Antrojo pasaulinio karo muziejus Gdanske Roman Jocher/ Muzeum II Wojny Światowej nuotrauka

Lenkijoje stebime savotišką atminties (arba istorijos) politikos lituanizaciją: šalis vaizduojama visų (vokiečių, rusų, ukrainiečių, Ribbentropo-Molotovo ir Churchillio-Roosevelto, o dar Europos Sąjungos) auka nuo Antrojo pasaulinio karo iki dabar. Žinoma, nekalta ir did­vyriška auka.

Bet ne varžymasis dėl „didžiausios aukos“ titulo skatina atkreipti dėmesį į vis naujus muziejus, kuriamus Lenkijos naujausiai istorijai papasakoti. Iš Lietuvos perspektyvos domėtis lenkų muziejais gali būti aktualu, nes jie apie Lenkijos politinę dabartį pasako ne mažiau (o gal – tiksliau), negu apie jos praeitį. Be to, su Lenkijos muziejų ekspozicijų siunčiama žinia galima nesutikti ar ja abejoti, bet jų formalioji pusė – įspūdinga. Tuo nesunku įsitikinti aplankius Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejų, Europos solidarumo centrą (populiariai vadinamą Solidarumo muziejumi) ar Varšuvos sukilimo muziejų.

Atvykę į Varšuvą, būtinai aplankykite šį muziejų. Pamatysite, kaip keliasdešimt dienų trukusios tragedijos ir beviltiško pralaimėjimo istoriją galima pasakoti tarsi Iliadą ar Rolando giesmę, pamirštant, kad šis pralaimėjimas atnešė tragiškų pasekmių. Taip ir dera tikrai aukai… Kaip atvirai sako Varšuvos sukilimo muziejaus programos direktorius Dariuszas Gawinas, kas kuo tiki politine ar idėjine prasme – ne esmė, nes labiausiai rūpėjo tarp miesto gyventojų gyvą prisiminimą apie sukilimą paversti mitu (kultūrine šio žodžio prasme, kad apaugęs ritualais, jis vienytų visuomenę, atsiribojant nuo politinio ar karinio sukilimo tikslingumo klausimo). Sukilimo muziejaus iniciatyva priklausė Lechui Kaczyńskiui, anuomet Varšuvos merui (Lenkijoje vadinamam miesto prezidentu). Jis įgyvendinti muziejaus sumanymą patikėjo jauniems žmonėms, neturėjusiems patirties politikoje ar vadyboje, – istorikams ir politikos filosofams. Miesto prezidentui remiant, palaikant ir padedant, per dvejus metus (2002–2004) buvo investuota tuo metu miestui didelė (apie 12 mln. eurų) suma, bet ši investicija iškart tapo visapusišku laimėjimu. Tai prisidėjo ir prie Lecho Kaczyńskio politinės sėkmės – 2005 m. jis buvo išrinktas Lenkijos prezidentu.

Šio muziejaus sėkmė sukėlė perversmą Lenkijos politikų mąstysenoje. Jie jau nebenorėjo istorijos palikti istorikams, nes suprato, kad pravartu turėti, jeigu ne savo istorinį mitą, tai bent muziejų. Štai kodėl tuometis premjeras Donaldas Tuskas, dalykiškas pragmatikas, pradėjo statyti „savo“ muziejų Gdanske. Tačiau šio Antrajam pasauliniam karui skirto muziejaus koncepciją kūrė ne filosofai ar politologai – reikalas buvo patikėtas tik istorikams.

Taip prasidėjo naujas Lenkijos istorijai skirtų muziejų aukso amžius: Europos solidarumo centras Gdanske (2007), Silezijos muziejus Katovicuose (2015), Sibiro atminimo muziejaus Balstogėje projektas (2013) – tik keli iš jų. Kiekvieno naujo muziejaus finansinė vertė pranoko pirmąją investiciją į Varšuvos sukilimo muziejų. Antrojo pasaulinio karo muziejus – brangesnis kelis kartus. Tai pakankamai aiškus rodiklis, kuris leidžia išmatuoti politinę valią vykdyti istorijos politiką. Žiūrint iš tolo, galima būtų manyti, kad „valstybė rūpinasi“ atminimu – tokiu savo įspūdžiu neseniai pasidalino Zig­mas Vitkus (NŽ-A, 2017, Nr. 5), pastebėjęs, kiek daug Varšuvoje atminimo lentelių. Tiesa, gal verta nukrypti nuo temos ir patikslinti, kad dauguma tų lentelių „apsirūpino“ (sic!) dar komunistinė valstybė, išspausdama visą galimą propagandinę naudą iš vokiečių sugriautos sostinės atstatymo ir pasisavindama antinacinio pasipriešinimo Varšuvoje tradiciją.

