Scanpix nuotr.

Jau sekmadienį prie balsadėžių rinksis Vokietijos rinkėjai. „Bernardinai.lt“ jau pristatė dviejų didžiųjų partijų – Krikščionių demokratų (CDU/CSU) ir Socialdemokratų (SPD) platformą ir galimybes. Tačiau į parlamentą turėtų patekti dar keturių partijų kandidatai, ir labai sunku prognozuoti, kuri iš jų užims trečią vietą. Norinčios patekti į parlamentą partijos turi peržengti 5% barjerą. Pagal sudėtingą mišrią sistemą vykstantys rinkimai lemia tai, kad vietų skaičius Bundestage nėra fiksuotas, tad tikslaus skaičiaus, kiek vietų reikės daugumai užsitikrinti, pateikti negali niekas.

Ekskomunistų laukia sėkmė

Kairės partija (LINKE) šiuo metu yra didžiausia opozicinė partija Bundestage. Ji įkurta 2007 m. Rytų Vokietijos ekskomunistų ir SPD maištininkų, nepatenkintų neoliberaliomis kanclerio Gerhardo Schroderio reformomis. Partija populiariausia rytinėje Vokietijos dalyje, kur komunistinė nostalgija vis dar gana gaji. Dėl savo praeities ir radikalumo ilgą laiką partija buvo ignoruojama derantis dėl koalicijų nacionaliniu mastu, bet vietos lygmeniu padėtis kinta – šiuo metu su SPD ir Žaliaisiais kartu valdomas Berlynas. Vakarų Vokietijoje pasiekti gerų rezultatų vis dar sudėtinga – į LINKE žvelgiama kaip į rytiečių partiją, todėl menkas ir koalicinis potencialas.

„The Local“ pabrėžia, kad partijos populiarumą riboja ir nemėgstama lyderė Sahra Wagenknecht, kuri labiau primena glamūrinę žvaigždę nei kairiųjų politikę. Ji mažiausiai populiari iš visų partijų lyderių. Iraniečio ir vokietės dukra yra teigusi, kad Berlyno siena buvo „reikalingas blogis“.

LINKE platforma yra kairuoliška – pasisakoma už didesnį rinkos reguliavimą, minimalios algos kėlimą, siūloma išformuoti NATO, uždrausti Bundesverui dalyvauti misijose užsienyje, daugiausia uždirbantiems vokiečiams skirti 75% mokesčius, kelti pensijas, panaikinti nenuolatines darbo sutartis. Partijos lyderė kritikuoja kanclerę dėl to, jog ši netinkamai saugo Vokietijos sienas, tačiau tuo pasipiktinę aktyvistai LINKE konferencijoje į jos veidą metė tortą.

„The Spectator“ apžvalgininkas Williamas Cookas pabrėžia, kad LINKE vis dar sugeba išlikti populiari tarp darbininkų ir būtent tai, jog SPD tai padaryti vis sunkiau, didina partijos reitingus. Visgi tokia padėtis naudingiausia CDU/CSU, nes socialdemokratams tampa sunkiau gauti daugumą, o kalbos apie galimą bendradarbiavimą tarp SPD ir LINKE taip išgąsdino rinkėjus Šiaurės Reine-Vestfalijoje, jog tai atnešė sensacingą pergalę krikščionims demokratams. Manoma, kad LINKE ir SPD sutaikyti galėtų tik labai sėkmingi rinkimai abiem partijoms – tada koalicijos pagunda būtų per daug didelė. Apklausos žada, kad LINKE gaus 9–11% balsų.

„Alternatyva Vokietijai“: laukiama istorinio rezultato

2013 m. ekonomistų įkurta eurokskeptiška politinė jėga jau prieš ketverius metus tikėjosi peržengti 5% barjerą ir patekti į šalies parlamentą. To padaryti nepavyko, o šiemet mažai abejojančiųjų, kad parlamente „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) bus. Per šiuos ketverius metus iš ekonomikos profesorių projekto partija tapo kraštutine dešiniąja partija.

Be to, jeigu vėl būtų sudaryta didžioji koalicija, AfD galbūt taptų pagrindine opozicine jėga Bundestage, o tai netgi suteiktų keletą postų parlamente, pavyzdžiui, Biudžeto komiteto pirmininko. Buvimas parlamente palaipsniui padėtų legitimizuoti partijos retoriką. „Bild“ praneša, jog kitų partijų atstovai net nenori, kad jų vietos salėje būtų AfD kaimynystėje. Visgi net LINKE nariai teigia, jog parlamente reikės skirtingai bendrauti su nuosaikiuoju ir radikaliuoju AfD sparnais.

