FB nuotr.

Ideologiniai Rusijos orientyrai nekelia didesnių klausimų. Agresija prieš Ukrainą ir šaltojo karo retorika rodo, kad Kremlius bando suformuoti naują imperinį moderniosios Rusijos diskursą. Tačiau ideologija – tai dar ne viskas. Realiausiai apriboti Kremliaus planus gali ekonominiai sunkumai. Maskva rizikuoja tiesiog likti be išteklių savo siekiams įgyvendinti.

Jau keletą metų kalbama, kad Rusijos ekonomika išgyvena sunkius laikus. Sutapusios aplinkybės – kritusios naftos kainos ir Vakarų pasaulio įvestos sankcijos – įstūmė Kremlių į nemalonią situaciją. Siekdama subalansuoti šlubuojančią ekonomiką, Rusija pradėjo naudoti Rezervinio fondo lėšas. Pažymima, kad nuo 2008 metų šio fondo dydis sumažėjo nuo 142,6 mlrd. JAV dolerių iki dabartinių 32,2 mlrd. JAV dolerių. Maskvai kol kas tai yra pagrindinė ekonominė gelbėjimosi liemenė.

Svarbu paminėti ir tai, kad visai neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė 2016 metų biudžeto įstatymo pakeitimus, pagal kuriuos Rezervinio fondo lėšos gali būti galutinai išnaudotos jau šiemet. Anksčiau kalbėta, kad šis fondas gali ištuštėti iki kitų metų vidurio.

Tiesa, tai dar neleidžia prognozuoti visiško ekonominio Rusijos žlugimo. Šioje sferoje galima aptikti net kai kurių Kremliui palankių ženklų. Pavyzdžiui, daugelis valstybinių Rusijos žiniasklaidos priemonių džiaugsmingai citavo „Bloomberg“ straipsnį apie vakarietiškų investicijų sugrįžimą į Rusiją. Tarp investuotojų, kuriuos vis dar masina milžiniška šios šalies rinka ir galimybės joje veikti, minimi tokie verslo gigantai kaip „Ikea“, „Pfizer“, „Mars“. Tiesa, „Bloomberg“ publikacijoje teigiama, kad per devynis šių metų mėnesius investicijų lygis ir toliau krito, o kitąmet laukiamas Rusijos ekonominis augimas, pasak kai kurių prognozių, gali nesiekti ir vieno procento.

Pažymima, kad esminiai Maskvos uždaviniai artimiausiais metais bus susiję su biudžeto skylių lopymu. Neatmetama galimybė, kad tam gali būti panaudoti pinigai, skirti socialiai pažeidžiamiausiems sluoksniams. Pavyzdžiui, laikraštis „The Independent“ rašė, kad biudžeto skylėms užkimšti gali būti panaudoti pensininkų pinigai. Tai atitinka galimą biudžeto subalansavimo taktiką, kai lėšos iš vienų eilučių perstumiamos į kitas. Vienintelis tokioje situacijoje kylantis klausimas – kas labiausiai nukentės dėl tokių veiksmų, o kas ir toliau jaus valstybės palaikymą?

Esminė dilema šiuo atveju yra gana aiški: Maskva gali arba siekti toliau palaikyti socialinę gerovę (pirmiausia tiems gyventojų sluoksniams, kurie prie jos jau priprato – vadinamajai vidurinei klasei), arba aktyviau kišti lėšas į karines ir propagandines reikmes. Tai pasirinkimas, su kuriuo Kremliui tenka susidurti jau šiandien.

Čia galima paminėti ir tradicinį V. Putino pranešimą Federaliniam Susirinkimui (kurį sudaro Valstybės Dūma ir Federacijos Taryba), skaitytą lapkričio pabaigoje. Šiais metais Rusijos prezidentas ypač akcentavo socialinius klausimus. Galėjo pasirodyti, kad visuomenės gerovė V. Putinui rūpi labiausiai. Tačiau, panašu, tai yra tiesiog taktinis žingsnis, susijęs su dabartinio režimo išlikimo klausimu.

Daugelis pavyzdžių byloja, kad Maskva režimo stabilumo klausimu labiau pasitiki jėgos struktūrų lojalumu ir komunikacinių technologijų panaudojimu nei dialogu su visuomene. Blogėjant ekonominei situacijai Kremlius negali nenagrinėti socialinių neramumų pavojaus. Tiesa, apie potencialius tokio pobūdžio neramumus kalbama ne socialinio protesto, o „spalvotųjų revoliucijų“, kurias, Kremliaus įsitikinimu, posovietinėje erdvėje rengia „klastingi Vakarai“, kontekste.

