Musulmonė mergaitė skaito Quran`ą Ali Bakaa mečetėje Hebrone EPA nuotrauka

Grupė arabų sunitų lyderių, prieš kurį laiką susitikusių Saudo Arabijos sostinėje Rijade, priėmė griežtą poziciją dėl Irano vyriausybės ir šiitų bendruomenės. Juos galingai parėmė JAV prezidentas Donaldas Trumpas per savo pirmąjį valstybinį vizitą. Pagrindinis kaltinimas – parama terorizmui.

Prabėgus porai savaičių nuo viršūnių susitikimo, Saudo Arabija, Egiptas, Arabų Emyratai, Bahreinas ir Jemenas įvedė griežtas sankcijas Katarui, kuris taip pat kaltinamas parama teroristams. Kataras nėra šiitų daugumos valstybė, tačiau palaiko glaudžius ekonominius santykius su gretimai esančiu Iranu. Situacija dar paaštrėjo dėl ISIS savižudžio įvykdyto išpuolio Teherane, kai žuvo ir buvo sužeisti žmonės Irano parlamente ir ajatolos Chomeinio – Irano respublikos įkūrėjo – mauzoliejuje.

Už šių kaltinimų bei faktų, kurie gal ir stebina savo pobūdžiu, tačiau ne savo esme, yra ilga ir sudėtinga religinė bei socialinė istorija, turinti plataus masto strateginių bei ekonominių implikacijų.

Nepretenduojant į labai sudėtingą analizę, dera patikslinti, kad sunitai ir šiitai yra musulmonai, kuriuos jungia islamo tikėjimo kolonos. Juos skiria kai kurios doktrinos bei istorinių įvykių interpretacija, tačiau skilimas įvyko tikrai ne vakar, o 632 m. po Kr. Tais metais Medinoje mirė islamo pranašas.

Musulmonų dauguma bendruomenės vadovo poste norėjo matyti Abu Bakrą, Mohameto bičiulį ir uošvį. Mažuma parėmė Alì, pranašo pusbrolį.Abu Bakr šalininkai (šiandien – sunitai) darė spaudimą Alì rėmėjams (šiandien – šiitai) ir galutinis skilimas įvyko 680 m., kai sunitų kalifato kariai Kerbaloje (dabartinio Irako teritorijoje) nužudė imamą Husseiną, Alì palikuonį, su jo draugais.

Greta Korano, kuris yra bendras visiems musulmonams, šiitai labai vertina imamų vadovavimą bei kankinystės kultą. Tuo tarpu suinitai ypač vertina tradiciją (sunitų).

Natūralu, kad per 13 šimtmečių skirtumai tik gilėjo. Sudėtingi istoriniai bei kultūriniai dviejų pasaulėžiūrų vingiai vieno musulmonų tikėjimo viduje (laikui bėgant, pasaulėžiūrų atsirado ir daugiau) vėliau susitelkė aplink dvi ilgaamžes imperijas: otomanų (sunitišką), vakarinėse islamiškose žemėse (tarp XV ir XX a.) ir Rytuose persų Savafidų (1501–1736) imperija, kuri pasirinko šiizmą. Jo dėka Persijoje susitelkė šiitiškos pakraipos mažumos, lig tol pasklidusios po visus Artimuosius Rytus.

Po Pirmojo pasaulinio karo kolonijinė Europos politika ir Otomanų imperijos pabaiga suardė šią šimtmečius daugiau ar mažiau stabiliai vyravusią pusiausvyrą.

Įsikūrus Izraelio valstybei (1948 m.), o vėliau, kilus Irano revoliucijai (1979 m.), kuri panaikino persų šachų imperiją, atsinaujino atviras sunitų ir šiitų konfliktas, kuris neišvengiamai prie senus laikus menančių doktrininių nesutarimų prijungė dar ir interesus, susijusius su nafta, dujomis ir geopolitika.

Irano ekonominė bei karinė parama šiitams Sirijoje (Assadas priklauso Alavitų bendruomenei, šiitų terpės), Libane (Hezbollah ir Amal yra politinės grupuotės, susiformavusios platesnėje Libano šiitų terpėje) ir Jemene (kur gyvena keletas milijonų šiitų zeiditų) sudaro dabartinių konfliktų pagrindą visame Vidurio Rytų regione.

Viską dar labiau komplikavo korporatyviniai ir strateginiai didžiųjų galybių interesai, susipinantys su tragiška neteisingumo bei piktnaudžiavimo atvejų kasdienybe. Dėl nacionalinių interesų ir fundamentalistinių ideologijų žeidžiami, žeminami ir žudomi žmones, išplėšiama jų asmeninė bei kolektyvinė tapatybė, namai ir žemė.

Užtenka prisiminti palestiniečius ir Libano pietų šiitus, tačiau ir (ne nuo vakar) armėnus, chaldėjus ir sirus krikščionis, kurdus, jazidus. Jau nebegalima atskirti gerus nuo blogų, teroristus nuo aukų. Ar įmanomas kitas kelias teisingumui pasiekti?

Pagal cittanuova.it parengė S. Žiugždaitė

Bruno Cantamessa