Prieš rinkimus AfD lyderius persekiojo skandalai. 76 metų Alecanderis Gaulandas (buvęs CDU/CSU narys, pasitraukęs dėl A. Merkel politikos), ragino didžiuotis kariniais pasiekimais per du pasaulinius karus. Anksčiau jis yra siūlęs Vokietijoje gimusią turkų kilmės integracijos ministrę Aydan Ozoguz deportuoti ir teigęs, kad žmonės nenorėtų būti juodaodžio Vokietijos futbolo rinktinės gynėjo Jeromo Boatengo kaimynais. Mitinguose partijos vedlys A. Merkel vadina diktatore, kai kurie kiti aktyvistai, galbūt įkvėpti Donaldo Trumpo, siūlo kanclerę teisti.

AfD itin gelbsti vangi didžiųjų partijų rinkimų kampanija. Kaip pažymi „Spiegel“, daug vokiečių mano, kad šalyje apskritai nebelieka politinės opozicijos. Visuomenėje jaučiama neapykanta „elitui“, o partija tuo sėkmingai naudojasi. Daugeliu kontroversiškų visuomenei klausimų – dėl Graikijos gelbėjimo ar pabėgėlių, kone visos didžiosios partijos laikosi labai panašių pozicijų.

Šie rinkimai bus istoriniai dar ir todėl, kad šešis dešimtmečius Vokietijoje apskritai nebuvo politiškai reikšmingos kraštutinės dešinės. Visgi, kad parama gali būti trapi, parodė ir pavasaris – analitiko Richardo Hilmerio teigimu, Martinas Schulzas SPD reitingus buvo išauginęs būtent AfD sąskaita.

„Spiegel“ pažymi, kad 70 AfD parlamentarų politikos nepakeis, tačiau keisis pati diskusijų kultūra. Tarp būsimųjų deputatų turėtų būti teisėjas Jensas Maieris, kuris teigia, kad „kaltės kultui“ šalyje turi ateiti galas, ir yra sakęs, jog „rasiškai negrynų žmonių kūrimas turi būti netoleruojamas“. Jaunystėje J. Maieris buvo SPD aktyvistas, o ekonominės krizės laikotarpiu jį patraukė AfD „atvirumas“ diskusijose. Pabėgėlių krizė galutinai paskatino pradėti aktyvią politinę karjerą. Partijos pirmininkė Frauke Petry sausį siūlė J. Maierį pašalinti iš partijos, tačiau palaikymo nesulaukė.

AfD populiarėja ir tarp moterų – kai kurios aktyvistės tikrai negarsėja radikaliais pasisakymais, tačiau rūpinasi tuo, kad po migrantų antplūdžio moterys nebėra tokios saugios. Be to „Spiegel“ atkreipia dėmesį į tai, jog AfD nėra vienos socialinės grupės fenomenas, o statistinis partijos rinkėjas gauna daaugiau pajamų negu šalies vidurkis. Tiek pagal amžių, tiek pagal pajamas kraštutinumų taip pat nėra. Leipcigo universiteto sociologijos profesorius Holgeris Lengfeldas visų pirma atkreipia dėmesį į du rinkėjus vienijančius veiksnius – baimę dėl nacionalinio identiteto praradimo ir susirūpinimą dėl imigracijos.

„Böckler Foundation“ studija rodo, kad, nepaisant ne itin ryškaus sociologinio AfD rinkėjo portreto, daugelį vienija nepasitenkinimas asmeniniu gyvenimu, jausmas, kad jų gyvenimą nulemia kažkas kitas. Rinkėjai jaučiasi nereikšmingi, yra pesimistiškai nusiteikę dėl ateities, bijo nusikalstamumo augimo. Tik 38% AfD rėmėjų mano, kad egzistuoja nuomonės laisvė šalyje. „Spiegel“ viską apibendrina vienu žodžiu: baimė.

Ją atliepia ir AfD vadovybė. Rugpjūčio 12 dieną vyko partijos konferencija, kurioje buvo diskutuojama keliomis temomis. Kaip suvaldyti CŽV ir „Wall Street“ bankininkų sukeltą pabėgėlių krizę? Ar Vokietija vis dar valstybė, ar jau korporacija? Berlyno Laisvojo universiteto profesorius Oskaras Niedermayeris „Spiegel“ sakė, kad dėl AfD iškilimo kaltas ir elitas, kuris klausimus dėl pabėgėlių ar identiteto keliančius asmenis iškart kaltina nacizmu. Jeigu ši strategija nesikeis, AfD populiarumas tik augs. Apklausos jiems žada apie dešimtadalio rinkėjų palaikymą per rinkimus.