Maskva ir toliau iš esmės skiria pinigus karinei sferai ir propagandai. Šie veiksmai atitinka ir pagrindinius politinius sprendimus. Pavyzdžiui, naujausioje Rusijos Federacijos užsienio politikos koncepcijoje nebeliko žmogaus teisių ir laisvių paminėjimo, užtat atsirado punktas, nurodantis, kad būtina stiprinti Rusijos žiniasklaidos pozicijas globalioje informacinėje erdvėje, kad pasaulis „būtų supažindintas su Rusijos požiūriu į tarptautinius procesus“.

Kremlius akivaizdžiai tebegyvena globalios konfrontacijos nuotaikomis, tai lemia ir lėšų paskirstymo prioritetus. Be to, pasirinkusi jėgos struktūrų lojalumo užtikrinimą ir propagandą kaip socialinės inžinerijos priemonę, o ne visuomenės gyvenimo lygio palaikymą, Maskva iš tikrųjų ne taip ir smarkiai rizikuoja. Tyrėjai pažymi, kad, skirtingai nei Vakarų visuomenėje, gyvenimo kokybės prastėjimas Rusijoje nežadina stipresnių protesto nuotaikų. Šios šalies visuomenė demonstruoja ryžtą pakentėti, susitaikyti su tuo dėl tariamo „stabilumo“. Tiesa, ir toliau prastėjant ekonominei situacijai išlieka pavojus, kad Rusijos visuomenėje galiausiai gali įvykti sprogimas, t. y. socialinio protesto prasiveržimas su ypatinga ir netikėta galia. Kita vertus, sociologai kol kas nemato jokių rimtesnių tokio scenarijaus požymių.

Būtina paminėti ir tai, kad ypatingas dėmesys socialinei retorikai V. Putino pranešime Federaliniam Susirinkimui gali būti susijęs su trumpalaikiais Kremliaus planais. Maskva gali stengtis išlaikyti tam tikrą balansą tarp rimbo ir meduolio iki 2018 metų pabaigos. Neatsitiktinai Rusijos prezidentas anonsavo mokesčių reformą, kuri turėtų įsigalioti tik nuo 2019 metų sausio 1 dienos, be to, pažadėjo iki 2018 metų nekelti mokesčių.

Kas plačiau domisi Rusijos politika, žino, kad 2018 metai Kremliui bus ypač svarbūs. Tais metais turėtų įvykti Rusijos prezidento rinkimai. Gana plačiai žinoma, jog rinkimai šioje valstybėje neatitinka skaidrumo ir sąžiningumo standartų, tačiau jie vis dar tebėra reikšmingi Kremliui kaip esminė demokratinių procedūrų imitavimo (ir atitinkamai – valdžios įteisinimo) priemonė.

2018 metais Rusijos valdantysis režimas sieks įteisinti save naujam politiniam ciklui. Čia galimi du Kremliui tinkami variantai: arba V. Putino perrinkimas, arba prezidento vietos perleidimas patikimam įpėdiniui, kuris garantuos neliečiamybę tam pačiam V. Putinui ir jo aplinkos žmonėms. Bet kuriuo atveju tai bus gerai apgalvotas ir Kremliuje palaimintas procesas, neturintis nieko bendro su demokratinėmis procedūromis. Kad tokia operacija būtų įgyvendinta sklandžiai, Rusijai būtina išsaugoti tam tikrą socialinį stabilumą bent iki numatytų rinkimų. Visuotinis nepasitenkinimas dėl blogos ekonominės padėties ir socialiniai protestai gali aptemdyti ar net sutrukdyti sklandų perėjimą iš vieno į kitą (iš esmės – identišką) politinį ciklą. Todėl Rusija kelerius artimiausius metus stengsis imituoti bent minimalų ekonominį stabilumą, tikėdamasi, kad per tą laiką situacija pasisuks jos naudai. Tokį posūkį, pavyzdžiui, gali lemti masinė populistinių jėgų pergalė Europoje, sugrįžimas prie real politik situacijos ir atitinkamai sankcijų panaikinimas.

Reziumuojant šiame straipsnyje išsakytas prielaidas, norėtųsi paminėti dar vieną svarbų aspektą: blogėjanti ekonominė padėtis gali atgrasyti Maskvą nuo naujų geopolitinių avantiūrų (bent jau iki 2018 metų). Kita vertus, jeigu Kremliui nepavyks tinkamai imituoti ekonominio stabilumo iki prezidento rinkimų, Maskva vėl gali ryžtis kokiam nors agresyviam ėjimui va banque, siekdama išnaudoti visuomenės patriotinės mobilizacijos galimybes. Galiausiai tai, kad šiandieninė Rusija yra viena iš sunkiausiai prognozuojamų modernaus pasaulio valstybių, – ne naujiena.

V. Denisenko