Nevertėtų apie tai rašyti, tačiau istorinių santykių su Vokietija ir ypač jų nusikaltimų okupuotoje Lenkijoje (1939–1945) tema dabar aktuali šios šalies vyriausybei ir valdančiajai partijai. Antivokiška nuostata – tai fonas, kuriame atsirado konfliktas dėl Antrojo pasaulinio karo muziejaus statuso, pavaldumo, o gal ir – turinio. Valdančiosios partijos Teisė ir teisingumas lyderis Jarosławas Kaczyńskis atvirai įvertino, kad Gdansko muziejus yra „Tusko dovana Angelai Merkel“. Žodžiais neapsiribota – tuoj po atidarymo kultūros ir paveldo ministras Piotras Glinskis atleido muziejaus direktorių ir kūrėją profesorių Pawełą Machcewiczių ir paskyrė „savo“ žmogų. Visa tai įvyko šių metų kovo mėnesį. Pagrindinė steigėjo – Kultūros ir paveldo ministerijos – kritika naujam muziejui buvo išsakyta „recenzentų“ lūpomis (ministerija užsakė recenzijas trims kritikams, kurių pažiūros neleido abejoti, kad vertinimas bus neigiamas). Jie nurodė, kad muziejaus pateiktas naratyvas nepakankamai atspindi Lenkijos ir lenkų patirtį, neatsižvelgia į Katalikų Bažnyčios aukas ir be reikalo „universalizuoja“, kai reikia pirštu parodyti kaltuosius ir didvyrius. Priekaištai dėl vokiečių istoriografijos įtakos muziejaus kūrėjams buvo išsakyti atvirai.

Vis dėlto tenka pastebėti, kad nuosekliai apeiti Antrojo pasaulinio karo muziejaus parodą, be ypatingo gilinimosi į turinį, reikia daugiau nei keturių valandų. Nuolatinė ekspozicija – tai ne filosofų mitinis naratyvas, o istorikų tekstas istorikams, parengtas įsivaizduojant, kad lankytojai neblogai išmano istoriją ir pajėgia ilgam sutelkti dėmesį. Tai tarsi monografija, kurios idealas – sukurti tekstą vien iš išnašų. Parodoje daiktai, garso įrašai, ekranai, filmai, pasakojimai, instaliacijos aiškina vieni kitus ar papildo, bet galiausiai susidaro įspūdis, kad jokio bendro naratyvo nėra. Žinoma, visuomet galima pasakyti, kad kažko per daug ar kažko trūksta, o kartu – niekuomet negalima taip priekaištauti, nes lankytojas negali būti tikras, kad kažko nepražiūrėjo, nepastebėjo, o pamatęs – nepamiršo. Prieš tokio masto parodą ir recenzentai (iš kurių bent vienas jos nematė, o kritikavo tik scenarijų), ir žiūrovai, ir kritikai – bejėgiai. Tą bejėgiškumą rodo ir faktas, kad po visos kritikos audros paskirtas naujas direktorius pagrindinės ekspozicijos faktiškai nepakeitė. Atrodo, nauja muziejaus vadovybė taip pat liko priblokšta ekspozicijos ir nesiryžta rizikuoti, nes bandymas ją keisti ar koreguoti gali reikšti tiesiog visiškai naujos paro­dos kūrimą.

Būsimiems lankytojams gali būti aktualu, kad parodoje daug drastiškų vaizdų, kurie niekaip neuždengti, o žiūrovai neįspėjami, kad su jais susidurs. Iki 14 metų amžiaus vaikai turėtų būti neįleidžiami jos žiūrėti, bet niekas apie tai lankytojams nepraneša, tad visa atsakomybė tenka tėvams ar mokytojams. O tai taip pat rodo muziejaus vadovų profesionalumo lygį.

