Scanpix nuotr.

Barackas Obama įeis į istoriją kaip pirmasis JAV prezidentas afroamerikietis. Dėl to jis gali būti tikras. Tačiau prezidento palikimas šaliai dažnai vertinamas nevienareikšmiškai. „Pew Research Center“ prezidentas Michaelas Dimockas mėgina pažvelgti į tai, kaip per aštuonerius metus pakito šalis.

Barackas Obama savo rinkimų kampanijoje pabrėžė pokyčius. Niekas negalėtų ginčytis su tuo, kad per aštuonerius metus JAV gerokai pasikeitė. Socialiniai, technologiniai ir demografiniai pokyčiai pastebimi visoje šalyje, nemenkai prie to prisidėjo valstybės politika ir viešoji nuomonė.

2007 metais „Apple“ išleido pirmąjį „iPhone“ ir B. Obama tuomet vos antrus metus skaičiavusiame „Twitter“ tinkle paskelbė, kad viceprezidentu renkasi Joe Bideną. Dabar socialinė žiniasklaida ir išmanieji telefonai yra norma, o ne išimtis.

Tikėtasi, kad šalyje pagerės tarprasiniai santykiai, tačiau 2016-ieji tapo judėjimo „Black Lives Matter“, protestuojančio dėl daugybės nuo policijos rankų žuvusių juodaodžių, metais. Dauguma amerikiečių, ypač afroamerikiečių, rasinius santykius apibūdina kaip blogus.

Ekonominė padėtis dabar žymiai geresnė negu per ekonominę krizę, kainavusią darbo vietas ir namus milijonams amerikiečių. Vienas pirmųjų B. Obamos sprendimų buvo 800 milijardų dolerių ekonomikos skatinimo planas. Nedarbas smuko nuo 10% 2009 m. pabaigoje iki 5% dabar.

Visgi išlieka rimtų ekonominių problemų – vidurinioji klasė mažėja, nelygybė didžiausia nuo pat 1928 m.

B. Obamos pergalė greitai pagerino JAV įvaizdį užsienyje, ypač Europoje, kur George’as Bushas buvo itin nepopuliarus dėl Irako karo. Daugumos šalių gyventojai apklausose demonstravo pasitikėjimą JAV prezidentu kaip lyderiu, galinčiu spręsti tarptautines problemas. Jis išliko populiarus abi kadencijas, išskyrus Rusiją ir pagrindines musulmoniškas valstybes. O amerikiečiai tapo atsargesni dėl savo šalies įsitraukimo į tarptautinių problemų sprendimą.

Pasikeitė pozicijos kai kuriais socialiniais klausimais. Aštuonios valstijos ir Kolumbijos apygarda legalizavo marihuaną pramoginiams tikslams, viešoji nuomonė šiuo klausimu itin pakito. Pirmą kartą dauguma amerikiečių pritaria narkotikų legalizavimui.

Aukščiausiasis Teismas 2015 m. panaikino tos pačios lyties asmenų santuokos draudimą. Pirmą kartą šalies istorijoje daugiau negu pusė amerikiečių palaiko tos pačios lyties asmenų santuokas.

Kas mes esame?

Demografiniai pokyčiai neįvyksta staiga. Tačiau kai kurie pokyčiai palyginus su 2008 m. yra ženklūs.

Šalies įvairovė vis labiau matoma. 2013 m. pirmą kartą istorijoje dauguma naujagimių buvo etninių ar rasinių mažumų. Tais pačiais metais rekordiniai 12% jaunavedžių sudarė tarprasines santuokas.

Lapkričio rinkimuose rinkėjų sąrašas buvo rasiškai ir etniškai margiausias istorijoje. Daugiausia prie šio pokyčio prisidėjo Lotynų Amerikos kilmės amerikiečiai, gimę jau Valstijose. Pirmą kartą jų dalis tarp rinkėjų buvo lygi afroamerikičių daliai.

Kad ir kiek dėmesio šiuos aštuonerius metus buvo skirta nelegaliai imigracijai, nelegalų skaičius praktiškai nepakito. Pirmą kartą nuo 5 dešimtmečio daugiau meksikiečių grįžo į savo šalį iš JAV, negu iš jos išvyko.

