2014 metais pranešta, kad V. Tomaševskis kartu su tėvynainių veikėju Andrejumi Fominu priklauso Kremliaus finansuojamo žurnalo „Baltiskij mir” Lietuvoje valdybai. 15min. nuotr.

Paskutinėje Rusijos įtakos Europoje apžvalgų dalyje pateikiama pavyzdžių iš Lietuvos, kaip kuriami aljansai ir veikiama ne tik su politinių partijų, bet ir su visuomeninių organizacijų, religinio pobūdžio judėjimų bei religinių institucijų pagalba. Antipatija liberaliai demokratijai su neva iš jos kylančiomis ydomis yra bendra šiems judėjimams, ir tai skatina juos palaikyti V. Putiną, kuris su šiomis ydomis, jų akimis, nuoširdžiai kovoja. 

Lietuva

Lietuvos lenkų rinkimų akcija–Krikščioniškų šeimų sąjunga

Partijos lyderį Valdemarą Tomaševskį, Europos Parlamento Konservatorių ir reformistų frakcijos narį, galima laikyti įtakingiausiu prokremlišku Lietuvos politiku. 2012 m. lapkričio 4 d. žiniasklaida pranešė, kad tų pačių metų vasarą LLRA ir Rusų aljanso atstovai lankėsi Rusijos prezidento administracijos Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdyboje, kuri, manoma, yra atsakinga už Kremliaus rėmėjų koordinavimą vadinamajame artimajame užsienyje. Vėliau LLRA paskelbė eisianti į Seimo rinkimus kartu su Lietuvos liaudies partija ir Rusų aljansu. Į savo rinkiminį sąrašą LLRA įtraukė ir tėvynainių asociacijos „Otečestvo“, Slavų gailestingumo fondo ir televizijos kanalo „Pervij Baltiskij“ atstovus.

2014 metais pranešta, kad V. Tomaševskis kartu su tėvynainių veikėju Andrejumi Fominu priklauso Kremliaus finansuojamo žurnalo „Baltiskij mir” Lietuvoje valdybai. Kaip V. Tomaševskio koalicijos narys 2014 metais į Vilniaus miesto tarybą buvo išrinktas tėvynainių organizacijos atstovas Rafaelis Muksinovas. 2015 metų spalį V. Tomaševskis pastebėtas susitinkantis su „Pervij Baltiskij kanal“ vadovu Antonu Blinovu. Naujienų portalas delfi.lt pranešė, kad iš 166 tūkst. politinei reklamai LLRA išleistų eurų 146 tūkst. buvo skirti būtent rusakalbei žiniasklaidai (palyginkite su 13 tūkst. eurų, išleistų žiniasklaidai lenkų kalba).

Nei V. Tomaševskis, nei kai kurie kiti partijos nariai neslepia prokremliškų pažiūrų. Seimo narys Zbignevas Jedinskis savo socialinio tinkle paskyroje yra parašęs, jog NATO turi imtis iniciatyvos ir bombarduoti Kijevą, kad įtvirtintų taiką, kaip kad NATO bombardavo Belgradą Serbijoje, kad ši pripažintų Kosovo nepriklausomybę.

LLRA laikosi socialiai konservatyvių vertybių linijos. 2013 metais partijos frakcija įregistravo Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuriuo siekta uždrausti abortus. Partija taip pat pasisako už tradicinę šeimą. Pavyzdžiui, 2015 metų sausį LLRA frakcijos Seime seniūnė Rita Tamašunienė partijos svetainėje paskelbė straipsnį „GENDER: tikras pavojus šeimai“, kuriame rašo, jog „genderizmas yra labai arti, net nelabai besislapstantis, tik prisidengęs lygių galimybių, teisių ir kovos prieš smurtą širma (…). Pagal genderistus, žmogų galima keisti perauklėjant, sukuriant ar atrandant savyje naują lytiškumo formą. Toks perauklėjimas ir abejojimas savo prigimtimi gresia ne tik santuokai, šeimai, bet ir visai žmonijos egzistencijai. Šioje vietoje nieko kito nebelieka, kaip melsti Dievą: „Neapleisk mūsų!“

Lietuvos liaudies partija

2010 metais buvusios ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės partijos steigiamajame suvažiavime dalyvavo Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas, „Vieningosios Rusijos“ narys Konstantinas Kosačiovas. Tais pačiais metais K. Prunskienė vyko į Maskvą ir pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su „Vieningąja Rusija“. K. Prunskienei pasitraukus iš aktyvios politikos, Lietuvos liaudies partija išliko ir 2012 metais LLRA sąraše dalyvavo Seimo rinkimuose, tačiau nesėkmingai. Šiuo metu jai vadovauja Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas Paulauskas. Savo svetainėje partija teigia besiremianti krikščioniškomis ir humanistinėmis vertybėmis, ilgamete liaudies išmintimi ir jos kultūrinėmis tradicijomis bei kūrybišku novatoriškumu. 2014 metais Lietuvos liaudies partija susijungė su nacionalistine marginaline partija „Lietuvos kelias“.