Kaip deklaruoja muziejaus kūrėjai, siekiama atskleisti „normalių“ žmonių patirtį karo metu – pirmiausia civilių gyventojų ir paprastų kareivių. Iš tiesų ši tematika kiekybiškai visiškai nusveria herojiškus vaizdinius (dėl to ir buvo priekaištaujama). Paliestos pačios sunkiausios temos (pavyzdžiui, masiškas moterų prievartavimas Raudonosios armijos užimtose teritorijose, linčo teismai prieš tik­rus ir tariamus kolaborantus ir pan.), bet jos skęsta informacijos, simbolių, vaizdų ir garsų jūroje. Mano įspūdis – papasakota standartinė euro­pietiška istorija apie visos Europos karą prieš nacius, o Sovietų Sąjungos, kaip karo dalyvės, vaid­muo neišryškintas – telieka įspūdžiu. Tiesiog negaliu būti tikra, kad parodoje nėra to, ko – kaip man atrodo – joje trūksta.

Tuo tarpu politinis konfliktas vyko dėl kažko visai kito. „Atradimą“, kad istorinė atmintis vienija elektoratą, kad simboliai – vis dar svarbūs ir reikšmingi visuomenei, o istorijos politika – būtina, Teisės ir teisingumo lyderiai bando perkelti iš vidaus į užsienio politikos kontekstą. O tiksliau – užsienio politiką mėgina paversti scena, kur rodomas politikos teatras vidaus žiūrovams. Beje, ne vien vidaus – Lietuvoje kai kam irgi patiko. Vieni žavėjosi Lenkijos valdžios užsispyrimu dėl emigrantų (ne)priėmimo, kiti puolė su lenkais statyti Trimarį (lenk. Trójmo­rze) Europoje. Reikalavimas Vokietijai atlyginti karo nuostolius – tai paskutinis šou tame teatre.

Niekaip kitaip neišeina – reikia konstatuoti banalų ir akivaizdų dalyką – dalies lenkų stiprų antivokiškumą. Gilų ir suprantamą, o kartu – nevienaprasmišką (jo, pavyzdžiui, nepatvirtina apklausos, kurios rodo, kad Vakaruose lenkai matė „gerą kaimyną“ ir „tvarkingą, turtingą valstybę“). Lenkai nemyli vokiečių dar nuo XIX a. dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių lietuviai nemyli lenkų. Tą jausmą sustiprino vokiečių okupacija (1939–1945), palietusi visą Lenkijos visuomenę, o savo kraupumu prilygstanti ankstyvajam sovietiniam laikotarpiui Lietuvoje. Šia trauma gana sėkmingai manipuliavo komunistai savo legitimumui palaikyti, kad ir masiškai kaldami lenteles Varšuvoje, pagerbdami nacių aukas, kartu griežtai drausdami minėti Katynėje sovietų nužudytų lenkų karininkų. Taip buvo ne tik miestų memorialinėse erdvėse, bet ir vadovėliuose, mene (ypač kine), literatūroje ir t. t.

Lenkijos ir Vokietijos santykiai – atskira, plati tema ir esminė regiono saugumo problema, todėl Lietuvoje pasitaikantis susižavėjimas lenkų pasipriešinimu „Vokietijos diktatui“ Europoje stebina ir baugina. Antrojo pasaulinio karo muziejaus kontekstui suprasti reikėtų pristatyti vieną šių santykių aspektą – vėlgi atminties (ar istorijos) politiką. Be jau minėto kontribucijos reikalavimo, Lenkijos Užsienio reikalų ministerija kariauja su vokiečių ir kitų šalių žiniasklaidoje kartais vartojamu posakiu „lenkų koncentracijos stovyklos“, kai rašoma apie Aušvicą. Šis netikslumas, atsirandantis galbūt dėl žurnalistų apsileidimo, o kitur – dėl grynai kalbinės specifikos (būdvardžio darybos anglų ar vokiečių kalboje), parodomas kaip bendras vokiečių siekis užkrauti lenkams atsakomybę už Holokaustą ar bent kuo dosniau ja „pasidalinti“. Kartu primenami vis „nauji“, dar neištirti ir visuomenei nežinomi vokiečių žiaurumai ir nusikaltimai, padaryti karo metu (pavyzdžiui, Wieluń miestelio eksperimentinis bombardavimas). Įsteigta nauja institucija (Totalitarizmų tyrimo centras), formaliai skirta abiems totalitarizmams tirti ir Lenkijos tyrėjų šios temos įdirbiui pristatyti tarptautinei auditorijai, realiai renka vokiečių vykdyto masinio civilių žudymo Varšuvoje 1944 m. (po sukilimo) dokumentaciją ir ją verčia į anglų kalbą (www.zapisterroru.pl). Valdiška televizija lyg reklamą rodo trumpus „spotus“ su archyvinėmis karo nuotraukomis ir užrašu: „Vokiečiai, jūs išrinkote Hitlerį per demokratinius rinkimus“. Sostinė „padabinta“ Varšuvos griuvėsius vaizduojančiais plakatais, kurių lozungai iš vokiečių reikalauja (anglų ir lenkų kalbomis) karo nuostolių atlyginimo.