Laisvųjų demokratų sugrįžimas

Liberali Laisvųjų demokratų (FDP) partija 2009–2013 m. kartu su CDU/CSU valdė Vokietiją. Visgi rinkėjai juos prieš ketverius metus nubaudė – partija nepateko į parlamentą, jai pakenkė ir AfD atsiradimas – ši tuomet buvo mažiau radikali, be to, liberali ekonomikoje. Po nesėkmės FDP paniro į vidaus kovas, tačiau dabar vėl yra vieninga. Šiemet jie grįš į Bundestagą.

Tuo labiausiai džiaugiasi krikščionys demokratai, kurie nenorėtų antrą kartą iš eilės sudaryti didžiosios koalicijos. Visgi šį kartą FDP iš karto demonstruoja, kad neitų į sąjungą su CDU/CSU be tam tikrų saugiklių – jų siekiamybė būtų finansų ministro postas. Viena kertinių laisvųjų demokratų idėjų – pasipriešinimas gilesnei fiskalinei integracijai euro zonoje (to siekia Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas), todėl itin svarbu turėti realių svertų. Po Graikijos gelbėjimo nuo bankroto FDP tai irgi tapo raudonąja linija, partija bankrutuojančias šalis siūlytų paprasčiausiai pašalinti iš euro zonos. Prancūzijai FDP sėkmė būtų nenaudinga, o Britanijai tai būtų gera naujiena – prekybos susitarimas su salynu yra vienas iš laisvųjų demokratų prioritetų.

Partijos lyderis Christianas Linderis žurnalui „Focus“ sakė, kad negalėtų įsivaizduoti ir trijų partijų koalicijos, kurioje, be CDU/CSU, dirbtų ir Žalieji, nes skiriasi pozicijos imigracijos bei energetikos klausimais. Ilgą laiką šios politinės jėgos viena kitą laikė pagrindinėmis varžovėmis. Tai lėmė visų pirma netgi ne ideologinės skirtys. Po Antrojo pasaulinio karo FDP visą laiką buvo trečia stipriausia politinė jėga, kurios preferencijos ne kartą nulėmė, kas valdys Vokietiją. Vos penkis kartus nuo pat 1949 m. po Bundestago rinkimų laisvieji demokratai nebuvo valdančiojoje koalicijoje. Žaliųjų iškilimas 9 dešimtmetyje sukėlė grėsmę šiam statusui. Politikos mokslų profesorius emeritas Jurgenas Dittberneris teigia, kad laisvieji demokratai iš pradžių  atstovavo vyresniems žmonėms, Žalieji – jauniems postmaterialistams. Dabar tarp FDP rinkėjų dominuoja didmiesčių gyventojai, verslininkai, jaunimas, o tarp darbininkų nepopuliaresnės politinės jėgos nėra.

FDP lyderis Christianas Linderis šalyje pravardžiuojamas vokiečių Macronu ir yra populiarus, nors ir ne visuose sluoksniuose gerai žinomas. Jis tradiciškai liberalią partiją kai kuriais klausimais gerokai pasuko į dešinę. Pavyzdžiui, žadama siekti griežtesnės prieglobsčio politikos ir jo negavusiųjų greitesnės deportacijos. Apklausos partijai žada apie dešimtadalį balsų.

Žaliųjų dilemos

Vokietijos žalieji yra tikri, kad pateks į šalies parlamentą. Dėl LINKE ir AfD reputacijos jie bus itin svarbūs potencialūs koalicijos partneriai kitoms politinėms jėgoms. Visgi „Politico“ pažymi, kad pasirinkimas bus sunkus – arba ketvirtoji kadencija opozicijoje, ar sąjunga be meilės.

Prieš ketverius metus Žalieji buvo pirmas CDU/CSU pasirinkimas tariantis dėl koalicijos, tačiau šią galimybę partija tuomet atmetė. Šiemet situacija kitokia – vadovybės signalai nedviprasmiški – Žalieji ryžtųsi jungtis į koaliciją, nes „tai būtų gerai Vokietijai“, kaip sakė partijos ko-lyderis Cemas Ozdemiras. Visgi, kaip jau minėta sunkumų gali kelti tai, jog FDP ir Žaliuosius skiria sena priešprieša, o realiausia būtų trijų partijų sąjunga – Jamaikos koalicija.