Socialistinis liaudies frontas

Marginaliai prokremliškai partijai vadovauja Edikas Jagelavičius, pakeitęs buvusį partijos primininką Algirdą Paleckį, su Kremliumi siejamo judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ Lietuvos skyriaus „Lietuva be nacizmo“ lyderį. Šiai politinei jėgai priklauso ir į Vilniaus miesto tarybą 2014 metais LLRA sąraše išrinktas tėvynainių atstovas R. Muksinovas. Socialistinis liaudies frontas savo programoje, kupinoje proklamacijų prieš „imperialistinį neofašizmą“, teigia pasisakantis „už liaudies demokratiją ir tradicines žmogiškąsias vertybes“.

Kitas Socialistinio liaudies fronto narys ir vienas iš „Lietuva be nacizmo“ steigėjų yra Karlis Bilanas, vadovaujantis Nepriklausomam žmogaus teisių centrui, žmogaus teisių gynimu prisidengiančiai visuomeninei organizacijai, vykdančiai politinę Rusijos oficialią liniją palaikančią veiklą. Nors centro svetainėje rašoma, kad organizacija įkurta 2014 metais, žiniasklaidos pranešimų teigimu, ji įregistruota 2013 metų birželio 26 dieną, o tų pačių metų gruodį iš nežinomų šaltinių gavo 15 tūkst. eurų paramos (detali informacija apie šių organizacijų veiklą ir iš Rusijos prezidento administracijos gaunamą finansavimą buvo atskleista 2015 m. žurnalistiniame tyrime, žr.: Š. Černiauskas, D. Pancerovas, 15min.lt, „Specialus tyrimas: Kremliaus pinigai – į lietuviškas, latviškas ir estiškas kišenes“, 2015-06-08). K. Bilanas yra aktyvus gatvės protestų prieš Ukrainą organizatorius ir dalyvis. Nepriklausomo žmogaus teisių centro svetainėje teigiama, jog jį remia „Pravfond“, Rusijos prezidento administracijos įsteigtas fondas tėvynainiams užsienyje remti. Tas pats fondas remia ir kitą Lietuvoje veikiančią panašaus pobūdžio organizaciją – Pagrindinių teisių gynimo ir tyrimų centrą.

Marginalinė žiniasklaida ir judėjimai

Lietuvos internetinėje erdvėje išplitusi marginalinė žiniasklaida gerokai prisideda prie Rusijos režimui palankios informacijos sklaidos. Ekspertai.eu, laisvaslaikrastis.lt, komentaras.lt, slaptai.lt, ldiena.lt, revoliucija.org, sarmatas.lt, sauksmas.lt, lietuviais.lt, versijos.lt, infa.lt svetainėse gausu nacionalistinių, euroskeptiškų ir Putino režimą garbinančių įrašų. Europos Sąjunga kaltinama griaunanti tradicines vertybes, svetainėse netrūksta prieš LGBT bendruomenę nukreiptų žinučių, siekiant pailiustruoti tariamą ES „supuvimą“. Pavyzdžiui, 2013 m. liepos 16 d. ekspertai.eu publikavo Vyganto Kelerto straipsnį „Europos „lytinis švietimas“ – vėžys Lietuvai“, kuriame rašoma: „Kai tik Rusijos Dūma priėmė įstatymą, draudžiantį homoseksualumo propagandą, ir kitose šalyse kilo visuomenės bruzdėjimas prieš primetamas „vertybes“, Europos Naujosios Tvarkos architektai – Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja – iškart pradėjo aršų puolimą, išleisdama dokumentą – pranešimą (angl. Tackling discrimination on the grounds of sexual orientation and gender identity)“.

V. Kelertas, kaip ir dar nemažas būrys prokremliškų veikėjų, yra itin aktyvus socialiniuose tinkluose, kuriuose šie veikėjai šliejasi prie įvairių protesto judėjimų arba patys juos organizuoja. Pavyzdžiui, 2013 metais V. Kelertas kartu su kitais prokremliškais aktyvistais įsteigė ir administravo „Facebook“ grupę „Neleisime valdžiai grobti mūsų vaikų“, protestavusią iš pradžių prieš Lietuvos, paskui prieš Norvegijos bei kitų Europos šalių vaiko teisių apsaugos politiką. Panašių tendencijų galima buvo matyti ir kituose socialiniuose protesto dėl žemės pardavimo užsieniečiams ar skalūnų dujų žvalgybos judėjimuose, kuriuos prokremliški aktyvistai išnaudojo savo idėjoms skleisti.

