Ventspilio pažiba – Gėlių laikrodis.

Į kaimyninėje Latvijoje esantį didmiestį vykome ne pirmą kartą, tačiau šį kartą apsistojome kelioms dienoms. Norėjosi pamatyti miestą, pasigrožėti įvairiaspalvėmis karvutėmis ir gėlių kompozicijomis, aplankyti uostą, pramogų parką.

Sutiko svetingai

Kadangi iš anksto nebuvome užsisakę nakvynės, iš karto nuvykome į Ventspilio informacinį turizmo centrą. Ten jaunos malonios darbuotojos greitai surado, kur galėsime pernakvoti, papasakojo, ką būtinai turime apžiūrėti Ventspilyje, įteikė žemėlapį ir lankstinukų. Kavinėje skaniai ir nebrangiai papietavę, pasivaikščiojome po miestą. Ne paslaptis, kad centrinės Ventspilio gatvės išgrįstos trinkelėmis, kad niekur nėra mašinomis užgrūstų gatvių (mašinos kažkaip gražiai įsikomponuoja šaligatviuose įrengtose stovėjimo  vietose), niekur nereikia mokėti už automobilių parkavimą mieste.

Atvykusiųjų į šį Latvijos miestą akis glosto preciziškai apkarpytos liepų alėjos.

Pamatyti savo akimis

Vos įvažiavus į Ventspilį, dėmesį patraukė aukštos liepos – jos buvo nukarpytos taip, kad iš abiejų pusių buvo tarsi lygi siena. Važiavome kaip tuneliu. Žvalgėmės karvučių, kurių įvairiaspalvėmis skulptūromis ventspiliečiai turi išpuošę miestą. Internete buvau pasiskaičiusi, kad 2002 m. Ventspilis dalyvavo tarptautinėje meno programoje „Karvių paradas“. Buvo sukurtos ir visame mieste viešosiose erdvėse pastatytos 25 karvių skulptūros. Vėliau jos buvo pardavinėjamos aukcione, o įžymiausios iki šiol stovi miesto aikštėse.

Ventspilis neįsivaizduojamas be gėlių ir fontanų, molo. Gėlėmis išpuoštas visas miestas – gatvės, skverai, aikštės, gėlės žydi prie namų ir parduotuvių bei įstaigų. Gėles ventspiliečiai atnaujina pagal metų laikus, kai kurias keičia ir dažniau. Miesto Dūma daug dėmesio skiria grožiui kurti ir puoselėti. Negalėjome praleisti progos pasivaikščioti molu ir aplankyti mėlynosios karvės. Kadangi diena buvo pakankamai rami, nepūtė stiprus vėjas, tad neteko paskanauti smėlio kaip kitais kartais. Kartu keliaujantis anūkas pasėdėjo didžiuliame krėsle, vėliau įkopėme į apžvalgos bokštą.Vakare miesto centre prie fontano, simbolizuojančio didžiulį laivą, susirinko daug žmonių. Aplinkui girdėjosi kalbant lietuviškai. Sutikome žmonių iš Šilutės, iš Klaipėdos ir kitų miestų. Įsižiebus šviesoms, nuvilnijo džiugus murmesys – įspūdis nepakartojamas. Daug kas  fotografavosi, niekas neskubėjo išsivaikščioti.

Šiandien Ventspilyje gyvena 39 tūkst. gyventojų. Mieste veikia septyni fontanai, kurie savo čiurlenimu į kasdienį miesto šurmulį įlieja tekančio vandens čiurlenimo garsą. Kiekvienas fontanas – išskirtinio dizaino, sukurtas konkrečiai vietai. Fontanas „Saulės valtelės“, esantis miesto centre, susirinkusius prie jo žmones nuramina, o burės, sudarytos iš mažyčių purslų, atspindi vaivorykštę. Vaikščiodami uoste apžiūrėjome jį kartu su „Laivų stebėtoju“. Iš jo apvalios akmeninės galvos trykšta vanduo, primenantis ištaršytas vandens garbanas.Vaikams (mūsų anūkui – taip pat) daugiausiai emocijų sukelia pramogų parkas. Čia mažiesiems tikras rojus, ir bilietai nėra brangūs. Sumokėjome 7 eurus už 8 atrakcionus. Parke gali būti nors ir visą dieną, veikia kavinė, kur gali skaniai papietauti, paskanauti ledų ir atsigaivinti. Mus labiausiai domino „kelionė“ laiptais į aukštą kalną, nuo kurio vaikai pusę valandos gali leistis padangomis. Pakilti vaikams padeda judanti juosta. Užkopus patogiai sukonstruotais laiptais (lipamas nejauti kalno statumo), atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą. Ventspilio paplūdimį ženklina Mėlynoji vėliava.

Smagu vaikams Ventspilio atrakcionų parke.

Buvo gaila išvažiuoti iš svetingo miesto. Vaikščiojome po senamiestį, uostą, kur daug skirtingų karvučių, fotografavomės, mėgavomės ledais ir pažadėjome sugrįžti į šį gražų miestą, kuriame veikia Ventspilio aukštoji mokykla, neužšąlantis jūrų uostas ir vienas iš trijų Latvijos oro uostų.

O kur mes pirmiausia nuvestume savo svečius, ką jiems parodytume? Pirmiausia, Hugo Šojaus muziejų. Jame įdomu, galima daug sužinoti apie mūsų miesto praeitį, atvyksta daug žymių menininkų. Visi, kurie ateiname į muziejų, atsiveskime po vieną žmogų (jiems tikrai nereikės gailėtis), ir mūsų bus jau ne 20, o 40 muziejaus lankytojų.

Ar labai galėtume didžiuotis savo miesto fontanu? Ir medžių šaknų iškilnotomis plytelėmis?Gal apžvalgos bokštu, kurį pasistatė kintiškiai? Ar uostais, į kuriuos negali įplaukti laivai? Mes visi mylime savo miestą, tačiau gal kas nors turėtų sudrausminti tuos gyventojus, kurie nesitvarko savo kiemuose, kuriuose veši po langais piktžolės ir mėtosi šiukšlės. Ar auga miesto teritorijoje privačiose valdose aukštos žolės ir niekas jų nepjauna? Daug skaitome apie įvairius projektus, kelių remontą, visi laukia Kultūros ir pramogų parko rekonstrukcijos. Kai darbai pradedami, jie ir užbaigiami. Laukiame visų sumanymų įgyvendinimo. Gal tada žmonės bus laimingesni ir aktyvesni?

 

Birutė Morkevičienė