Vos iš kiaušinio išsiritusį iguanos jauniklį pasitinka pulkas gyvačių. Jis apmiršta, o drauge su gyvūnu – ir žiūrovai. Ar jam pavyks ištrūkti? Britų visuomeninio transliuotojo BBC filmai apie gamtą žanro kartelę užkėlė aukštai. Jaudinanti drama, puikus garso takelis ir legendinis visame pasaulyje atpažįstamo pasakotojo sero Davido Attenborouh balsas.

Nenuostabu, kad filmų ciklas „Planeta Žemė II“ savo reitingais lenkia net tokias populiarias muzikos laidas, kaip „X faktorius“.

2006 m. pasirodžiusi pirmoji BBC filmų serija „Planeta Žemė“ buvo kuriama penkerius metus ir pasakojo apie įvairias gamtines buveines – ledynus, vandenynus, miškus, dykumas, džiungles. Serialas pelnė daugybę apdovanojimų ir tapo viena žiūrimiausių visų laikų programų JAV televizijos istorijoje.

Praėjus dešimtmečiui, sėkmę kartoja antrasis ciklas „Planeta Žemė II“. Gamtosaugininkai pripažįsta, kad kinematografijos požiūriu naujieji filmai dar labiau gniaužia kvapą, jaudina ir įtraukia.

Visgi žinomas aplinkosaugos kampanijų strategas Chrisas Rose`as savo tinklaraštyje rašo: „Prašau, Davidai Attenborouh, gamtos labui trečios serijos jau nekurkite.“ Pasak jo, tokie filmai kuria klaidingą įspūdį apie šiandienos gamtą, ignoruoja liūdną realybę – drastišką rūšių ir jų buveinių nykimą dėl taršos, invazinių rūšių paplitimo, klimato kaitos ir brakonieriavimo.

Kaip vieną iš sprendimų jis siūlo BBC teisiškai įpareigoti kas penktą tokį filmą skirti aplinkosaugos grėsmės ir sprendimams nušviesti.

Specialistai pažymi, kad tradicija gamtą vaizduoti gražiai, tikint, kad tai paskatins žmones ją saugoti, yra labai sena. Tuo įsitikinę nemažai mokslininkų, gamtininkų ir pats D. Attenborough, save laikantis visų pirma filmų kūrėju.

Panašiai mano ir ornitologas Eugenijus Drobelis, kurio filmai apie gamtą yra pelnę ne vieną Petro Abukevičiaus vardo premiją. Paklaustas apie tai, kiek svarbu juose kalbėti apie gamtosaugos problemas, sutinka, kad tai nėra lengva, bet būtina: „Ir filmuotojas negali gamtoje elgtis kaip barbaras, negali pakenkti filmuojama objektui. Ir jo buvimas gamtoje turi būti gamtosauginis. Jis negali filmuoti taip, kad po jo atėjimo paukštis mestų lizdą ar koks žvėris paliktų savo vaikus guolyje.“

Scanpix Sweden nuotr.

Jaunosios kartos režisieriui Mindaugui Survilai estetinis įspūdis irgi labai svarbus. Biologo išsilavinimą turintis kūrėjas jau ketverius metus Lietuvos sengires. Jis irgi tiki, kad susižavėjimas gamta neatsiejamas nuo jos apsaugos: „Pagrindinis tikslas – kad žmonės pamiltų mišką. O kaip gali pamilti, jei nepažįsti? Tad pirmiausia reikia supažindinti žmones, o vėliau galbūt ir ateis noras rūpintis mišku.“

Be to, pastebi M. Survila, gal ir nebūtina žmonėms susirasti kiekvieną unikalią rūšį – galima atsistoti galulaukėje su žiūronu ir pažiūrėti, kaip juodasis gandras pakyla ir praskrenda. Taip pat svarbu nelįsti į jautrias vietas, pavyzdžiui, į kurtinių tuoktavietes.

„Žiūrėdamas filmą apie gamtą kiekvienas sau pasidaro tam tikras išvadas. Filmas ir yra vertingas tuo, kad kiekvienas gali atrasti jam įdomių dalykų. Nėra tikslo sukalti visą informaciją – tiesiog reikia duoti žmogui laisvę galvoti, nes žmogus nėra kvailas“, – mano režisierius.