Jų tikslus apibendrina vienoje iš marginalinės žiniasklaidos svetainių „Human Rights in Lithuania“ paskelbtas judėjimo „Vienykimės ir pasipriešinkime“ kvietimas į protestus: „Jei jau organizuojame mitingus, akcijas, eitynes, tai darykime tai ne tam, kad JIEMS kažką įrodyti. Darykime tai vardan savęs, vardan to jausmo, kad esame vieningi ir susitelkę, kad neprarasta viltis KARTU pakeisti stagnacinį režimą ir išsigimusią teisėtvarkos sistemą. Kiekviena akcija ar mitingas turi būti tikslingi – tai yra juose turi gimti aiškūs reikalavimai SISTEMAI ir pasekmės ar sankcijos už šių reikalavimų nevykdymą. Jei tai vykdoma masiškai, susivienijus, išreiškiant didžiąją tautos dalies valią, rezultatai gali būti lengviau pasiekiami, o išreikšta valia tinkamai realizuojama. Vieningi veiksmai turi turėti ne tik savo tikslą, bet strategiją ir taktiką.“ Iš pareiškimo matyti, kad siekiama ne konkrečių socialinių ar politinių problemų sprendimo, o destabilizuoti valstybę, pakeisti dabartinę šalies santvarką.

Apibendrinant

Panašu, jog Rusija ir jos režimas save suvokia kaip neatskiriamą Europos dalį ir iš jos trauktis neketina. Perimdamas vakarietiškus veikimo būdus, V. Putinas bando priartinti Europos šalių visuomenes prie Rusijos. Žinoma, ne transformuojant Rusiją į Europai vertybiškai artimesnę valstybę, o įtikinant Europą dabartinės Rusijos santvarkos moraliniu pranašumu, nes šį pranašumą, tiek V. Putino, tiek vis gausėjančių euroskeptikų nuomone, Europa jau prarado.

Kaip šis vis stiprėjantis antieuropietiškas vertybinis aljansas pamažu ima lemti kertinius sprendimus dėl Europos ateities, matėme per Nyderlandų referendumą dėl Europos Sąjungos asociacijos sutarties su Ukraina. Euroskeptiškų judėjimų ir populistinių partijų inicijuotas referendumas kaipmat apaugo Ukrainai nepalankiu informacijos srautu ir prokremliškų veikėjų aktyvumu, sugebėjusiu laimėti „tyliosios daugumos“ palaikymą.

Lietuvoje panašų reiškinį matėme referendume dėl žemės pardavimo užsieniečiams, protestuose dėl skalūnų dujų žvalgybos, viešose akcijose prieš „vaikų grobimą“. Šie protesto judėjimai, atspindintys nusivylusios visuomenės dalies interesus, turi kur kas didesnį potencialą apversti sistemą aukštyn kojom nei pavienės Rusijos steigiamos ar remiamos organizacijos, marginalinės partijos ir sistema nusivylę veikėjai.

Socialiai konservatyvioje Lietuvos visuomenėje nėra sudėtinga skleisti idėjas, kad liberali demokratija yra ydinga. Mažas pasitikėjimas politine sistema, vis dar silpnos valstybės institucijos, aukštas korupcijos ir nepotizmo lygis, gana apatiška pilietinė visuomenė, „stiprios rankos“ ilgesys, tam tikras vertybių vakuumas, ypač tarp jaunosios kartos, – šias silpnybes puikiai išnaudoja tiek prokremliškos, tiek, deja, ir antikremliškos organizacijos, asmenys ir net žiniasklaida, kurdami euroskeptišką, nacionaliniais sentimentais grįstą naratyvą, kuris, priešingai nei Vakarų šalyse didėjantis euroskepticizmas, dar ir atmeta individo laisvės idėjas kaip naivias ar net kenksmingas. Panašus naratyvas jau seniai įsigalėjo Rusijoje ir sparčiai plinta Europos, ypač Vidurio ir Rytų Europos, šalyse – Vengrijoje, Slovakijoje, dabar ir Lenkijoje, kur valdžia vietoj demokratijos imasi kurti naują, „tikrąją Lenkiją“, toliau gilindama Europos susiskaldymą.

Apžvalgas įvairiose šalyse 2015 metais atliko Political Capital Institute, Centre for East European Policy Studies, Marie Mendras, Alain Guillemoles, Francisco Malavassi, Mėta Adutavičiūtė ir žurnalistas iš Rusijos, kurio tapatybė neatskleidžiama saugumo sumetimais.

Apžvalgą parėmė Atviros Lietuvos fondas.