianas Katulis. Jis ir politologė Margarita Šešelgytė mano, kad nors ilguoju laikotarpiu kurdų valstybės atsiradimas galėtų turėti teigiamų pasekmių, kol kas kurdų regiono nepriklausomybė sunkiai įsivaizduojama.

Praėjusią savaitę vyko Irako kurdų referendumas dėl kurdiškojo regiono nepriklausomybės – 92,73 proc. balsavusiųjų pasisakė už nepriklausomybę. Balsavime dalyvavo 72 proc. iš 3,3 mln. užsiregistravusiųjų balsuoti.

Prieš referendumą Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pagrasino Irako kurdų regionui karine intervencija. Praėjus kelioms valandoms po balsavimo Irako šiauriniame kurdiškajame regione pabaigos, šalies Gynybos ministerija paskelbė pradedanti „didelio masto“ bendras karines pratybas su Turkija.

NATO šalis galėtų pulti Irako kurdus?

Pasak B. Katulio, šiandienos Artimuosiuose Rytuose viskas įmanoma, todėl Turkija galėtų nusiųsti į Iraką savo karinių pajėgų. Turkija jau yra dislokavusi kariuomenę Šiaurės Irake.

„Tačiau šiuo metu su kurdų pajėgomis jie nekariauja ir nemanau, jog yra labai tikėtina, kad jie eitų į frontą prieš Kurdistano regioninės vyriausybės pajėgas. Saugumo situacija pernelyg sudėtinga, tad vargu ar Turkija iš tokio žingsnio galėtų turėti didelės naudos.

Bet jei Turkija imtųsi tokio veiksmo, greičiausiai jis būtų pasmerktas NATO ir kitų šalių. Tačiau aš abejoju, kad tos šalys dėl to imtųsi reikšmingų veiksmų prieš Turkiją, jos tiesiog išreikštų pasmerkimą“, – kalba Amerikos progreso centro vyresnysis bendradarbis.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentės M. Šešelgytės, žinant R. T. Erdoganą, galima manyti, kad jo pasakymas apie galimus karinius veiksmus prieš Irako kurdus yra daugiau retorika.

„Ko imtis Turkija tikrai pagrasino, tai neleisti per Turkiją naftotiekiu tekėti kurdų regione esančiai naftai. Tai – labiau tikėtinas scenarijus. Reikia pastebėti, kad oficialaus Irako ir Turkijos požiūris šiuo klausimu sutampa. Jei ir būtų kažkoks taip vadinamas Turkijos puolimas, jis būtų traktuotinas kaip pagalba Irakui, užtikrinant saugumą šios valstybės teritorijoje.

Nei Turkija, nei oficialusis Irakas referendumo rezultatų nepripažįsta, anot jų, tai antikonstitucinis referendumas. Referendumu nėra labai patenkintos Europos valstybės – jos neremia jo. Nors buvo kalbama, kad kurdų valstybė galėtų atsirasti ir kad ilguoju laikotarpiu tai atneštų į regioną tam tikrą stabilizaciją, šiuo metu referendumas su tokiais rezultatais, kokie jie buvo, galėtų sukurti dar didesnę destabilizaciją, kuri plėstųsi į ganėtinai stabilią Turkiją“, – aiškina M. Šešelgytė.

Kurdų valstybės atsiradimas kol kas – neįmanomas

B. Katulis sako manantis, kad Kurdistano regioninės vyriausybės nepriklausomybė trumpuoju laikotarpiu mažai tikėtina.

„Atkreipkite dėmesį į Irako ir kitų aplinkinių šalių reakcijas į praėjusios savaitės referendumą dėl nepriklausomybės. Kurdistano regioninė vyriausybė išlieka priklausoma nuo savo kaimynių verslo, prekybos, energetikos sferose. Kurdistanas yra izoliuotas.

Ilgesniuoju laikotarpiu Kurdistano regioninei vyriausybei gali būti sunku likti dabartinėje Irako teritorijoje. Naujos kartos kurdai, kuriems niekada neteko gyventi Irako valstybėje, gali ją paskatinti siekti nepriklausomybės. Tačiau tam prireiks tvirtų derybų ir diplomatijos su visais Kurdistano kaimynais“, – tikina B. Katulis.

Savo ruožtu M. Šešelgytė pastebi, kad vienintelė šalis, kuri pasisakė už Irako kurdų referendumą dėl nepriklausomybės, buvo Izraelis, tačiau ir jo pozicija – nevienareikšmė.

„Įdomu tai, kad jis pasisakė už referendumą, bet tuo pačiu teigė, kad Turkijos teritorijoje esanti kurdų partija yra neigiamai vertintinas ir netgi potencialiai pavojingas darinys.

Čia įdomus dar ir Rusijos vaidmuo, kuri lyg ir kviečia susilaikyti nuo vertinimų, tačiau, kita vertus, pastaruoju metu yra vis labiau linkusi bendradarbiauti su kurdų regionu, yra nemažai į jį investavusi, turi tam tikrą interesą potencialiai būti šiame regione. Tačiau aiškaus palaikymo iš Rusijos pusės vis dėlto nėra“, – atkreipia dėmesį politologė.

Pasak jos, kiekviena šalis turi tam tikrų interesų, o bendrame jų spektre intereso, kad dabar atsirastų kurdų valstybė, nėra daug.

„Vertinama, kad šis referendumas gali būti naudojamas kaip derybinė pozicija, kalbantis su Irako valdžia. Ir nors dabartinis kurdų regiono prezidentas sakė, kad referendumo rezultatai teisiškai yra įpareigojantys, neatmetama, kad jie bus naudojami kalbant su Bagdadu.

Savo ruožtu Bagdadas sako, kad kol referendumo rezultatai nebus anuliuoti, nebus įvykdyti kiti reikalavimai, tol derybos nebus pradėtos. Panašu, kad bus kažkokios derybos, o referendumas bus naudojamas kaip jų korta“, – teigia M. Šešelgytė.