Tokioje atmosferoje, kaip nesunku suprasti, Antrojo pasaulinio karo muziejus, kuris tiesiogiai nemeta kaltinimo vokiečiams, – neturi šansų. Tie, kurie to kaltinimo nepateikė arba drįso pastebėti, kad konfliktas su vokiečiais Lenkijai strategiškai nenaudingas, greitai priskiriami prie išdavikų ir „lenkakalbės“ (bet ne lenkiškos) žiniasklaidos (suprask: apmokamos iš užsienio). Žodžiu – blogas vokietis būtinas Lenkijos kaip didžiosios aukos mitui.

Žinoma, tokios užsienio politikos teatro dekoracijos ne visiems Lenkijos piliečiams daro įspūdį, o jeigu daro – ne visiems teigiamą. Vis dėlto Antrojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos prisiminimų prišaukimas politikoje – emociškai labai jautrios lenkams stygos pajudinimas. Svarbu turėti galvoje, kad šių emocijų neišgyvena „tauta“, „partija“, „elektoratas“ ar kitas kolektyvinis abstraktus subjektas, o tik konkretūs asmenys. Emocingumas – charizmos dalis, o valdančioji Teisės ir teisingumo partija – tai stipraus (nors plačiau nepopuliaraus) lyderio partija. Jarosławas Kaczyńskis, vyriausybės „vairuotojas nuo galinės sėdynės“, didele dalimi pats atsakingas už Lenkijos politikoje stebimą emocingumo krūvį, nes nevengia nei stiprių (kartais įžeidžiančių) posakių viešai, nei jausmų demonstravimo (nuo 2010 m. jis vis dar kas mėnesį rengia gedulingus susirinkimus žuvusiam broliui Lechui pagerbti). Tokių asmenybių emocijos nebūna „asmeninės“ – reikia jas turėti galvoje, stebint politikos sceną.

Velionio prezidento Lecho Kaczyńskio ir anuometinio premjero Donaldo Tusko nuomonės ir politikos kryptys daug kur nesutapo, ir tai prisimenama. Tačiau Jarosławui Kaczyńskiui 2010 m. Smolensko katastrofa yra tik­ra nuoskauda. Tuskas visą katastrofos priežasčių tyrimą užleido rusams, o žuvusio prezidento brolis iki šiol atvirai sako, kad už deramai neišaiškintas tragedijos priežastis (o gal ir už ją pačią) atsakingas Tuskas. Velionis prezidentas dar komunizmo laikais būtent Gdanske gyveno ir veikė kaip demokratinės opozicijos narys. Iš Gdansko kilęs ir Tuskas. Ten kaip studentas jis taip pat įsitraukė į opozicinę veiklą dar aštuntame dešimtmetyje. Dabar Gdanskas – Tusko partijos Piliečių platforma tvirtovė, kur Teisė ir teisingumas nemato jokių pergalės galimybių. Tačiau pastarosios partijos lyderiui ne tas pats, „kieno“ bus Gdanskas, kur – kaip tiki lenkai – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir kur mito įtvirtinimo tikslais labai svarbu aiškiai pasakyti, kas buvo to karo didžiausia auka. Jeigu Antrojo pasaulinio karo muziejus būtų pastatytas Vroclave ar Lodzėje, galbūt konflikto nebūtų nė kilę…

Reikia pabrėžti, kad genius loci aspektas iki šiol nebuvo toks svarbus ir ne jį į pirmą vietą kėlė politikos stebėtojai Lenkijoje. Tačiau per Solidarumo susikūrimo minėjimą šių metų rugpjūčio 31 d. iš Kaczyńskio aplinkos pasigirdo balsų, kad ne legendinis Lechas Wałęsa, o Lechas Kaczyńskis yra Solidarumo simbolis. Netrukus spaudoje pasirodė informacija, kad vyriausybė nepritaria, jog dabartinis Solidarumo muziejaus direktorius pasiliktų dar vienai kadencijai. Žodžiu – bus dar… mitų. Atrodo, kad didžiajai aukai įasmeninti mitologizuojamas žuvęs prezidentas – Lechas Kaczyńskis.

Katarzyna Korzeniewska