Hinduistas meldžiasi šventajai karvei Alachabado mieste Utar Pradešo valstijoje. Scanpix nuotr.

Indijos Konstitucinis Teismas atsisakė uždrausti skersti karves visoje šalyje, tačiau pažinusiems jautienos skonį kai kuriose Indijos valstijose gresia mirtis ar kalėjimas. Netrukus už šį veiksmą bus baudžiama kalėjimu iki gyvos galvos.

Karvė maitintoja

Indijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad su Pakistanu besiribojančioje Gudžarato valstijoje netrukus ruošiamasi priimti įstatymą, pagal kurį už karvių skerdimą ir jų mėsos valgymą bus baudžiama kalėjimu iki gyvos galvos. Gudžaratas garsėja labiausiai šalyje išvystyta pramone, šioje daugiau nei 50 mln. gyventojų turinčioje valstijoje pagaminama maždaug penktadalis visos Indijos pramonės produkcijos. Tačiau ši valstija išsiskiria ir tuo, kad beveik 90 proc. gyventojų išpažįsta hinduizmą, o ši religija karves laiko šventomis: jose esą yra įsikūnijęs neprievartos principas. Karvės daugumos hinduistų idealizuojamos kaip nesavanaudiškos, pasiaukojančios motinos ir maitintojos.

Kadangi iš daugiau nei 1,337 mlrd. Indijos gyventojų 80 proc. yra hinduistai, pagarba šventosioms karvėms reiškiama ne tik laikantis religinių tradicijų: ji įtvirtinta ir įstatymais. Daugumoje Indijos valstijų draudžiama skersti karves, įvesti įvairūs kiti su jomis susiję ribojimai. Hinduizmo šventraštyje Vedose už karvės nužudymą raginama bausti mirtimi.

Nesaldus gyvenimas

Nors tokia kraštutinė bausmė į šiuolaikinės Indijos baudžiamuosius įstatymus neįtraukta, tačiau teisinė atsakomybė už karvių skerdimą ir jų mėsos vartojimą yra labai didelė. Toks nusikaltėlis vargu ar galėtų atsipirkti pinigine bauda. Egzistuoja didelė tikimybė, kad jis teismo salės net nespės pasiekti, nes tokios šventvagystės įaudrinti aplinkiniai patys surengs jam linčo teismą.

Šventomis laikomos karvės Indijos miestuose vaikšto kur nori. Scanpix nuotr.

Paskutinis plačiai nuskambėjęs atvejis viešumon iškilo 2015 m. rudenį, kai vienas Delio apylinkėse gyvenantis musulmonas buvo apkaltintas tuo, kad savo šaldiklyje laiko jautieną. Už tai minios jis buvo nulinčiuotas – negyvai užmėtytas akmenimis. Apie tai pranešusi Indijos žiniasklaida kritikavo ir aukščiausiąją šalies valdžią, kuri esą po šio nusikaltimo paprasčiausiai tylėjo, užuot ryžtingai pasmerkusi minios teismo praktiką. Pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad nužudyto musulmono šeima tą lemtingą dieną valgė ne jautieną, o avieną.

Po to, kai prieš trejus metus Indijos premjeru tapo hinduistų nacionalistas, dešiniosios partijos „Bharatiya Janata“ atstovas Narendra Modis, šalyje, ypač jos šiaurinėse valstijose, labai suaktyvėjo vadinamieji karvių saugotojai – savanorių „patrulių“ gaujos, dažniausiai sudarytos iš hinduistų fanatikų. Jie neretai pačių hinduistų kritikuojami už sektantišką nepakantumą ir smurtą.

Šventosios karvės Indijoje tampa vis didesne kompleksine problema. Pasak Vakarų spaudos, kiekvienas veterinaras, įvertinęs raguotųjų galvijų skaičių Indijoje, realias galimybes juos išlaikyti ir induizmo draudimą skersti karves, prieis išvadą, kad jų gyvenimas čia anaiptol nėra saldus. Šalyje yra apie 300 mln. raguotųjų galvijų. Jie sudaro maždaug trečdalį viso pasaulio naminių galvijų bandos, tačiau Indijoje tėra tik 3 proc. viso pasaulio dirbamos žemės. Tai reiškia, kad apie 140 mln. raguočių čia nuolatos trūksta pašaro. Milijonai gėlių girliandomis puošiamų šventųjų karvių pasmerktos kęsti badą. Jos dvesia dėl pašaro stygiaus ar galuojasi kančiose prisiėdusios plastikinių atliekų, kurių randa šiukšlynuose.

Tikintieji Indijoje ne tik švenčių proga puošia karves gėlių vainikais ir siūlo joms maisto. Scanpix nuotr.