Žaliųjų pirmininkas C. Ozdemiras FDP apibūdino taip: „FDP yra antipartija. Jie nesaugo klimato, yra prieš socialinius būstus ir solidarumą Europoje.“ Visgi partijos vadovai atstovauja pragmatikų sparnui, tad visiškai atmeta tik bendro darbo su AfD galimybę, nors yra sakę, kad sunku būtų įsivaizduoti ir Jamaikos koaliciją. Jau nuo devintojo dešimtmečio partijoje ryškūs „fundamentalistų“ ir „realistų“ sparnai. Antrasis nusiteikęs daryti kompromisus dėl valdžios, pirmajam svarbiausia neišduoti principų. Kai kurie jo nariai net mano, jog pati partijos prigimtis yra opozicinė, todėl ji neturėtų siekti valdžios.

Paradoksalu, bet su CDU/CSU Žaliesiems susikalbėti bus net paprasčiau. Nors yra ir skirtumų – krikščionys demokratai yra tradicinės automobilių pramonės gynėjai, Žalieji siekia kuo greičiau pereiti prie elektromobilių. Beje, CDU/CSU stovykloje vienas pagrindinių Žaliųjų rėmėjų yra finansų ministras Wolfgangas Schaeuble, kurį FDP koalicijos atveju siektų pakeisti. Tačiau į CDU/CSU pozityviai žvelgiama tik Žaliųjų partijos viršūnėje, o eiliniams rinkėjams krikščionys demokratai nėra palankiai vertinama partija.

Žemių lygmeniu šiuo metu Žalieji išgyvena sėkmingą periodą – 10 iš 16 dalyvauja koalicijose. Per keturis dešimtmečius partijai pavyko gerokai pakeisti visuomenės požiūrį į klimato kaitą ir branduolinę energiją. „Financial Times“ pažymi, jog šioje kampanijoje Žaliesiems išsiskirti sunku, nes dominuoja tokios temos kaip migracija ir saugumas. Bonos universiteto profesorius Volkeris Kronenbergas teigia, jog, šaliai atsisakius branduolinės energijos, o daugeliui partijų perėmus aplinkosaugos vertybes, Žalieji praranda savo išskirtinumą.

Visgi bandoma derintis prie šalies aktualijų. Partija pabrėžia nelygybės problemas, nori didinti išmokas prieglobsčio prašytojams, lengvinti imigracijos taisykles. Partijos ko-vadovė Simona Peter galimiems koalicijos partneriams žada iškelti dvi sąlygas. Pirma, iki 2030 m. atsisakyti naujų mašinų modelių su vidaus degimo varikliu. Antra, uždaryti 20 akmens anglį kūrenančių elektrinių.

„Deutsche Welle“ tipinį Žaliųjų rinkėją apibūdina taip: kosmopolitiškas, išsilavinęs ir pasiturintis idealistas. Badeno-Württembergo žemė yra partijos tvirtovė – tai pirmoji šalies žemė, kurią nuo 2011 metų valdo Žaliųjų premjeras.

Užsienio politikoje dabartiniai Žaliųjų lyderiai neatitinka „arbūzo“ metaforos (išorėje Žalias, viduje raudonas). C. Ozdemiras teigia, jog reikia griežčiau elgtis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, priversti Rusiją grąžinti Krymą ir laikytis Minsko susitarimų, remtų karinę intervenciją į Siriją, siektų didinti finansavimą gynybai. Apklausos žada partijai 7–8% palaikymą.

Laukia sunkios derybos

Apklausos rodo, kad šansų turėti daugumą parlamente veikiausiai turės tik dvi koalicijos. Didžioji tarp SPD ir CDU/CSU bei Jamaikos – CDU/CSU, FDP ir Žalieji.

Visgi socialdemokratai nedega noru dar kartą būti mažieji koalicijos partneriai, o Jamaikos koalicijai kliudyti  gali nesutarimai tarp laisvųjų demokratų ir Žaliųjų.

Sudaryti koaliciją lengva nebus. Visi mažesnieji partneriai puikiai suvokia rizikas, tad nebus lengvai sukalbami partneriai. Nors krikščionių demokratų laukia užtikrinta pergalė, tačiau jų pozicijos gali būti dar silpnesnės, negu yra dabar.

Matas Baltrukevičius