Scanpix nuotr.

Moldova, ilgai tituluota Europos Sąjungos Rytų partnerystės programos pirmūne, jau po poros metų gali iš esmės pakeisti savo geopolitinį pasirinkimą judėti Europos integracijos keliu. Tai lemia tiek stiprėjančios antieuropietiškos nuostatos visuomenėje, tiek ne vienus metus šalyje trunkantis politinis chaosas. Nors rytiniame flange visų dėmesys išlieka sukoncentruotas į Ukrainą, verta giliau pažvelgti ir į kitas ES kaimynystėje esančias valstybes.

Gyvenimas su „skurdžiausios Europos valstybės“ etikete

Po Sovietų Sąjungos suirimo 1991-aisiais Moldovai paskelbus nepriklausomybę, ji tapo skurdžiausia Europos valstybe ir iš šio statuso neišsivaduoja iki šiol. Nominalus bendras vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui šalyje tesiekia 1900 JAV dol. ir pagal šį rodiklį ji rikiuojasi tarp tokių valstybių kaip Džibutis ar Kongo Respublika (palyginimui – Lietuvos nominalus BVP vienam gyventojui 2016 m. buvo 14 tūkst. 890 JAV dol.)

Ir nors po ekonominės krizės Moldovos ekonomika kasmet auga, egzistuoja daug struktūrinių problemų, neleidžiančių sukurti didesnės gerovės gyventojams: silpna, praktiškai neegzistuojanti pramonė, didelė dalis regionų gyventojų priklauso nuo žemės ūkio, kuris nėra modernizuotas ir todėl sunkiai patenka į Vakarų rinkas, didelė emigracija ir itin maži tiesioginių užsienio investicijų srautai. Situaciją paaštrina ir „įšalęs“ konfliktas dėl Padniestrės (maždaug dešimtadalis Moldovos teritorijos 1992 m. su Rusijos karine parama atskilo ir šiandien veikia kaip nepripažinta Padniestrės Moldavijos Respublika), kuriame buvo sutelkta didžioji pramonės dalis.

Galiausiai, Moldovai linkstant pasirašyti Asociacijos sutartį su ES, Rusija pritaikė embargą vynui bei kitiems žemės ūkio produktams iš Moldovos kaip baudžiamąją priemonę už „neteisingą“ geopolitinį pasirinkimą. Visa ši priežasčių paletė lemia tai, kad Moldovai nepavyksta atsikratyti „skurdžiausios Europos valstybės“ etiketės, vidutinis atlyginimas tesiekia 247 eurus (Lietuvoje – 817 eurų), o nors ekonomika nuo 2000-ųjų nuolat auga, politinio elito ir verslo suaugimas lemia, kad pyrago dalybos pasiekia toli gražu ne visus.

Politinė pelkė

Bene esminis Moldovos vystymosi stabdis yra milžiniška politinė korupcija, kurios mastas išryškėjo 2015-aisiais vadinamosios „milijardo bylos“ metu. Per ilgą tyrimą buvo išaiškinta, kad iš trijų Moldovos bankų per 2014 m. buvo pavogta 1 mlrd. JAV dol. (tai sudaro maždaug 12 proc. metinio šalies BVP). Su šia pinigų plovimo akcija buvo susiję įvairūs Rusijos kapitalo verslai, tačiau taip pat ir įtakingi Moldovos verslininkai bei politikai, tarp jų – buvęs ministras pirmininkas, proeuropietiškos Liberaldemokratų partijos įkūrėjas Vladas Filatas.

Dar iki šio skandalo buvo kalbama, kad Moldovą yra pasidaliję trys Vladai: Filatas, Demokratų partijos vadovas ir turtingiausias Moldovos žmogus V. Plachatniukas ir Komunistų partijos lyderis, buvęs prezidentas V. Voroninas. „Milijardo byla“ gerokai supurtė šalies politinę aikštelę ir pakeitė galios balansą. V. Filatas už dalyvavimą korupcinėje schemoje atsidūrė už grotų, V. Voronino vadovaujami komunistai skilo atsiradus naujai prorusiškai jėgai – socialistams, V. Plachatniuko „demokratai“, nors dar tebėra valdžioje, šiandien apklausose balansuoja ties 5 proc. barjeru.

2015–2016 m. masiniai protestai į politinę aikštelę atvedė naujus, daugiausia prieš korupciją pasiryžusius kovoti politinius veikėjus (pvz., prezidento rinkimuose kandidatavęs Andrei Nastase), tačiau bendras nusivylimas politika ir valdžios institucijomis, taip pat proeuropietiškomis jėgomis lemia vis didesnę visuomenės paramą prorusiškiems kandidatams. 2016 m. prezidento rinkimus laimėjo antieuropietiška retorika ugningai kalbėjęs socialistų lyderis Igoris Dodonas, ši partija su 33 proc. visuomenės parama pirmauja apklausose. Taip pat politinę paramą, tačiau ne įtaką (jis valdo penkis pagrindinius TV kanalus, keliasdešimt naujienų portalų ir būdamas turtingiausiu žmogumi savo kišenėje laiko ne vieną politiką) praradęs V. Plachatniukas ieško būdų, kaip ją išlaikyti ir po artėjančių parlamento rinkimų.