Kalbant apie religinį identitetą, išaugo nereligingųjų skaičius. Save identifikuojantys ateistais, agnostikais ar „neturinčiais nieko bendro su religija“ dabar sudaro ketvirtį piliečių, 2007 m. jų buvo 16%.

Krikščionių skaičius nukrito nuo 78 iki 71%. Daugiausiai tai lėmė katalikų ir pagrindinių protestantų srovių bažnyčios. Evangelikų, istoriškai afroamerikietiškų protestantų bažnyčių ir smulkesnių bendruomenių padėtis išliko stabili.

Pastaraisiais metais krenta tikinčių į Dievą, teigiančių, jog religija jų gyvenimuose yra svarbi, kasdien besimeldžiančių ir bent kartą per mėnesį lankančių pamaldas amerikiečių skaičius. Tačiau tie, kurie save identifikuoja kaip tikinčius, praktikuoja savo religiją taip pat kaip anksčiau ar netgi labiau (kiek tai įmanoma pamatuoti apklausomis).

Demografiniai pokyčiai paveikė abi partijas, bet skirtingai. Tarp demokratų rinkėjų mažėja baltųjų, jie mažiau religingesni ir geriau išsilavinę už statistinius amerikiečius. Respublikonų rinkėjas yra vyresnis už statistinį amerikietį. Itin svarbus tampa švietimas – koledžo baigimas dažniausiai reiškia, jog žmogus balsuos už demokratus.

Kuo mes tikime. Labiau susiskaldę

Donaldas Trumpas tapo pirmuoju išrinktu šalies vadovu, neturinčiu politinės ar karinės patirties. Tačiau takoskyros iškilo dar iki tol, kol jis paskelbė apie savo ketinimą kandidatuoti, kad ir kaip B. Obama pabrėžė, jog skatins vienybę.

Partinės takoskyros ryškiausios per pastaruosius šešis dešimtmečius. Tik 14% respublikonų teigiamai vertino B. Obamą. Demokratų tarpe tokių buvo 81%.

Chrestomatiniu pavyzdžiu galėtų būti garsioji sveikatos apsaugos reforma. Trys ketvirčiai demokratų remia „Obamacare“, 85% respublikonų jai oponuoja.

Priešprieša peržengia nesutarimus dėl lyderių, partijų ar pasiūlymų. Dar niekada apklausų istorijoje tiek daug problemų neatitiko partinių linijų.

1994–2005 m. respublikonų ir demokratų rinkėjų pozicijos imigracijos klausimais buvo labai panašios. Nuo 2006 m. pradėjo labiau skirtis. Dabar dvigubai daugiau demokratų negu respublikonų pritaria teiginiui, jog imigrantai sustiprina šalį.

Ginklų kontrolė jau ilgą laiką yra itin su partine tapatybe persidengiantis klausimas. Demokratai pasisako už griežtesnę ginklų kontrolę. Tačiau B. Obamos ir Johno McCaino rinkėjų pozicijos šiuo klausimu skyrėsi 27%, Hillary Clinton ir D. Trumpo – 70%.

Poliarizuojančiu klausimu tampa net klimato kaita. Tik penktadalis respublikonų rėmėjų ir tų, kurie save identifikuoja kaip „labiau respublikonus“ mano, kad mokslininkai pateikia teisingą informaciją dėl klimato kaitos priežasčių. Demokratų pusėje tokių daugiau negu pusė.

Kuo mes tikime. Skepticizmas institucijų atžvilgiu

Amerikiečių požiūris į valdžią nepakito. Piliečių pasitikėjimas federaline valdžia išliko rekordinėse žemumose. 2015 metų apklausoje daugiau negu pusė amerikiečių manė, kad eilinis amerikietis gali geriau išspręsti šalies problemas už valdžią.

Amerikiečiai nepatenkinti ekonominės krizės sprendimo metodais. 7 iš 10 jų mano, kad kovos su ekonominiu nuosmukiu priemonės nepadėjo viduriniosios klasės piliečiams. Tiek pat jų mano, kad fiskalinė politika pagelbėjo bankams ir didelėms finansinėms institucijoms. Amerikiečiai mažiau tikri dėl valdžios galimybių užtikrinti saugumą. 2015 m. po Paryžiaus ir San Bernardino įvykių pasitikėjimas valdžios galimybėmis spręsti terorizmo problemas nukrito iki rugsėjo 11-osios lygmens.