Nusiplovė rankas

Šventųjų karvių klausimas Indijoje šių metų sausio mėnesį buvo pakylėtas net į Aukščiausiojo Teismo lygį. Teisėjai atmetė visuomenės atstovų siūlymą uždrausti skersti karves visoje Indijoje. Nors jautienos valgymas hinduistams yra baisi šventvagystė, milijonai šalyje gyvenančių mažumų – musulmonų, krikščionių ar žemesniųjų kastų indų – vartoja šią mėsą. Skersti karves ar valgyti jautieną šiuo metu leidžiama 8 Indijos valstijose iš 29. Nors siūlymą uždrausti skersti karves visoje Indijoje rėmė ir šalies Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas nusprendė nesikišti į nusistovėjusią teisinę praktiką. Esą šventųjų karvių apsauga – kiekvienos valstijos reikalas, jos pačios gali apsispręsti visais su šia problema susijusiais klausimais.

Taigi, kol kas viskas lieka po senovei. Vienoje Indijos dalyje galima kirsti steikus, kitoje už tai gresia maždaug 714 eurų dydžio bauda, o trečioje už tą patį – 10 metų kalėjimo. Tačiau ir tokia bausmė, palyginti su Gudžarato valstijos valdžios ketinimu už tokį baisų nukaltimą skirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos, gali atrodyti labai humaniška.

Didžiausia eksportuotoja

Indija yra kontrastų šalis. Joje veikia daugiau nei 3 500 skerdyklų, ji didžiausia pasaulyje jautienos eksportuotoja, kasmet pasaulinei rinkai patiekianti apie 2 mln. tonų jautienos. Atrodytų, kad tai absurdas: viena ranka šventai karvei kabinama gėlių girlianda, o kita ji velkama į skerdyklą, kad papildytų už jautienos eksportą gaunamas pajamas. Iš tikrųjų – nieko panašaus: Indija eksportuoja tik naminių buivolų, dar vadinamų vandens buivolais, mėsą. Oficialiai ji laikoma jautiena, nes naminiai buivolai yra jaučių pošeimio žinduoliai. Nors šie galvijai hinduistų nelaikomi šventais, vis dėlto Indijos skerdyklose ir kitose su jautienos eksportu susijusiose įmonėse, kartu sukuriančiose daugiau nei 2 mln. darbo vietų, darbuojasi daugiausia musulmonai ar dalitai, žemiausios hinduistų kastos atstovai, anksčiau vadinti neliečiamaisiais.

Hinduistų piligrimai po ritualinio išsimaudymo tikisi palaiminimo iš šventosios karvės. Scanpix nuotr.

Indiškos jautienos eksportas pastaraisiais metais taip išaugo, kad pagal gaunamas pajamas pralenkė tradicinę valiutos įplaukų požiūriu pirmavusią Indijos prekę – aromatinguosius ilgagrūdžius basmati ryžius. Auginti eksportą padeda ir tai, kad naminių buivolų mėsa yra pigesnė už jautieną. Ji labai paklausi Azijos ir Artimųjų Rytų šalyse, nes augančios gyventojų pajamos suteikia galimybę dažniau valgyti raudoną mėsą. Metinės Indijos pajamos iš jautienos eksporto siekia 4,8 mlrd. dolerių. 2010–2013 m. laikotarpiu indiškos jautienos eksporto apimtys vidutiniškai padidėdavo po 30 proc. per metus. Daugiausia šios mėsos perka Vietnamas, Malaizija, Egiptas ir Saudo Arabija. Tačiau neoficialūs duomenys verčia manyti, kad labiausiai indišką jautieną yra pamėgę kinai. Nors 40 proc. viso indiškos jautienos eksporto išvežama į Vietnamą, manoma, kad didelė jos dalis toliau siunčiama į šiaurę, prie Kinijos sienos. Toks jautienos reeksportas oficialioje statistikoje neatsispindi. Į ES ši mėsa neįleidžiama. Formaliai todėl, kad gyvūnai auginami ir skerdžiami dažnai antisanitarinėmis sąlygomis, į jų gerovę nekreipiamas dėmesys. Neformaliai – dėl kainos. Europiečiai, saistomi įvairiausių aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimų, tiesiog nepajėgtų konkuruoti su indiška jautiena.

Nedidelė dalis indiškos jautienos suvartojama ir tėvynėje. Krikščionys, musulmonai, kitos religinės ir etninės mažumos, tarp jų ir maža dalis hinduistų, vartoja buivolų mėsą, ir paklausa, skelbiama, kasmet vis didėja. Prie to taip pat prisideda ir pamažu didėjančios žmonių pajamos: statistikos duomenimis, nuo 2009 m. Indijos gyventojų grynosios pajamos išaugo 95 proc., o mėsos suvartojimas šoktelėjo kone dvigubai.

Praėjusių metų duomenimis, Indija ir Brazilija tapo didžiausiomis pasaulyje jautienos eksportuotojomis, jos pralenkė Australiją ir Jungtines Valstijas. Šios keturios šalys kartu 2016 m. pasaulinei rinkai patiekė 66 proc. šios mėsos.