Rinkimų reforma – įtakos sferų dalybos?

Šį pavasarį Moldovos parlamente Demokratų partijos atstovai inicijavo rinkimų sistemos reformą, kuria buvo pasiūlyta pakeisti šiuo metu egzistuojančią proporcinio atstovavimo sistemą (visi 101 parlamentarai renkami pagal partijų sąrašus) į mažoritarinę (visi parlamentarai būtų renkami vienmandatėse, o pirmą vietą užėmęs kandidatas ir būtų nugalėtojas, nepriklausomai nuo to, kiek procentų surinktų). Paslėptas tokios reformos tikslas paprastas: pagal proporcinę sistemą „demokratams“ gresia visiškai nepatekti į parlamentą, tuo tarpu vienmandatėse apygardose jų atstovai galėtų registruotis kaip nepriklausomi kandidatai. Finansavimą jiems užtikrintų oligarchas V. Plachatniukas, kurio pagrindinis interesas – turėti pakankamai sau lojalių atstovų parlamente.

Socialistai pateikė „kompromisinį“ variantą ir pasiūlė mišrią sistemą, kur pusė parlamentarų būtų renkami pagal sąrašus, o kita pusė – vienmandatėse. Būtent šis veiksmas paskatino kalbėti apie slaptus susitarimus tarp dabartinio prezidento I. Dodono, kurio partija užtikrintai pirmauja apklausose, bei V. Plachatniuko, kurio „demokratai“ neturi šansų proporciniuose rinkimuose, tačiau gali surinkti solidžią frakciją laimint vienmandatėse apygardose.

Nors I. Dodonas buvo išrinktas su atvirai antieuropietiška pozicija ir pasisako už Asociacijos sutarties su ES nutraukimą bei glaudesnių ekonominių (ir galbūt politinių) ryšių su Rusiją kūrimą, realiai jis neturi galimybių priimti tokius sprendimus dėl ribotų prezidento institucijos galių. Todėl iki rinkimų 2018 m. rudenį jis siekia konsoliduoti pakankamą paramą, kad jo atstovaujama partija taptų valdančiąja ir šiuos rinkiminius pažadus jis galėtų įgyvendinti. Nors V. Plachatniuko „demokratai“ nuo 2010-ųjų dalyvauja proeuropietiškų koalicijų darbe, paties oligarcho tikslas yra išsaugoti savo įtaką bet kuria kaina. Todėl I. Dodono ir V. Plachatniuko sandoris yra įmanomas, nes abipusiai naudingas.

Rusija ar ES – klausimas, kuris spręsis artimiausiais metais

Juo labiau, visuomenės entuziazmas Europos integracijos atžvilgiu per pastaruosius kelerius metus taip pat gerokai aptirpo: 2007 m. Europos integraciją palaikė rekordinis skaičius – 78 proc. piliečių, o „milijardo bylos“ metu 2015-aisiais jis nukrito iki 32 proc., dabar tesiekia 42 proc. Tokia terpė tinkama plisti idėjai, jog geriausia Moldovai nesijungti į jokius ekonominius blokus, o plėtoti pragmatinius santykius tiek su ES, tiek su Rusija ir jos kuriama Eurazijos Sąjunga.

Antieuropietiškas nuotaikas taip pat aktyviai kursto ir įvairios Rusijos remiamos nevyriausybinės organizacijos bei žiniasklaidos priemonės, Europos integraciją susiedamos su korumpuota „proeuropietiškosios koalicijos“ valdžia ir korupcija apskritai. Taip pat nepamirštama kalbėti apie „iškrypusias Europos vertybes“ ir Rusiją, kaip neva paskutinę „krikščioniškų vertybių gynėją“ Europoje.

Ir nors Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas už tai, kad duodamas interviu Rusijos televizijai kalbėjo apie Moldovą kaip nevykusią valstybę, valdomą vagių klano, buvo paskelbtas persona non grata Moldovoje, tai netrukdo I. Dodonui toliau kalbėti apie poreikį suartėti su Rusija.

Tad nors klausimas, kur link geopolitiškai judėti Moldovai, keliamas nuo pat jos nepriklausomybės paskelbimo, o 2014 m. pasirašyta Asociacijos sutartis su ES, atrodė, jį išsprendė, vidaus politikos aplinkybės bei besikeičiančios piliečių nuostatos gali jį vėl padaryti aktualų. „Milijardo bylos“ metu darytos apklausos rodė, kad vos 10 proc. piliečių matė valstybę einant teigiama linkme. Šiemet taip manančiųjų išaugo iki 32 proc., o prezidentu pasitiki 51 proc. gyventojų.

Tokioms tendencijoms išliekant ir neatsirandant naujam impulsui vėl patikėti Europos integracijos nauda (kol kas nei bevizis režimas, nei augantys eksporto į ES mastai norimo efekto nedavė), auga galimybė, kad Rytų partnerystės pirmūnė po artėjančių parlamento rinkimų pradės riedėti nuo „europinių“ bėgių.

Vytautas Keršanskas

Politologas, Rytų Europos studijų centro analitikas