Mūsų vieta pasaulyje

B. Obamos pergalė žaibiškai pagerino šalies įvaizdį užsienyje po G. Busho karinio aktyvumo Viduriniuosiuose Rytuose, smukdžiusio šalies prestižą. Patys amerikiečiai tampa vis atsargesni dėl JAV įsitraukimo į pasaulio reikalus.

Vokietijoje palankumas JAV padvigubėjo. Jungtinėje Karalystėje pasitikėjimas JAV prezidentu, kai juo 2008 m. dar buvo G. Bushas siekė 16%, 2009 m. B. Obama – 86%. Šis efektas buvo ryškiausias Vakarų Europoje, bet pastebimas kone kiekvienoje šalyje 2007–2009 m.

Per antrąją B. Obamos kadenciją šalis išlaikė populiarumą Afrikoje ir dalyje Lotynų Amerikos. Tačiau tokios tendencijos ne visur. Rusijoje palankumas JAV smarkiai krito 2014 m. ir išliko žemas pagrindinėse musulmonų šalyse. Kai kurie B. Obamos administracijos veiksmai, kaip nepilotuojamų orlaivių antskrydžiai, slaptas užsienio šalių lyderių pokalbių pasiklausymas, atskleista informacija apie kankinimus po rugsėjo 11-osios visur sutikta nepalankiai.

Amerikiečiai vis mažiau tikri dėl savo vietos pasaulyje. Nuo 2010 m. pavasario 11% išaugo respondentų, kurie mano, kad JAV turėtų spręsti tik savo problemas ir leisti kitoms šalims tvarkytis savarankiškai, skaičius.

Tai persimeta ir į ekonomikos bei prekybos susitarimus. Pusė amerikiečių mano, kad šalies įsitraukimas į globalią ekonomiką mažina algas ir kainuoja darbo vietas. Į prekybos susitarimus itin negatyviai ėmė žvelgti respublikonų rinkėjai, ypač per D. Trumpo kampaniją.

Pusė amerikiečių mano, kad jų šalis dabar yra silpnesnė ir mažiau svarbi negu prieš dešimtmetį, bet dauguma vis dar tiki, jog JAV išlieka galingiausia ekonominė ir karinė jėga.

Žvelgiant į ateitį

Ateitį prognozuoti reikia atsargiai ir kukliai.

Dar pamatysime, ar D. Trumpas pastatys sieną, kuri atitvertų JAV ir Meksiką, sumažins mokesčius ir imsis dereguliacijos. Kai kuriuos pasiūlymus amerikiečiai remia. Kol idėjos tampa įstatymų projektais, viešoji nuomonė kinta.

Tačiau yra kelios tendencijos, kurios turėtų išlikti ir nėra jokių pokyčių indikatorių.

Demografiniai pokyčiai toliau transformuos JAV. Per mažiau nei 40 metų šalyje neliks jokios daugumą sudarančios rasinės ar etninės grupės.

JAV dar ilgą laiką taps namais imigrantams dažniau negu bet kuri kita pasaulio šalis. 2065 m. vienas iš trijų amerikiečių bus imigrantas arba imigrantų vaikas. Šiuo metu tokių yra vienas iš keturių.

Partiniai skirtumai vis labiau gilės. D. Trumpo vertinimas jau dabar taip skiriasi tarp demokratų ir respublikonų rinkėjų, kaip jokio kito išrinkto šalies vadovo. Vienas iš nedaugelio dalykų, dėl ko partijos sutaria yra tai, kad jos negali susitarti net dėl pagrindinių faktų.

Grėsmių sąrašas varijuoja nuo Kinijos ir Rusijos iki aplinkosaugos. Finansinis klestėjimas, netgi stabilumas nepasiekiamas daugeliui amerikiečių, žymiai daugiau žmonių yra pesimistai negu optimistai, kai jų klausiama, koks bus ateities kartų gyvenimas.

Kita vertus, šalis turi daug stiprybių. Dauguma žmonių sutinka, kad JAV yra galingiausia kariniu ir ekonominiu požiūriu valstybė pasaulyje, o rasinė ir etninė įvairovė paverčia šalį geresne vieta gyventi.

Pagal „Pew Research Center“ parengė Matas Baltrukevičius